Turkija

BUU nesitikėjot?

Truputį užtrukome, kol medžiagą surinkome, na bet vuolia – naujas įrašas!

 

Po pasivažinėjimų krosiniais motociklais Filipinuose, vis knietėjo ir niežtėjo išmėginti, kas yra ilgesnė kelionė  motociklu. Teko net teises išsilaikyti. Aišku 1350km per 7 dienas negali pavadinti nei ilga, nei varginančia kelione, bet nuotykių užteko ir patirties įgavome.Turkiją kadaise matėme per traukinio langą pakeliui į Siriją ir vaizdai paliko tokį įspūdį, kad norėjome pamatyti daugiau.

Dėl karo ir neramumų Sirijos pasienyje maršrutą teko dėliotis vakarinėje Turkijos dalyje, nors mūsų supratimu, įdomiausia yra mažai lankoma ir sunkiai pasiekiama rytinė dalis.

Taip jau sutapo, kad šovėme į rusų ir rytų europiečių pamėgtą regioną su viltimi, kad pastarieji nuo kurortinių miestų per toli nenutols. Viltis pasiteisino. Gal dėl neįsibegėjusio sezono, gal dėl kruopštaus nakvynės taškų pasirinkimo, gal dėl judėjimo laisvės alkūnėmis daužytis su atostogautojais neteko.

Apie techniką:

Naujutelaitė vos 5000 km ridos Yamaha  Tenere XT660Z, nė vieno įbrėžimo (beje, tai – daugiau trūkumas nei privalumas, nes reikėjo labai saugoti, o ir bet koks įbrėžimas neliktų nepastebėtas). Svorio centras aukštai, manevruoti, nulipti bei užlipti sunku, bet sėdėti patogu ir man, ir Vikai. Keliai Turkijoje, pasirodo, geri, tokių visureigių nelabai ir reikia. Kita vertus, pasitaikydavo ir žvyrkelių, kurių net google maps pažymėta nėra ir kuriais važiuoti buvo labai smagu.

 

1. Diena

Atskridę į Antaliją staigiai persidėliojame daiktus, pasirašome nuomos dokumentus ir šauname link pirmos nakvynės Egirdir miestelyje.

Kelias fainas, mašinų mažai. Važiuojam lėtaai ir daug dairomės. Įdomiausia kelio atkarpa prasideda išvažiavus iš greitkelio. Kalnai, kaimeliai, kanjonai, upeliai ir siaurukas geros dangos keliukas.

Egirdiras – miestas ežero iškyšulyje. Kai lankėmės, jis buvo apytuštis, nors iš hostelių ir hotelių skaičiaus galima spręsti, kad jis toks būna ne visada.

2. Diena

Egirdir – Sagalassos –  Burdur

Saglassos – vienas didžiausių antikinių miestų griuvėsių Turkijoje. Nuošalus ir kalnuose – tai, ko reikia 🙂 Nustebino griuvėsiuose atstatyti veikiantys fontanai :O

Nuotykių ir karščio išvarginta Vika 🙂

Kelias įdomiausias ten, kur išsuki iš autostrados.

Burdur miestą pasirinkome nakvynei todėl, kad jame nieko nėra. Paprastas turkiškas miestas, be jokių įdomybių ir įmantrybių. Tikras turgus, tikros kainos, tikras maistas ir jokių mikimauzų. Vos alaus radome kur nusipirkti.

Beje, būtent šiame mieste patyrėme savo kailiu, kaip motociklininkai rūpinasi motociklininkais.  Visiško chaoso epicentre šalia centrinio turgaus šiaip ne taip radę vieną iš nedaugelio to miesto viešbučių 15 minučių bandėme susikalbėti su recepcijos darbuotojais – niekaip. Staiga įbėga kažkoks neblogai apsirengęs vyrukas, persimeta keliais žodžiais su darbuotojais, čiumpa mane už rankos ir moja važiuoti paskui jį. Iriamės per minią žmonių  jam iš paskos. Išlipame prie kito viešbučio, kur jis įbėgęs užtikrintai kažką komanduoja. Po kelių minučių atlekia angliškai kalbantis viešbučio šeimininkais ir nušviečia situaciją – aname viešbutyje nebuvo vietos, o pro šalį ėjęs ir nugirdęs pokalbį vyrukas, pasirodo, buvo motociklininkas, jaučiantis pareigą padėti dviračiams keliautojams 🙂 Dar nuotraukų parodė iš savo kelionių.

 3. Diena

Burdur – Bozburun 340 km.

Kelias gražus, platus.

Išmokta pamokėlė: motociklininkus labai užknisa labai stiprus šoninis vėjas. Važiavome autostrada pakrypę 10 laipsnių, kad neišpūstų iš kelio…  Rrrr… Ir taip kokias 2 valandas.

Pralėkėme pro Marmarį – pasižiūrėjome kekšaičių ir iki raudomumo nusvilusių pilvočių. Ir vaikų kvailų. Turkai tikrai ne patys blogiausi vairuotojai. Blogiausi – vairuojantys turistai. Ir kai jų daug, tampa tikrai pavojinga – movėme iš ten, kol be mūsų kelyje neliko nė vieno vairuojančio turisto.

Keli kilometrai už Marmario vėl viskas stojasi į savo vietas – prasideda kalnuotas pusiasalis, o keliukas vyniojasi pačia pakrante tai iškildmas į kelių šimtų metrų aukštį, tai vėl pasiekdamas jūros lygį. Pravažiuojantys turistų prištabeliuoti džipai truputį kelia nerimą, bet, kaip vėliau paaiškėjo – veltui. Bozburun – puikus laivų statytojų miestukas su tinkama nuotaika. Didžioji dauguma keliautojų čia patenka jūros keliais, tad miestelyje vietoje įprastų turistų zuja gyvų akių dieduliai vėjo nugairintais veidais. Kadangi mes ir patys prijaučiame buriuotojams šis ramus pajūrio miestukas mums labai patiko – ramu, gražu ir gaivu.

Vaizdas per langą

4 Diena

Pasiliekame Bozburune kelioms dienoms. Kadangi uoste maudytis nelabai buvo ūpo, pasiturkšti važiavome į tuščią pliažiuką už 25 km nuo Bozburun. Beje, Bozburune už juokingą kainą radome puikius apartamentus su vaizdu į uostą, balkoniuku ir virtuvėle. Birželio pradžioje sezonas čia buvo dar neįsibėgėjęs, dauguma viešbučių apytuščių, todėl viename jų ir gavome tiesiog neįtikėtinai gerą pasiūlymą. Prieš tai galvojome apsistoti netoliese esančiame Selimiye – anas nors ir pasirodė taip pat gana žavus, bet buvo labiau turistinis ir brangesnis apsistoti.

Siauručiai serpantinai tarp kaimelių – “norvegiški“:

Čirška šviežia žuvelė pirkta iš vietinių žvejų:

 

 

5. Diena

Maršrutas Bozburun – Daylan  – Kayakoy +-350 km su nukrypimais.

Buvau sumanęs nuo Daylan iki Kaunos (eiliniai griuvėsiai  http://en.wikipedia.org/wiki/Kaunos ) važiuoti pajūriu, tačiau užtvėrė kelią uniformuoti pareigūnai ir nusiuntė į apvažiavimą greitkeliu. Po kelių nesėkmingų bandymų apvažiuoti uniformuočius aplinkeliais, šauname į greitkelį, darome lankstą ir išsukę į kalnų keliuką palei Koycegiz ežerą pasiekiame Kaunos griuvėsius. Esame pavargę ir leipstame nuo karščio. Vika išsiaiškina, kad maršrutą sugalvojau “na chadu“ ir nežinau, ar yra galimybė persikelti per upę, skiriančią griuvėsius ir beviltišką kaimuką, nuo miesto, kuriame lėtai sukasi kebabų iešmai ir besišypsantis padavėjas moja ranka kviesdamas išgerti šalto alaus. Laivai kaip ir kursuoja, bet jie gabena tik pėsčiuosius. Žodžiu, tikimybė, kad teks beveik 2h važiuoti atgal tuo pačiu kalnų keliuku iki plento, nedžiugina ir tenka ieškoti alternatyvų keltui. Iškvotę kelis vietinius randame šutvę žvejų, kurie gestais sutinka už 5 lt pergabenti mus į civilizaciją.

Valtelė teko tokia, kokios keltu nepavadinsi. Su dievo pagalba įvairuoju 200 kg sveriantį motociklą į tą valtį ir laukiu, kol bangos mus išsvies už borto.

Šiaip ne taip išlaikius lygsvarą bei nenuvirtus ir pasiekus kitą krantą paaiškėja, kad motociklą reikia apsukti, kad galėtume jį išstumti iš valties. Bėda ta, kad jis nelabai telpa skersas joje. Prakaitas, keiksmai, bangos – ir motociklas jau guli ant šono. Kuprinės ir priekinis ratas kabo virš vandens. Trumpa malda – ir su žvejo pagalba atsistojame į vertikalią padėtį, bandome išvažiuoti iš valties, bet galinis ratas prasisuka ant slidžių valtelės grindų ir šnipštas išeina.  Įtempę raumenis išlupame motociklą į krantą, atsiskaitau su žvejais ir čiaubambinomesafrikoje – dreba rankos, džiūna burna, adrenalino perteklius. Vika linksminasi su fotoaparatu:

Jei atvirai, dabar galvoju, kad tai buvo laaabai neatsakingas žingsnis, bet apsisuka tik silpni arba protingi 😀

(Pastaba: jei kas nors žiūrėsite mūsų maršrutą google maps žemėlapyje,  šioje vietoje atsirado lankas, nes žemėlapyje nesugebėjau peršokti per upę).

Pora valandėlių kelyje ir mes Kaykoy, mieste  vaiduoklyje, kurio visi gyventojai graikų-turkų konflikto metu buvo iškelti į Graikiją. Apleistos bažnyčios (Turkijoje gana dažnas atvejis), siauros gatvelės, kiauri miesto namai ir tyla.. Nors šie griuvėsiai yra dar pakankamai jauni ir ne tokie vertingi kitų Turkijos griuvėsių kontekste, mums jie patiko bene labiausiai. Miestas apleistas vos prieš šimtą metų ir jei nebūtų buvę žemės drebėjimo, viskas būtų dar geriau išsilaikę. Eini, dairaisi ir įsivaizduoji, kaip dar visai neseniai šiame mirusiame mieste virė gyvenimas. Nakvoti nusprendžiame šalia esančiame truputį gyvesniame didmiestyje Fethiya.

6 Diena

Kelios nuotraukos iš šen bei ten:

Kaykoy

Fethiya – nemažas ir gana turistinis miestas,  kuriame yra iiilgas pliažas palei visą pakrantę ir ošia naktinis gyvenimas senamiestyje.

Ryte, pagal planą aplankę Kayakoy, šaunam į Gelemi. Lonely Planet žada gražų pliažą ir Pataros griuvėsius. Žemėlapis ir aš žadame Vikai, kad gulėsime pliaže jau po 1,5 val, tačiau per neapdairumą navigacijoje pamirštama uždėti varnelė ant “Avoid unpaved roads“ ir mes nejučia atsirandam kokių 1500m aukštyje besirangančiame serpantininiame žvyrkelyje. Dabar galvoju, gal ten buvo upės vaga ar šiaip kažkokia gamtos išdaiga, nes keliu to nepavadinsi. Jei dėl kumščio didumo akmenų prarandi greitį įkalnėje ir sustoji, pradedi čiuožti atgal,  priekinis stabdis nelaiko, nes visas svoris – gale. Žodžiu, vėl liksmybės ir prakaitas:)

Patyrusiems motociklininkams rekomenduočiau ten prašokti, tik google maps nerodo to keliuko… (vėl maršruto žemėlapyje netikslumai, bet yra keliukas jungiantis Oludeniz su Bogazici kaimeliu).

Gaila nuotraukų neturime – galvoje išgyvenimas buvo 🙂

Random vaizdas nuo skardžio

Pakeliui sutinkame vėžliukų, prisižiūrime pasakiškų panoramų ir tikslą galų gale pasiekiame. Pagulėję pusdienį pliaže pradedam nuobodžiauti ir, apžiūrėję Pataros miesto griuvėsius, kitą rytą nusprendžiame šauti į Olympos.

Patara

Patara

 

Kelias – geras, be nuotykių, tik užklupęs lietus mus priverčia sustoti pirmoje pasitaikiusioje pastogėje, kur bobulytė parikiuoja laaabai skanių turkiškų blynelių. Blyneliai vadinasi Gozleme. Tai labai ploni krosnyje kepami miltiniai blynai su įdaru (paprastai sūris ir špinatai), pateikiami su kupeta šviežių žolių – rukola, petražolės, salotos.

Olympos apylinkės (mes gyvenome  kaimuke Cirali Kemer) išsiskiria iš Turkijos landšafto drėgnais upelių pilnais slėniais ir gausia, vešlia ir džiungles primenančia augalija.

Naktį nusibaudžiame save ir iš Olympos pėstute einame užmesti akį į Chimeros kalną (kalnas, ant kurio daug šimtmečių liepsnoja metano liepsnos). Vis kankina paranojinė mintis, kad ten atvestas dujotekis mulkinti turistams 😀 Bet kelias valandas ėję iki kalno papėdės, dar valandėlę vidury nakties kopę į viršų, gana maloniai nustembame – atsigerti vyno naktį prie šių ugnų gana smagu.

7 Diena

Sekantį rytą Antalijoje atiduodame motociklą ir visą dieną prasitrynę mieste  šokame į naktinį autobusą Antalija – Kapadokija.

Pirmi vaizdai iš Kapadokijos:

8_9_10 Diena

Trims paroms apsistojame turistiniame kaimelyje Goreme. Atmosfera gera, bet jei dar kartą čia važiuotume, apsistotume šalia esančiame truputį mažiau turizmo industrijos paliestame Uchisar kaimelyje. O dar geriau būtų pasiimti miegmaišį ir truputį paėjus į šoną “užskvotint“ kokį uoloje išraustą būstą 🙂 Landžiodami po įvairius “apartamentus“, matėme nakvotojų paliktų pėdsakų.

 

Vika rodo kaip virtuvės stalas stovėtų

Goreme. Fone Uchisar kaimelio tvirtovė

Stengėmės keliauti savarankiškai ir privengėme turų, gidų ir programų, tačiau neišvengėme.  Kapadokijoje keliauti savarankiškai viešuoju transportu be galo sunku. Niekur nėra normalių žemėlapių su lankytinais objektais, kad nuvažiuotum 80 km, reikia pakeisti 3-4 autobusus ir sugaišti visą dieną. Visada yra rizika, kad strigsi kur vieškelyje, nesustojus paskutiniam autobusui. Žodžiu, viskas suorganizuota taip, kad tektų pirkti tuos turus, jei neturi pakankamai laiko. Antrą kelionės Kapadokijoje dieną perlipome per save ir nusipirkome turą, kurio metu apvažiavome pagrindinius lankytinus objektus. Kaip ir pridera,  į turo programą buvo įtaraukti ir keli reklaminiai sustojimai kažkokioje saldainių parduotuvėje ir “brangiųjų akmenų apdirbimo ceche“,  kas ištikro buvo papuošalų parduotuvė. Tiesą sakant šį turą pirkome vien dėl to, kad apžiūrėtume vieną iš šiame regione esančių požeminių miestų. Požeminis miestas atrodo kaip septynių aukštų daugiabutis po žeme, kurio aukštai ir kambariai sujungti siauručiukais tuneliukais. Smagumas tame, kad kai tuo tuneliuku eina keliasdešimties turistų grupė, klaustrofobikus gali ištikti rimtas panikos priepuolis: eini tunelyje susirietęs, nei prasilenksi, nei sustosi, nes prieš tave ir už tavęs – žmonių vora. O dar smagiau, kai kas nors iš turistų atranda požeminiame mieste “kišenę“ (kambarį be tolesnio praėjimo), tada visi tuneliu pradeda leistis žemyn jo apžiūrėti, o “kišenėje“ tėra vietos keliems žmonėms – nei apsisukti, nei atgal grįžti. Žodžiu, apie potyrius daugiau gali papasakoti Vika, kuri po žeme vaikščiojo gerokai išpūstomis iš baimės akimis.

Likusį kelionės laiką trekinom Goreme apylinkėse. Iš Goreme veda nemažai pėsčiųjų trasų, kurias visas praėjome. Viskas nuotraukose :

 

Toliau šauname į Stambulą. Dar kartą praeiname jau matytas vietas ir pažiūrime per 5 metus nei trupučio nepakitusias modernaus meno muziejaus ekspozicijas..

Reikėtų paminėti ir nuotykius oro uoste. Jau tokie patyrę keliautojai jaučiamės, kad susigaudyti nepažįstamam mieste mums vieni niekai, galim rasti bet kokį adresą ir atsidurti ten valandos bėgyje naudodamiesi vien tik viešuoju transportu, po poros valandų praleistų miesto centre jau galime dirbti gidais, į lėktuvo bilietus mums užtenka užmesti akį likus porai valandų iki skrydžio ir mes atsiduriam oro uoste. Tiesa, ne tame, kuriame turėtume atsirasti. Taip taip.. sugebėjome sumaišyti oro uostus. Neradę skrydžių lentoje savo skrydžio šokame į taksi ir lekiame 80 km į teisingą oro uostą. Spėjame minutė į minutę, o bet tačiau  skrydžių lenta vėl tuščia, informacijoje mus siuntinėja nuo vieno langelio prie kito, ir po gero pusvalandžio išaiškėja, kad mūsų oro linijos nebeskraido iš Stambulo į Vilnių jau daugiau kaip mėnuo :/.

Pasirodo, siuntė prieš tris dienas įspėjimą apie atšauktą skrydį, bet kadangi atostogų metu stengiuosi atsiriboti nuo informacinio triukšmo, pašto nesitikrinu ir nesitikrinsiu. Avialinijos kitą dieną mums pasiūlė alternatyvų skrydį maršrutu Stambulas- Kijevas- Ryga-Vilnius, tad vieną dieną pavėlavę į darbą parsiradom šiaip ne taip.  Jei jums taip kažkada nutiktų, žinokitės, kad oro bendrovė apie skrydžio grafiko pakitimus turi įspėti klientą ne vėliau kaip prieš dvi savaites. Pažeidus šį punktą turi būti išmokėta kompensacija, kurios mes dabar ir laukiame.

Taigi apibendrinus:

Nakvynė. Kambarių niekur nesirezervavome ir ieškojome vietoje. Dvivičiai kambariai, kuriuose buvome apsisitoję kainavo 30 – 90 lirų. Jei morociklu per Turkiją važiuotume dar kartą, pasiimtume palapinę. Motociklas nors ir suteikia daug laisvės, riboja nakvynės vietų pasiūla. Atokiau nuo turistinių vietų esančiuose miestuose nėra ir viešbučių, taigi jei turi palapinę – tai ne problema.

Kainos. Turkijoje viskas kainuoja panašiai kaip Lietuvoje. Tiesa, dviese apsipirkę turguje vos už 10 LT apsirydavome skaniausiomis alyvuogėmis, sūriu, daržovėmis ir vaisiais. Taip pat čia galioja dėsnis “kuo toliau į provinciją, tuo pigiau“. Kuras brangesnis nei Lietuvoje. Alus ir vynas taip pat kainuoja brangiau.

Maistas. Ragavome skanių avienos patiekalų, pagardintų vietiniais prieskoniais. Mums labai patiko ir tokie paprasti maistai kaip turkiškas jogurtas ir airanas. Nežinau, kiek litrų jų mes išsrėbėme, bet karštomis dienomis jie buvo tikras išsigelbėjimas. Turkai siūlo paragauti ir laivelio formos turkiškų picų – mums sueidavo ir jos. Dar jie turi daug patiekalų su baklažanais – gardu. Kiek teko restoranuose ragauti jūros gėrybių, nelabai pataikydavome – kur kas labiau patiko mūsų pačių išsikepta šviežia žuvis. Saldumynų mėgėjams turėtų patikri turkiška chalva ir tradiciniai turkiški saldumynai, kurių vos vieną suvalgius gali sulipti viena gera vieta. Na, ir žinoma jau minėti Gozleme blyneliai – tikra pasaka.

Tai tiek nuotykių.

 

 

 

Banknotai

O dabar smagioji dalis. Pinigėliai pinigai. Daug kas nedrąsiai bando klausti, “tai kiek gi tas malonumas jums kainavo?”. Iš tiesų yra taip: kiek esi pasiruošęs išleisti, tiek ir išleisi. Azijiečiai sugalvos būdų, kaip iš tavęs iškrapštyti kiekvieną litą, kurį planuoji išleisti kelionėje. O taupumui ribų nėra. Mes kelionės pradžioje labai taupėme ir viską skaičiavome, nes vis bijojome, kad neužteks pinigų. Antroje kelionės pabaigoje jau atsipalaidavome ir leidome tiek pinigų, kiek leidžiasi (sveiko proto ribose, juk ne turčiai esame). Taigi dviejų žmonių 3 mėnesių kelionės po Pietryčių Aziją išlaidos maždaug tokios:

3200 Lt – akcijiniai lėktuvų bilietai dviems žmonėms su „Lufthansos“ avialinijomis Varšuva – Miunchenas – Singapūras ir Singapūras – Frankfurtas – Varšuva.

1000 Lt – skiepai dviems žmonėms nuo hepatitų A ir B, difterijos, stabligės, poliomielito. Vaistų nuo maliarijos nepirkome ir nevartojome. Stengėmės nuo uodų saugotis purškalais su DEET. Tikėkimės, nesusirgome.

100 Lt – kelioninės vaistinėlės susikomplektavimas. Labai pravertė angliukai ir „Smecta“, kurios vien aš suvartojau apie keliolika pakelių. Taip pat vežėmės vaistų nuo skausmo, alergijos, gerklės, karščiavimo, viduriavimo, imbiero tablečių nuo jūros ligos, termometrą, įvairių tvarsčių, pleistrų, elastinių bintų. Vaistinėlė per tris mėnesius pratuštėjo – vadinasi, ją tampėmės neveltui.

2520 Lt – 3 mėnesių nakvynės 2 žmonėms. Aš viską tvarkingai protokolavau, todėl galiu pasakyti, kad iš viso nakvojome 39 viešbučiuose 80 naktų. Dar apie 10 naktų esame praleidę oro uostuose, autobusuose, traukiniuose, lėktuvuose ir pan.

5780 Lt – ilgų distancijų susisiekimas. Į šią sumą įtraukti visi tarpiniai skrydžiai Azijoje bei susisiekimas autobusais, traukiniais, laivais, taip pat – motorolerių, motociklų ir automobilio nuoma ir išlaidos kurui.

1170 Lt – tiek kainavo įvairūs turai, ekskursijos, įėjimai į lankytinus objektus, „snorkelinimo“ įrangos nuoma ir kitos panašios pramogos.

1000 Lt – tiek išleidom įvairiems pirkiniams, pradedant 50 mm F1.8 objektyvu fotoaparatui ir drabužiais, baigiant lauktuvėmis ir azijietiška wok keptuve sau.

Apie 2000 Lt išleidome maistui ir beveik nieko nekainuojančiam trumpų distancijų susisiekimui mieste. Šių išlaidų nesižymėjome, todėl žinome tik apytikrę sumą.

Taigi iš viso per 3 mėnesius, kaip kai kam gali pasirodyti, “vėjams iššvaistėme” apie 16 770 Lt. Na, iš tikrųjų – neblogam automobiliui užtektų. O dabar sėdim patenkinti tuščiomis kišenėmis… Bet kaip Lukas mėgsta sakyti, “pinigai – ne problema”. Bent jau kol kas, kol nesibaigė tėvų parama konservais spintelėse.

Pirmą vietą laimi FILIPINAI!

Grįžę vis dar nenustojame vaikščioti po sutiktuvių balius. Kas dieną jų turime po kelis – ne taip ir lengva kepenims atlaikyti. Iš dalies džiaugiamės, kad rašėme blogą – visi viską žino, viską matė, tad nereikia pasakoti po šimtą kartų tų pačių istorijų. Taigi dabar vyksta toks labiau apsikeitimas emocijomis.

Visi klausia, „o kas labiausiai patiko?“. Kad visiems viskas būtų aišku, išrikiuosime tas septynias aplankytas šalis nuo labiausiai iki mažiausiai patikusios.

1. Filipinai. O kaip gi kitaip? Tai fotogeniškiausia šalis. Kalnuose jautiesi lyg būtum Norvegijoje, salose akis gaivina ryški džiunglių žaluma, gali atrasti tuščių balto smėlio paplūdimių tiesiog nieko neveikimui ir taip toliau ir panašiai.  Pirmą vietą Filipinams skyrėme turbūt ir dėl to, kad į juos vienintelius tikrai labai stengsimės kada nors sugrįžti. Tos trys savaitės, kurias čia praleidome, mus labiau suintrigavo nei patenkino. Supratome, kad visus tris mėnesius galėjome keliauti tik po Filipinus – būsų užtekę veiklos. Be to, Filipinų salose labai puikiai pasiskirsto turistai. Visur, kur keliavome, jautėmės vos ne vieninteliai baltieji. Nebuvo jokio trynimosi užpakaliais su kitais baltaskūriais nei paplūdimiuose, nei didmiesčiuose, nei prie lankytinų objektų. Kadangi angliškai kalba beveik kiekvienas gyventojas, buvo labai paprasta keliauti. Šiek tiek nuvylė tik prastas maistas ir gana brangi nakvynė. 2. Singapūras. Kai kas sako, kad nėra čia ko seilėtis dėl to Singapūro – neva Azijoje reikia ieškoti Azijos, o ne Niujorko. Bet savęs neapgausi – Singapūras tikrai privertė išsižioti labiau nei Kambodžos lūšnynai. Singapūre pasijutome kaip du iš kaimo glūdumų į miestą atvažiavę vaikai. Tiesiog atsisėdi kur ant laiptų atokiau ir dairaisi. Singapūre stebina ir tiesiog protu nesuvokiama įmantri architektūra, ir lyg iš kompiuterinio žaidimo pabėgę gyvenojai (skubantys kostiumuoti vyrai, pagal paskutines madas apsirengusios moterys, naujausiomis technologijomis apsikabinėję paaugliukai metro). Tai miestas, kuriame, regis, viskas visada vyksta pagal planą, ir pagal protingą planą. Beje, tai vienintelis miestas aplankytoje Azijoje, kuriame tikrai galėtume gyventi. Būdamas Singapūre jauti pažangą, civilizacijos jėgą. Pavyzdžiui, Kambodžoje mus nuolat lydėjo beviltiškumo jausmas – atrodo, kad ir po 100 metų ten viskas atrodys taip pat kaip dabar. Nors Singapūre per šią kelionę buvome net du kartus, važiuočiau ten ir trečią kartą – to įspūdžio sugerti. Beje, Singapūras nustebino ir puikiu maistu. Čia esančiuose maisto turguose gali rasti patiekalų iš visų Azijos šalių virtuvių. Viskas pasakiškai skanu ir labai nebrangu. Tik nakvynė čia tokia brangi, kad priverčia piniginę gerokai pačiaudėti. Pats paprasčiausias kokių 4 kv. m. ploto kambarys su dviaukšte lova – apie 80 Lt.3. Laosas. Garbingą trečią vietą Laosui skiriame už gyventojų paprastumą ir draugiškumą. Laoso jėga slypi provincijoje. Patiko aplankytos gentys, iki kurių teko pėsčiomis per džiungles eiti visą dieną. Labai pasiteisino ir idėja išsinuomoti motociklą arba motorolerį ir juo raudono smėlio keliais naršyti po kaimus. Tačiau keliauti čia labai sudėtinga. Jei nori šiek tiek nukrypti nuo kelionių giduose aplankytų pagrindinių keliautojų maršrutų, turi pasiruošti katorgai. Susisiekimo su atokesnėmis provincijomis šalyje tiesiog nėra. Gali pasiruošti kelias dienas važiuoti šimtą kilometrų į vieną pusę ir tiek pat atgal. Įsivaizduokit, net pagrindiniai šalies keliai asfaltuoti tik vietomis. Kitur važiuoji burną šaliku apsivyniojęs ir dūsti nuo dulkių. Maistas ir nakvynė – pigūs. Tiesa, pastebėjome, kad kuo labiau tolome nuo Tailando ir Singapūro, tuo labiau prastėjo maistas. Taigi ir Laose jis jau nebe toks puikus kaip Tailande, bet dar ir ne toks prastas kaip Filipinuose.4. Tailandas. Tai trumpų atostogų šalis.  Čia viskas aišku, paprasta, patogiai suorganizuota ir labai pigu. Deja, ir turistų čia daugiausia. Nors Tailande buvo tikrai smagu, nežinau, ar kada čia begrįšime – nebent trumpam pasivartyti po saule kokioje saloje, kai nenorėsime kvaršinti dėl nieko galvos. Išvykome iš šalies be jokių klaustukų galvoje. Atrodo, kad jau turime susidėlioję galvoje pilną ir labai tikslų Tailando paveikslą – tai kam gi ten daugiau bevažiuoti, kai šalia yra kad ir kosmonautų šalis Kambodža, kurioje gal ir ne viskas taip gerai kaip Tailande, bet yra kur kas daugiau kabliukų ir klaustukų.5. Kambodža. Lukas rado Kambodžai labai tikslų apibūdinimą – tai lyg vaikas iš internato, jau tris kartus sėdėjęs kalėjime. Jokių prošvaisčių. Toks jausmas, kad Kambodžoje viskas supuvę nuo pat pamatų. Tą beviltiškumo jausmą jauti nuolat – bendraudamas su žmonėmis, tyrinėdamas šalies istoriją, matydamas visur akivaizdžią korupciją. Šalis ypatinga ir dėl ufonautiškų gyventojų. Jų keistumą jau aprašėme. Galbūt bendrą vaizdą jums padės susidaryti tokia mūsų perskaityta informacija apie Kambodžos gyventojų ypatumus: kai khmeras susiduria su jį trikdančiais, gluminančiais ar tiesiog smegenis pakrutinti verčiančiais naujais dalykais, jis tiesiog nuo to dalyko atsiriboja. Stovi, šypsosi ir apsimeta, kad negirdi. Jie stumia nuo savęs viską, kas gali išjudinti jų įprastą gyvenimo ritmą. Taigi vėliau jau nebenustebdavome, kai sustoję kur nors kaime vietinio ko nors klausiame, baksnojame į žemėlapį, o tas tik stovi ir šypsosi kaip ufonautas. Tai kaip gali būti įmanoma tokioje šalyje kokia nors pažanga? Maistas Kambodžoje panašus kaip Laose, nakvynė – nesveikai pigi. Išsidirbinėdami gyvendavome prabangiuose viešbučiuose už 7 dolerius. Paprastesni tvarkingi kambariai kainuoja apie 3 dolerius.6. Malaizija. Labai gali būti, kad šią šalį į sąrašo galą nustūmėme nepelnytai. Gražiausią rytinę šalies pakrantę ir salas iš maršruto teko išmesti dėl nesezono ir liūčių. Be to, vos atvykusiems iš Lietuvos mums buvo labai įdomu pamatyti budistinę Aziją. O čia visur – muslimai, muslimai, muslimai. Musulmonų mes jau buvome atsižiūrėję Artimuosiuose Rytuose. Ir tas alus po 12 Lt už butelį… Kažkaip taip jau išėjo, kad Malaizijoje neužsibuvome.7. Vietnamas. Sąrašo pabaigoje – dėl jau apraudoto TET‘o (visuotinio išprotėjimo dėl kinų naujų metų sausio pab.). Dabar išėjo nei šis, nei tas: pervažiavome per visą švenčiantį Vietnamą, tikros šalies nepamatėme. Tai negi dabar važiuoti ten dar kartą, kai dar tiek visko pasaulyje neaplankyta? Įvyko totalus nesusipratimas. Be to, kadangi visas Vietnamas šventė ir niekas nedirbo, nelabai ir patiekalų kokių skanių prisiragavome. Visur vyravo tokios pačios paprastos sriubos su noodlais. Nakvynės čia – jau šiek tiek brangesnės nei Laose ar Kambodžoje, bet iki Filipinų kainelių dar „netempia“.Jei kas nors planuoja panašią kelionę ir reikia kokios nors informacijos, rašykite kad ir komentaruose po įrašais – būtinai pasidalinsime žiniomis ir, jei galėsime, patarsime.

Sumuštinis su dešra Fabijoniškėse

Paskutinę kelionės dieną, kelios valandos iki skrydžio sėdėjome Singapūre prabangiajame Marina Bay kvartalo tviskume ir Lukas sako: “Žinai, jei dabar dar reikėtų toliau keliauti, nebenorėčiau”. Paskutinę dieną Azijoje buvome puikiausiai nusiteikę, nebuvo jokio pagraudenimo dėl kelionės pabaigos ar dalykų, kurių nespėjome pamatyti. Tie trys mėnesiai buvo geras skalbiklis mūsų smegenims. Kažkaip jaučiamės nurimę, neišsibarstę, pasiruošę naujoms veikloms. Jei kas pervestų į sąskaitą papildomų tūkstantėlių ir pasiūlytų keliauti dar mėnesį, jau būtų paprasčiausiai gaila kelti kojas į naujas šalis šitaip persisotinusiems įspūdžiais. Visiškai ramūs susipirkome visokias lauktuves ir svajojome, kaip visai netrukus klamposime po girgždantį sniegą ir lepinsime savo skrandžius lietuviškomis gėrybėmis. Kažkuriuo metu išalkę netgi sudarėme lietuviškų produktų TOP 10 – uką, kuriuos pirmiausia pirksime grįžę (1. Varškės sūris 2. Rauginti kopūstai 3. Rūkyta dešra 4. “Baltas” alus ir t.t.)

Kol trylika valandų kabojome ore dviejų aukštų “Lufthansos” lėktuve dangaus platybėse tarp Singapūro ir Frankfurto, pabandėme mintyse dar kartą perkratyti kelionę ir reziumuoti “o kokia gi mums iš jos nauda”.

Svarbiausias geras dalykas, kurį supratome po šios kelionės – kad viskas gyvenime yra daug paprasčiau negu atrodo. Kai sėdi savo kabinetuke rudeninėje Vilniaus pilkumoje užsivertęs popieriais, paprasčiausiai nesugebi blaiviai pamąstyti apie savo norus ir galimybes. Ką nors keisti paprastai atrodo pernelyg sudėtinga, o ryžtis pradėti veikti ką nors visiškai nauja, atrodo, neįmanoma. Kai atsitrauki kuriam laikui nuo rutinos į šalį, žiūrėk, kyla visokių naujų minčių, idėjų, norų. Jau vien dėl šio pojūčio kartais verta pasielgti nerūpestingai – viską mesti ir trumpam atsitraukti.

Kitas įdomus dalykas, kurį pajutome per šią kelionę – kokie visgi dideli gali būti kultūrų skirtumai. Jau prieš tai esame išmaišę nemažai šalių, tačiau nieko panašaus patirti neteko. Azijiečiai tikrai yra KITOKIE, ypač Kambodžos gyventojai. Mes su Luku juos praminėm kosmonautais, nes su jais bendraudamas jauti, lyg kažkurioje vietoje nesusijungtų komunikacijos kanalai. Tą patį girdėjome ir apie filipiniečius iš keliasdešimt metų Filipinuose gyvenančio australo – amerikiečio Riso lūpų bei apie indoneziečius – iš lietuvio keliautojo Ruslano. Tačiau to žodžiais nenupasakosi – reikia nuvažiuoti ir patiems pajusti.

Taip pat supratome, kad nesame tokie pakantūs kokiais dėjomės esantys. Jei iš pradžių vietinių azijiečių priekabiavimas, noras pasipinigauti ir apmauti atrodydavo juokingas, kelionei įpusėjus jau pradėjo imti siutas. Pavyzdžiui, pavargęs tenori paprasčiausiai nuvykti iš taško A į tašką B, tačiau kas kartą esi priverstas “praeiti” ilgiausią procedūrą – nutolti nuo turistinių objektų, stočių ir pan. (ten laukiančių vežėjų apetitas didžiausias), paaiškinti tuktukininkui, kad tu ne pirmą dieną Azijoje ir tikrai nemokėsi dvidešimt kartų daugiau nei vietiniai ir paskui dar kelias minutes praleisti derėdamasis dėl galutinės kainos. Ta pati katorga dažnai grėsdavo ir norint nusipirkti pavalgyti ar pan. Nekeista, kad Lukui ateidavo įkvėpimas visokiems tokiems šedevrams:

Pyktis. Lukas Misevičius 2012, Vietnamas 20x13, popierius ir tušinukas.

Šiandien ankstų rytą parsiradome į savo mažą butelį šiauriniame Vilniuje ir turbūt dar iki galo nesuvokiame, kiek per tuos mėnesius visko pamatėme ir patyrėme. Juo labiau, kad mūsų kelionė iki Vilniaus truko net tris paras. Viena naktis Singapūro oro uoste, antra – lėktuve Singapūras-Frankfurtas-Varšuva, trečia – naktiniame autobuse iš Varšuvos į Vilnių. Turbūt patys dabar esame panašūs į kosmonautus. Vis dėlto, jei ūpas puikus ir džiugina netgi tokie mažmožiai kaip sumuštinis su dešra, vadinasi, mums PAVYKO!

Pusrytys. 7 val. ryto. Virš lėkštės – du įdegę murzini, bet labai laimingi veideliai. Ačiū visiems prisidėjusiems, kad ši maža mūsų svajonė virto tikrove.

Taigi kol kas – tik emocijos grįžus. Tačiau netrukus įmesiu kažkokių konkretesnių apibendrinimų apie aplankytas šalis ir …. šiek tiek skaičiukų iš piniginės pasaulio. Manau, tai gali praversti norintiems iškrėsti kažką panašaus.

Saldus akcenčiukas kelionės pabaigai

Mus ir mūsų gausią mantą gabenantis prabangus greitasis keltas (kuriame netgi yra Wi-fi) ką tik pajudėjo nuo Negros salos krantų link Cebu. Ten vakare mums bus parikiuotas lėktuvukas skrydžiui į Singapūrą. Kad ir kaip nesinorėtų apie tai galvoti, šiandien prasideda lėtas ilgas ir sekinantis mūsų grįžimas namo. Draugai, ruoškit stalą – mes parvykstam! Tačiau kol pro langą dar matome tolstančią Negros salą, skubu papasakoti, ką dar be ugnikalnių ir gaidžių ten matėm.

Pastebėjimas Nr. 1. Negros gyventojai ne šiaip sau vadinami negritais. Nuo kitų filipiniečių jie šiek tiek skiriasi tamsesne odos spalva, platesnėmis šnervėmis, kresnesniu sudėjimu. Pravažiuodami kaimuose matėm ir tikrų tikriausių vaikiukų negriukų – garbanotais plaukučiais, apvaliom akytėm, juodais snukučiais. Bet čia mus ištiko šioks toks paradoksas. Negritų saloje patys pasijautėm baltosiomis beždžionėlėmis. Užsieniečiai į Negrosą užsuka pakankamai retai. O tie, kurie ir atvažiuoja, ištirpsta pusketvirto milijono negritų populiacijoje. Taigi daugelyje kaimų žmonės nelabai tų baltųjų ir matę.

Čia taip Negrose žmonės į darbus, mokyklas ir kitais reikalais važiuoja. Svarbu bent viena koja užsikabinti už džipnio.

Kartą važiuojam per kaimą keliuku, stabtelėjome prie kiosko šaltos Colos pasiurbčioti. Kol susimokėjome, atsikimšome gėrimus, už mūsų susirinko nemenka minia. Gyventojai atėjo mūsų kaip kokio televizoriaus pažiūrėti.

Stovi, šypsosi ir nieko nesako. Vienas berniukas ėjo iš mokyklos takeliu, pamatė mus, sustojo kaip įbestas ir išsižiojęs prastovėjo į mus žiūrėdamas kelias minutes. Arba einam ant pirštų galiukų pro kokią kaimo mokyklą – bandom likti nepastebėti. Bet kur tau! Netrukus ant tvoros jau išsirikiuoja ištisa žiūrovų salė, vaikiškais balsais rėkianti iš pradžių „Hello“, paskui – „Bye“. Pastebėjimas Nr. 2. Negros sala – tikras saldymynų mėgėjų rojus, tikrų tikriausia Cukrolandija. Nuo senų laikų negritai augina ne ryžius, o cukranendres. Taigi cukruje čia maudytis gali. Turint omeny, kad kai kas iš mūsų serga sausainiais, sprendimas vykti į šią salą atsipirko 100 proc. Riestainiukai, bandutės, keksiukai, sausainyčiai…

Darbas cukranendrių plantacijose sunkus ne tik dėl fizinio krūvio, bet ir dėl karščio.

Pastebėjimas Nr. 3. Posakis, kad “nėra blogo oro, yra tik bloga apranga”, pasirodo, yra teisingas. Prie dažno lietaus šioje saloje net šunys yra prisitaikę.

Pastebėjimas Nr. 4. Visi blogi dalykai kada nors baigiasi, net ir tokie kaip lietus. Paskutines kelionės dienas gavome pasivartyti ant balto pajūrio smėliuko ir atsinaujinti šokoladą (na, tą, kur ant kūno). Tiesa, šios paskutinės dienos mums buvo auksinės ir tiesiogine prasme – žiauriai daug kainavo. Visų pirma, apie 400 Lt teko pakloti už vizų pratęsimą. Filipinuose nemokama viza išduodama 21 dienai. Mes, žioplumo vedini ir dar lėktuvų bilietų akcijos paskatinti, nusipirkome bilietus skrydžiui keliomis dienomis per vėlai. Taigi su nemokama viza nebeišsitekome – teko pratęsti. Nemažai kainavo ir gyvenimas pajūryje. Filipinuose apskritai nakvynė brangi, o jei dar ant jūros kranto… Bet paskutinėmis dienomis kažkur dingo nerimas dėl finansų ir poreikis viską skaičiuoti.

"Čilinimui" išsirinkome balto smėliuko paplūdimį Negros salos pietuose. Tuščia pakrantė, skaidrus ir šiltas vanduo - kuo daugiau norėt?

Gavome namuką, iškeltą ant uolų su vaizdu į jūrą. Pliusas namukui už jaukią nuosavą terasą ir linksmuolius kaimynus - išverstapilvį spintoje gyvenantį 20 cm driežą ir naktimis palubėj knarkiantį šikšnosparnį.

Be to, mus papirko vietiniame restorane itin skaniai ir ne taip jau brangiai gaminamas maistas. Kiek, sakėt, pas jus Lietuvoje kilogramas šviežio tuno kainuoja? Mes už 24 Lt gavome ne kokį ten šmotelį, o visą keptą tuną, kurio pakaktų ir keturiems žmonėms, su visokiais garnyrais, daržovėmis ir kitais pribumbasais.

Žodžiu, kelionės planas įvykdytas, čokoladinis įdėgis atnaujintas. Dabar jau ramiai galime grįžti namo.

Gaidynas ugnikalnio papėdėje

Ho ho. Mūsų sąskaitoje – jau keturios aplankytos Filipinų salos. Dabar bimbinėjame gana nemažoje Negros saloje, kurioje prieš kelias savaites įvyko mūsų jau aprašytas 6.8 balų žemės drebėjimas. Įsitikinome, kad šią salą iš tikrųjų neblogai krestelėjo – vietiniai iki šiol pataria vengti kelionių rytine salos pakrante, kurios keliai žemės drebėjimo metu sugriauti ir dar tebetaisomi. Nuostoliai nemaži. Negros saloje gyvena kiek daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje. Taigi įsivaizduokite, kas nutiktų, jei Lietuvoje kelias savaites būtų nepravažiuojama kuri nors iš pagrindinių autostradų.

Vos persikėlę į negritų salą, buvome vėl nudžiuginti gaivaus filipinietiško lietaus. Orų prognozės taip pat nežadėjo nieko gero. Todėl ryžomės padaryti tai, ko šioje kelionėje iki šiol pavykdavo išvengti – išsinuomavome mašiną. Pagalvojome, kad tokiu būdu net ir lyjant galėsime apžiūrėti salą. Che che, jau įsivaizduojate „Europe Car“  kvepiančius naujutėlius automobiliukus? Filipinuose viskas veikia kitaip. Atvažiuoji į kiemą pas pilvotą filipinietį. Ten pamatai kelis sudrožtus vienas už kitą blogesnius trantus. Sumoki filipiniečiui už nuomą nesveikai daug pinigų ir jo pastumtas išriedi į judrią gatvę. Gerai, kad bent jau jokio užstato bei kreditinės kortelės duomenų palikti nereikia.

Įsitikinome, kad Filipinuose automobilių geriau nesinuomoti. Pakeliui paaiškėjo, kad kartais tiesiog nesuveikia sankaba. Taigi kai kitos mašinos prie sankryžos sustoja, taviškė netikėtai pradeda riedėti, kur panorėjusi. Apsukęs per miestą kelis ratus ir išliejęs kibirą prakaito Lukas nusprendė grįžti į automobilių nuomos aikštelę ir išsirinkti kokį nors kibirą bent jau su mažesniais trūkumais. Planavome važiuoti kelis šimtus kilometrų į kalnus – būtų nesmagu strigti kur nors pakeliui. Netrukus girgždančią Toyotą iškeitėme į raudoną Kia. Šioji, pasirodo – taip pat mergina su charakteriu. Riedėdama tai pradeda šokčioti kaip arklys, tai nei iš šio nei iš to išsireikalauja penkių minučių poilsio tiesiog užgesdama. Įdomiausia, kad vietiniams atrodo normalu vairuoti tokios būklės automobilius. Dauguma jų patys važiuoja vos ne kojomis pasispirdami.

Bet šiaip ne taip per dieną įveikėme gražų kelią iki kalnų. Sutemus buvome keliasdešimt kilometrų iki tikslo. Kadangi vietiniai šioje šalyje net važiuodami tamsoje taupo lemputes ir važinėja be šviesų,  Lukas tamsiame kelyje jautėsi nesaugiai. Nusprendėme neberizikuoti ir stoti kur nors pakeliui nakvoti.

Čia mūsų širdutės formos lova širdutės formos namuke. Vynas, rožių žiedlapiai ir žvakių šviesa.

Jei rimtai, štai tokiuose reto kraupumo apartamentuose visiškai nusikalę smigome pliušinės Valentino dienos vakarą. Kad pavyktų užmigti ir nuvyti lauk mintis apie aplink slankiojančius delno dydžio vorus ir tarakonus įkaliau vyno prieš miegą. Žodžiu, vieta – ne iš patraukliųjų. Bėda tame, kad nelabai kur buvo pakeliui nakvoti. Mašina, kuria važiavome – irgi ne ramunėlėmis kvepėjo.

Kitos dienos ankstų rytą jau kvėpavome gaiviu oru kalnuose esančiame Guintubdan miestelyje. Ten gavome kambarį su štai tokia nuosava terasa ir nepakartojama panorama.

Apskritai ši vieta – kažkokia stebuklinga. Mūsų namukas stovi aktyvaus Kanlaon ugnikalnio šlaite. Gaila, kad nepavyko į jį palipėti. Miestuke matėme ant sienų iškabintus skelbimus su po drebėjimo kalne atsivėrusio plyšio nuotrauka. Šis plyšys kelia nuošliaužos pavojų, todėl kopti į kalnus šioje vietovėje laikinai uždrausta. Bet ir be ugnikalnio čia radome ką veikti. Galų gale buvo smagu tiesiog pakvėpuoti kalnų gaiva ir pailsėti nuo kitų turistų (čia buvome vieninteliai). Nusileidę takeliu žemyn nuo mūsų namuko radome galingą krioklį, kuriame Lukas nepraleido progos „pasidušinti“. Man pasirodė baisu bandyti atlaikyti tokią srovę.

Visgi įspūdingiausia, ką matėme šioje kalnuotoje vietovėje – gaidynai. Visi kalnų šlaitai, hektarų hektarai skirti auginti koviniams gaidžiams. Kovinius gaidžius čia veisia kone kiekviena šeima. Vietiniai sakė, kad šeimininko, kurio gaidys pelno čempiono titulą, visi kiti augintiniai iš karto įgyja keturių šimtų litų vertę.  Taigi biznis nemenkas. Įdomiausia, kad kiekvienas iš šių tūkstančių gaidžių visą dieną kakariekūrina, suklykia kas kelias sekundes. Kalnų aidas įspūdį dar labiau sustiprina. Kad ir ką beveiktum, fone visą dieną skamba nenutrūkstamas jų klykimas. Nežinome, kodėl gaidžius auginti itin populiaru būtent kalnuose. Vis dėlto buvo gaila žiūrėti į juos pririštus prie būdų kaip kokius šunis.

Aptvaruose bręsta jaunoji kovinių gaidžiukų karta.

Kad jau turėjome automobilį su erdvia bagažine, prikišome į ją visokių piknikui reikalingų daiktų. Taigi po trijų mėnesių poniško maitinimosi Azijoje pirmą kartą patys sau gaminomės maistą. Pakeliui užsukę į žuvies turgų nusičiupome riestapilvę žuvaitę ir kelis broliukus kalmariukus.

Juos pasičirškinę ant ugnies sulapnojome su didžiausiu malonumu. Na, buvo beveik šašlykas, laužas, malda ir gitara – kiekvieno lietuvio svajonė.

Juodo smėlio saloje

Gėda kam ir pasakyti, bet per tris mėnesius Azijoje paplūdimyje gulinėjome tik kelias dienas. Todėl likusias kelionės savaites planavome skirti vandens malonumams. Sunerimome, kai dar Bohol saloje buvome ne kartą išskalbti smarkaus lietaus. Jei taip pliaups ir toliau, Filipinuose ne tik kad „nebepasnorkelinsime“ ir nebepasimaudysime, bet ir paliksime visą savo trijų mėnesių įdegį. Kaip grįžę žmonėms į akis pažiūrėsime? Juokai juokais, bet jau buvome besusigundantys keisti savo planus ir kartu su Bohole sutikta lietuvių pora vykti į ištisus metus saulės kaitinamą Palawan salą. Bet lemiamą akimirką visgi nesuskydome ir ryžomės keliauti į kitas dvi šiuo metu lietaus laistomas salas centrinėje Filipinų dalyje.

Patogiu keltu persikėlėme į mažytę vos 50 kilometrų perimetro Camiguin salelę. Kad ir kaip nenorėjome, kartu su savimi iš Boholo atsivežėme lietų. Žinot, prisiminėme tą Lietuvoje dažnai užklumpančią būseną, kai vasarą putodamas keiki niekada nesibaigiantį lietų ir skaičiuoji iki rudens likusias šiltas dienas. Tik šiuo atveju artėja ne ruduo, o mūsų kelionės pabaiga (t. y. minusinė lietuviška žiema).

Camiguin sala garsėja didžiausia ugnikalnių koncentracija žemėje. Paskutinis ugnikalnis buvo išsiveržęs prieš kelis šimtus metų. Kiekvienas toks išsiveržimas prikrečia saloje kokių nors kuriozų. Pavyzdžiui, po kažkurio ugnikalnio išsiveržimo po vandeniu atsidūrė kapinės. Nori aplankyti mirusį prosenelį – aukis ląstus, isikąsk „triubelę“ ir nerk.

Planavome bent į kokį vieną ugnikalnį šioje saloje palipėti. Bet pamanėme, kad visų pirma lyjant bus labai slidu kopti, antra – per dangų užtraukusius debesis nieko nematysime. Greitai sugalvojome dienos planą B: iš kuprinės dugno išsitraukėme celofaninius ploščiukus, išsinuomavome motorolerį ir išlėkėme apžiūrėti salos.

Ši nuotrauka labai puikiai atspindi, ką žmonės ne tik šioje saloje, bet ir apskritai Azijoje veikia visą dieną. Gatvėse visada pilna žmonių, kurie tiesiog tupi, sėdi ar šiaip trinasi vietoje. Įdomu, iš ko jie gyvena.

Camiguin uoste galima nusipirkti tokios ekstravagantiškos išvaizdos šviežios žuvies.

Negalėjau nenufotografuoti. Gaila, kad negaliu perteikti garso. Paršiukai taip skaniai čepsėjo vakarieniaudami..

Kadangi kitą dieną vėl pliaupė kaip iš kibiro, leidome sau atsipūsti – visą dieną prakiurksojome žiopsodami į šėlstančias bangas. Jei ištaikydavome kokį pusvalanduką be lietaus, nušlepsendavome juodo smėlio paplūdimiu tai į kairę, tai į dešinę žvejų gyvenviečių pažiūrėti.

Filipinuose labai populiaru valtis iš abiejų šonų sutvirtinti tokiomis konstrukcijomis, kad nevirstų.

Žvejų šeimos dienomis "trinasi" aplink laivus. Moterys tvarko tinklus, vaikai žaidžia valtyse, vyrai ruošiasi žvejybai. Kai užklumpa lietus, visi susispiečia po skėčiu.

Beje, jei ką nors iš jūsų kada nors vėjas nuneštų į Camiguiną, rekomenduojame „Seascape“ resortą netoli salos centro Mambajao. Čia už protingą kainą gavome namuką kokie 10 metrų nuo bangų. Be to, būtent čia esančiame šeimos restoranėlyje pirmą kartą Filipinuose paragavome nebrangaus ir iš tikrųjų skanaus maisto. Tiesą sakant, negalėjome sustoti valgyti – taip čia viskas buvo skanu.

Trispalvė

Negritai iš Filipinų Negros salos siunčia nuoširdžiausius sveikinimus cepelinų ir krepšinio šalies gyventojams Valstybės atkūrimo dienos proga!

Berniukams 2: Call of Duty

Įrašas apie karines struktūras, strategiją ir Lietuvos valstybės kolonijų plėtrą pietryčių azijoje.

Šaudymo pratybos. Viena Ak 47 kulka – keturi litai. Penki šūviai – trys “asečkos”. Save gerbiantis Lietuvos karys tokių ginklų nenaudoja, bet priešo techniką pažinti reikia.

Misijų planavimas ir generalinio štabo interjeras.

Slaptosios tarnybos sekretoriatas.

Operacija "Gintarinis kumštis" Malaizijos džiunglėse

Priešo sargybos neutralizavimas

Konfiskuota Laoso liaudies demokratinės Respublikos ginkluotė.

Va taip išreiškiau energiją, atsiradusią dėl kompiutrinių žaidimų trūkumo.

Baisu pagalvoti, kas atsitiktų, jei Amerikoj dingtų internetas.

Šiukšliadaikčiai

Kai prieš tris mėnesius abu tokie nedrąsučiai atvažiavome į Aziją, labiausiai mus sukrėtė ne gatvėse valkataujantys žmonės, ne vietinių higienos nesilaikymas, o šiukšlės. Šiukšlės visur – šalia žmonių namų, vandenyje, miesto gatvėse, viešajame transporte. Matėme netgi vimdančių vaizdų. Pavyzdžiui, purvinoje kavinėje prikerti gana skanios vištienos, o eidamas į tualetą akį užmeti į kavinės virtuvę. „Hm, – pamanai, – nelabai kuo skiriasi nuo sąvartyno“. Tenka mintyse įkalbinėti suvalgytą maistą pasilikti, kur esąs. Arba važiuoji kur nors provincijoje – atrodo, būtų viskas idealu, jei ne šiukšlės. Kai kurie žmonės taip apsileidžia, kad šalia namų vietoje žolės turi plastikinių šiukšlių „veją“. Ir jie nemato tame jokių problemų.

Žinot, netgi mus, liguistus rūšiuotojus, pamatyti vaizdai privertė suabejoti, ar yra kokia nors prasmė europiečiams sukti galvą dėl atliekų, investuoti į modernas šiukšlių deginimo gamyklas bei socialines reklamas, jei Azijoje šimtai milijonų žmonių tiesiog gyvena šiukšlėse. Važiuoji autobusu ir stebi, kaip pro jo langus bendrakeleiviai laikas nuo laiko vis švysteli po kokį butelį ar čipsų pakelį. Barbarai. O kas darosi upėse? Matyt, kokio Merkio vanduo Azijoje būtų geriamas – čia upės jau seniai virtusios tiršta šiukšlių koše.

Džiugu, kad bent jau Filipinai po truputį apsivalo. Ši šalis – švariausia iš kelionėje aplankytų. Neseniai eidami paupiu pamatėme iškabą, draudžiančią šiukšlinti. Labiausiai man patiko sakinys apie gyvūnėlius.

Taigi taigi. Lengvai sukrėsta šiukšlinimo mastų daugiamilijoninėse Azijos valstybėse pradėjau ieškoti teigiamų pavyzdžių, kurie jei ne numalšintų manyje užvirusį pyktį šioms apsikiaulinusioms tautoms, tai bent suteiktų kažkokios vilties, kad net ir ten situacija kada nors pasikeis. Jūsų dėmesiui – Azijoje sumedžiotas idėjos, kaip kūrybiškai, praktiškai ir, svarbiausia, draugiškai gamtai nebereikalingas šiukšles prikelti antram gyvenimui.

Pastebėjau, kad labiausiai azijiečiai vertina panaudotas padangas – jos universaliausiai pritaikomos.

Pietryčių Azijos kaimuose labai populiaru naudoti tokias iš padangų pagamintas šiukšliadėžes.

Kažkada girdėjau, kad atsilikusių šalių gyventojai batus gaminasi iš plastmasinių "bambalių". Pasirodo, viskas keičiasi, žmonės modernėja. Štai jums iš lėktuvų padangų pagaminti puikiausi sandalai braidžioti po balas.

Vakarais susėdę ant šių padanginių lauko baldų vyrai pliekia kortomis, o dienomis - saulės voniomis mėgaujasi vietiniai keturkojai.

Perkerpi padangą perpus ir pagamini puikiausią stalą gausiai kriuksių šeimynai.

Nieko čia nepridursi. Tvora kaip tvora. Dar ir smūgius amortizuoja (jei koks girtas kaimynas šalia mėgintų prisiparkuoti).

Nežinau, kaip jie tai padaro, bet jei gėlės šiuose vazonikuose žydi, vadinasi, padangos tinkamos ir šiam reikalui.

Antra pagal pritaikomumą atlieka – plastikinis “bambalis“ nuo alaus ar limonado.

Tokį buteliais apraišiotą krepšį matėme viename Kambodžos žvejų kaimelyje. Buteliai atstoja plūdurus. Žvejodamas ar rinkdamas kitas jūros gėrybes gali palikti jį ant vandens nesukdamas galvos, kad surinkti krabukai ar žuveliokai apsivers.

Penkialitriniai bambaliai puikiai apsaugo nuo lietaus šiuos elektros tiekimo įrenginius (tiksliai nežinau kas čia - jungikliai, saugikliai ar dar kas).

Labai paprasta, bet visai gražu. Matėme tokiais kabančiais augaliukais papuoštą tvorą kaimo mokyklos kieme.

Trečią vietą šiame antrinio panaudojimo konkurse laimi atliekos iš skardos.

Hanojaus kavinės interjeras. Išbandėme - sėdėti visai patogu.

Žodžiu, vaikai, nuo šiol alaus skardinių neišmeskim.

Perpjovus įstrižai didelę skardinę (nuo ispaniškų alyvuogių ar aliejaus) išeina net du tokie šiufeliukai.

Stiklas Azijoje nėra toks populiarus kaip plastikas, bet ir čia jo kartais atlieka. Azijiečiai – ne iš kelmo spirti, pavyzdžiui, ištuštinę kokakolos ar alaus buteliuką antriniam panaudojimui pritaiko visas jo dalis – net kamštukus.

Stiklo šukės tvoroje - vagims atbaidyti.

Šis vaizdelis - iš visiškai gūdaus Laoso kaimo, kuriame elektra įvesta tik prieš metus. Vietiniai sugalvojo buteliais apdėlioti savo bambukinių namukų pamatus, kad į vidų per plyšius nelįstų gyvūnėliai.

Pasirodo, šaškės - pats ekologiškiausias žaidimas. Pagaminti šaškių lentai neprireikė nukirsti nė vieno medžio - ji nupiešta. Pačių šaškių žaidimui irgi nereikia - užtenka butelių dangtelių.

Šių kraštų gyventojai labai smagiai pritaiko ir žaliąsias atliekas.

Viešoje vietoje teko plautis rankas vandeniu, atbėgančiu per bambukinį vamzdį. Įdomu, kiek laiko jis gali tarnauti.

Išgėrus sultis kokoso kevalas pritaikomas kaip vazonikas.

Pabaigai – keli vaizdukai nuotaikai praskaidrinti. Abejoju, ar kam nors iš jūsų kada nors kils klausimas, kur tokias atliekas antrą kartą panaudoti 🙂