Trys naktys Kuala Lumpūre

Malaizijos sostinėje Kuala Lumpūre taip užsilumpūrinom, kad net žinių tiesiogiai pranešti nespėjome. Dabar esame jau ne tik po Kuala Lumpūro, bet ir po džiunglių. Apie Mauglio valdas papasakosime netrukus. O dabar šiek tiek plačiau apie ganėtinai kontrastingą sostinę.

Kuala Lumpūre smigome trims naktims. Atstumai čia nemaži, metro sistema paini (mieste šias paslaugas teikia net keturios skirtingos įmonės, kiekviena jų siūlo savo maršrutus ir kitokią bilietėlių pirkimo tvarką) – taigi viskam pamatyti tikrai reikia laiko. Po ilgų paieškų su kuprine ant pečių (kaip kokie Maroko asilai) radome mus tenkinantį kambariūkštį kinų kvartale. Kainos – „sostiniškos“, 32 LT už parą (čia gana daug, jei ką). Tie kinų kvartalai yra beveik kiekviename mieste. Keliautojai juos renkasi dėl visą vakarą vykstančio veiksmo (kažkas kepa ir prekiauja kukurūzais, kitas pardavinėja rūbus, čia jau, žiūrėk, tau siūlo paskanauti kokių vaisių) ir pigių hostelių pasiūlos.

Labiausiai „užskaitėme“ terasėlę ant hostelio stogo. Ten vakarais per kompiuką-beibiuką žiūrėdavome filmus, stebėjome, kas vyksta apačioje.

Pats miestas – labai įvairialypis. Matyt taip būna visur, kur trūksta vidutinio gyventojų sluoksnio. Kai viena dalis gyventojų skuba apsipirkti į prabangiausius mados namus tviskančiame miesto centre, kuriame net kaklą paskausta užvertus galvą žiūrėti į įspūdingus dangoraižius, varguoliai triūsia dvokiančiuose žiurkinguose tarpuvarčiuose, už grašius pardavinėdami cukranendrių sultis ar pan.

Žymieji Kuala Lumpūro Petronas Towers bokštai.

Padauginkite Vilniaus akropolį iš 15. Jūs neįsivaizduojate, kokiame vartotojų rojuje mes pabuvojome Kuala Lumpūre. Lukas po šito "apsipirkimo" ilgam nugrimzdo į abstrakciją.

Gardutėlis gatvės maistas indų kvartale

Kadangi mus šiek tiek riboja kilmės šalis ir jos nulemtas kelionės biudžetas, nusprendėme jungtis prie varguolių chebros. Indų kvartale už kokius penkis litus abu taip kirtome aštrutėlį skanutėlį vištienos karį, kad net ausys krutėjo. Palyginimui – pietūs centre, jų milžiniškame akropolyje kainavo kokius aštuonis kartus daugiau.

Jau tuoj tuoj ant šio stalo garuos aštrus karis. Porcija - 3 Lt.

Indų kvartalas pasirodė esąs didelis spalvotas skudurynas. Jei centro prekybcentriuose vyrauja šiuolaikiniai drabužiai pagal paskutinę vakarų madą, čia gi galima nusipirkti visokių medžiagų, į kurias paprastai vyniojasi tradicinių pažiūrų musulmonės.

Paukščių parkas – dar vienas dalykas, kurį su malonumu aplankėme (tik gal neminėsime fakto, kad jam išleidome 2/3 savo dienos biudžeto). Patiko tai, kad kone Vingio parko didumo teritorijoje dauguma paukščių slampinėja bei skraidžioja savarankiškai. Taigi nepasidalinęs takelio gali stoti į dvikovą su papiktintu povu, pasekti, kur eina užpakaliu krypuojantis pelikanas ir net patikrinti, į kurią pusę lankstosi kai kurių paukščių kojos.

Tačiau apžiūrėję Kualą Lumpūrą, pastebėjome, kad kai kas dingo. Pažiūrėkite atidžiai. Jums šioje nuotraukoje nieko netrūksta?

Kadangi Lukas neatsimena, kokie jo binoklių pliusai ir minusai, darytis naujus akinius būtų užtrukę. Taigi teko prisiminti “umėlyjė ručki” pamokėles.

Žingsnis Nr. 1 Nueini į artimiausią prekybos centrą ir nusiperki reikalingų detalių. Mes prigriebėm klijų ir paprasčiausias plastmasines šukas.

Žingsnis Nr. 2 Išsilankstai tokiems atvejams skirtą „Victorinox“ peiliuką ir iš šukose esančios plastmasės išsidroži reikalingas detales. Viską suklijuoji ir….oplia. Akiniai kaip akiniai, tik tiek, kad nebesusilanksto, į kišenę nebeįsidėsi.

Kaip toliau sekėsi Luko akiniams ir mudviem patiems, patekusiems į džiungles, jau tuoj tuoj.

Piešinukai. Pirma dalis

Iš kelionės archyvo:

Singapūre maistas buvo brangus – prasimušė skūpumas ir miegojau alkanas. Sapnavu štai ką:

Alkis. Lukas Misevičius 2011, Singapūras 20x13, popierius ir tušinukas.

Kitą naktį po egzotiško maisto Viką vidury nakties ištiko pykulio priepuotis, o aš tuo pačiu metu iš lovos pašokau po netikėto sapno, kuriame paspringau kancaru. Gerai, kad nė vienam iš mūsų nesibaigė bloguoju.

Košmaras. Viktorija Zavistanovič. Singapūras, 2011. Užrašų knygelė ir tušinukas

Malaizija – musulmoniška šalis. Čiatatikiai čia jautėsi nustumti į socialinį užribį – Kuala Lumpūre mums prieš nosį užtrenkė mečetės duris.

Mažuma. Lukas Misevičius 2011, Kuala Lumpūras 20x13, popierius ir tušinukas.

Į Malaiziją įlipome ne ta koja

Iš blizgančio, kone išlaižyto ir supermodernaus Singapūro tvarkingu autobusu atkeliavome į kiek labiau padūkusią Malaiziją. Čia aplinka jau nebeįpareigojanti: gali išsipūsti nosį ant šaligatvio ar numigti kur nors vidury miesto po medžiu. Niekas baudos neišrašys ir pikta akimi nenužiūrės.

Tačiau pirmajam pasimatymui su Malaizija pasirinkome ne tą miestą. Atvykome į ramų uostamiestį Melaką, kurį kiti keliautojai labai gyrė dėl gražaus senamiesčio. Na taip, palyginus su kitais miestais paveldo čia yra daugiau, bet kadangi mes ką tik po Europos, įspūdžio šie jų turtai mums nepadarė. Vaikščiojant šiuo miestuku kartais netgi atrodė, kad patekome į kokį pensininkų rojų Ispanijoje ar Portugalijoje. Balti namukai, takučiai, senukai, turistai ir t. t. Nieko keisto, nes Melaka buvo kolonizuota ir portugalų, ir olandų, ir net britų.

Mažos nesėkmės traukia viena kita. Iš pradžių nusivylėme Melaka, o po to dar ir apsigavome su maistu. Melakoje pirmą kartą šioje kelionėje neskaniai pavalgėme. “Otvratitelno“ – žiaugčiodamas tarė Lukas per pusryčius mums valgant kažkokią keistą sriubą. Kempinės konsistencijos žuvies kukuliai ir nemalonus dumblių skonis po tokių pusryčių mus persekiojo dar gerą pusdienį – vis grasino išlipti lauk.

Dar viena staigmena – naktiniai vampyrai. Nors virš lovos kabėjo tinkliukas, uodai prasibrovė į vidų ir suėdė mūsų pavargusius kūnus. Pastabėlė mamoms – maliarijos šiame regione nėra, tai tik paprasti uodučiai. Kitas netikėtumas – neįprastos kaldros. Vietoje įprasto apkloto gavome po tokią keistą plačią tūtą, lyg  vamzdį arba miegmaišį, kurio abu galai kiauri. Taip tose tūtose visą naktį ir prasivartėme dūsdami nuo karščio, pykdami ant uodų ir visos Melakos.

Melakoje nakvojome tik vieną naktį. Atleiskite, dėl visiško įkvėpimo nebuvimo nupleškinau vos kelis kadrus ir juose Melakos pažibos ir pasididžiavimai menkai teatsispindi.

Pasirodo, vietoje tikros eglutės gali "sueiti" ir tušti "Carlsbergo" buteliai. Brangieji, aš jums seniai sakau - rūšiuokite stiklą.

Kad jau prakalbome apie žalią stiklą – alus Malaizijoje neįtikėtinai brangus. O juk taip norisi juo atgaivinti nuo aštrių patiekalų užsilenkusį liežuvį bei nuo karščių išsikvėpusią sielą. 0,3 ml skardinė padoraus alaus parduotuvėje kainuoja apie 6 Lt. Įsivaizduokite, kiek tektų pakloti už pintą alaus kavinėje. Taigi kol kas daugiausia gaivinamės vandeniu, o ūpą keliame dar Miuncheno oro uoste nusipirktu “Jim Beam“.

Užtat maisto kainos kiek normalesnės. Tiesa, Malaizija – tai dar ne ta vieta, kur visokias jūros gėrybes šlamšti kibirais ir sumoki vos kelis litus. Kainos jau švelnesnės nei Singapūre, bet nuo lietuviškų dar skiriasi labai nedaug. Bet mes – žmonės kuklūs, mums ir kukurūzai tinka. Beje, čia jie – pasakiškai skaniai iškepti.

Pastarieji vaizdai – iš naktinio Kuala Lumpūro, Malaizijos sostinės. Atvykome čia tik prieš pusdienį, tad kol kas svarbiausių šio didžiulio miesto įžymybių dar nematėme . Apie Kuala Lumpūrą – kitame įraše. O kol kas – smagus vaizdelis sukantiems galvą, kokius žieminius batus šiemet pirkti 🙂

Kuala Lumpūre aptikome skverą su stadiono dydžio pieva, kur vėlai vakare renkasi šeimos ir porelės.

Singapūras mano akimis

Labas, aš krabas. Vika griežtai pareikalavo, kad prisidėčiau prie blogo rašymo.. Tai va tai tau ir rašau 🙂  Šiandien nuo ryto trankėmės indų, kinų, arabų kvartaluose, aplankėm ir naujamiestį, į kurį planuojam dar važiuoti, kai sutems.

Jiedu dviračiu važiuoja dviese. Tam "kitam" nereikia nė kamufliažo - puikiai užsimaskuoja.

Robotas - irgi žmogus.

Singapūras Kalėdoms ruošiasi itin atsakingai. Visur pilna kalėdinių puošmenų, dangoraižiai nukarstyti girliandomis.

Jau beveik susitaikėm, kad šiemet mūsų laukia butaforinės Kalėdos. Kažkaip nelimpa tos girliandos ir kalėdiniai elniukai, kai lauke +30.

Kinų kvartale.

Apie  miestą –  tobulas išplanavimas, susisiekimas ir informaciniai ženklai. Užklydom į urbanistikos ekspozicijoją naujamiestyje – kosmosas, tokiam patogiam mieste dar nesu buvęs. Matyt, chebrytė, mažai vietos turėdama, penkis kartus pagalvoja prieš statydama, o ir pinigėlių nestokoja visai visai – gali leisti sau ne tik prirausti metro visoj salos teritorijoj, bet ir “pakabinti“ kelis parkus ant dangoraižių stogų.

Dar iš parodėlės įspūdžiai: kai žiūrinėji VDA architektūros studentų darbus apninka tokios  mintys – viskas gerai, gražu, bet dieve mano, kas turi atsitikti, kad šie projektai būtų įgyvendinti? Teoretikų žaidimėliai ir kumpis dėl grožio. Čia žiūrėdamas į bet kokią studento utopišką terlionę supranti, kad viskas realu – šalia kabo įgyvendinto projekto nuotrauka.

Ką dar čia parašius dėl parašymo.. Radom labai fainą ekspoziciją  –  įkvėpė.  Matyt, bandysiu kažką panašaus – tik aišku kreiviau ir šleiviau – pateplioti laisvu laiku (pagaliau jo turiu). Tai įmesim į blogą kreivų piešinių vietoj mano kreivų rašinių  :))

It pirtis tvankus Singapūras

Jou jou, mielieji, brangieji, smagieji ! Mes jau liejame kažkelintą prakaitą tvankiajame Singapūre. Vos išlipę iš lėktuvo pasijutome kaip pirtyje. Taip prakaituodami likusią dienos dalį ir praslankiojome. Baisu pagalvoti, kad kažkada ir saulė primins apie save, nes šiandien buvo dar gana apsiniaukę.

Specialiai Jums – komandiruotinė nuotrauka iš Singapūro Fabijoniškių. Kaip matote, sveiki ir drūti, nė kiek nepraradę kokybės po gero atsisveikinimo vakarėlio ir dviejų parų kelionės.

Visgi iš tikrųjų vos pastovime ant kojų (viena naktis autobuse iš Vilniaus į Varšuvą, 5 valandos miego ant kietų Varšuvos oro uosto suoliukų, dar tiek pat laiko tasymosi su kuprinėmis po oro uosto teritoriją ir desertukui – 17 valandų jungiamasis skrydis Varšuva – Miunchenas – Singapūras, snaudžiant susisukus į mazgiuką). Taigi, nepykit, kol išsimiegoti nespėjome, įspūdžiai ir nuotraukos – itin kuklūs.

Beje, Varšuvoje lūkuriuodami savo orlaivio sutikome seniai bematytą mergužėlę Lincę su bičiuliu. Jiedu tą pačia dieną išvyko į Vietnamą. Smagu buvo persimesti keliais žodžiais ir pasidalinti informacija. Jeigu anie du bus geranoriški ir pasidalins įspūdžiais, tikėkimės, ir mes keliaudami tame regione paklydimų patirsime mažiau 🙂

Na, o dabar 2 pirmi įspūdžiai iš Singapūro:

1) Suvalgėme po pirmą aziejietišką patiekalą. 

2) Susipažinome su vietiniais. Geriau jau gatvėse nesižvalgyti. Nes kai pradedi juos pastebėti, šituos straksinčius tarakoniščias matai visur.

Jie straksi gatvėmis, šokinėja ant šaligatvių ir net karstosi medžiais.

Viskas, lūžatis. Rytojų mes sutiksime 5 valandomis anksčiau už jus. Su šviesa kelsimės ir lėksime apžiūrėti šiuolaikinio Singapūro. Šiandien matėme tik fabukus.

Stresas, nenudirbti darbai ir kiti demonai

Regis, kažkas sugadino mūsų laikrodį. Laikas pradėjo eit greičiau – jis tiesiog lekia. O mes – paskui jį, nieko nespėdami, bet iš paskutiniųjų bandydami dar kažką pasiskaityti, pasidaryti reikalingų daiktų sąrašus, karštligiškai ieškodami parduotuvėse visokių kuprinių ir kitų gerų daiktų.  Šiaip ne taip jau iškentėme visą skiepų kursą nuo hepatitų A ir B, difterijos, stabligės, poliomielito ir vidurių šiltinės. Šitas malonumas mums abiems kainavo apie 1000 litų. Juokas juokais, bet ką gali žinoti, kokį brūdą mes ten nuvažiavę valgysime. Šiandien rezervavome ir pirmąsias nakvynes Singapūre. Po kelių parų tarabaninimosi per pusę pasaulio reikės gerai išsimiegoti, todėl pasirinkome dvivietį kambarį, kad ir kaip kandžiojasi kainos Singapūre (1 nakvynė žmogui kukliame hostelyje – apie 45 LT). Lukas jau įdėjo visas reikiamas programas į mūsų specialiai šiai kelionei įsigytą 10 colių kompiuką – beibiuką, iš kurio pasistengsime rašyti jums daug gražių pasakėlių.

Liko 12 dienų. Turint omenyje, kad rytoj jų jau bus likę 11, o poryt – 10, man atrodo, kad kol kas, kalbant apie pasiruošimą, esame įvaldę šešetukininko lygį. Mane tuoj pradės kankinti nemiga dėl dalykų, kurių mes dar nepadarėme:

1. Gėda, tačiau mes vis dar neturime tikslaus maršruto. Mes net nepasižymėjome žemėlapyje taškų, kuriuos būtinai norime aplankyti.
2. Kol kas neturime normalaus daiktų sąrašo. Apie privalomas mantos susidėjimo repeticijas net nekalbame (na, žinote, susikomplektuoji kuprinę, pasimieruoji, išsikrauni ketvirtadalį suknelių, tada vėl pasimatuoji, kol sugebi su savo kroviniu nestenėdamas judėti).
3. Mes neturime susikomplektavę vaistinėlės. Pamąstėme, kad važiuojant į tokią kelionę gali ir viduriai prabliūkšt, ir netikėta alerginė reakcija įsimest. Reiktų turėti ir kokį tvarstį, jei piratas peršautų užpakalį ar krokodilas nukąstų kojos pirštą. Lukas rimtai svarsto taip pat įsigyti gyvatės ar drakono nuodus išsiurbiantį aparatą (pasirodo, ir tokių dalykų būna). Taip ir įsivaizduoju, kaip galinėjuosi su drakonu. Bet dar pažiūrėsime, kas iš mūsų juoksis paskutinis. Štai kokie gyviai gyvena kai kuriose Indonezijos vietovėse (http://lt.wikipedia.org/wiki/Komodo_varanas) (TĖVAMS – PRALEISTI PRO AKIS :)): 
4. Kai pagalvojame apie šalių, į kurias vykstame, vizas, galvoje vis dar iškyla tirštas rūkas. Visų pirma, mes tiksliai nežinome, kokiu būdu ir kokias sienas kirsime, antra, vizų reikalai ten gana painūs. Užsienio reikalų ministerija rašo viena, keliautojų patirtis rodo kita. Visgi kaip supratome, daug kas paaiškės nuvykus. Tik reikia pasidaryti šūsnį įvairaus formato paso nuotraukų vizoms, dėl visa ko atsišviesti pasus ir pan.
5. Mes dar ne visai pribaigėme savo profesinius darbus. Lukas vakarais dar vargsta su chaltūromis, o man sąžinę kutena dvi laidos, kurias iki išvykimo turiu nufilmuoti, sumontuoti ir priduoti.

Bet Lukas tai šaunuolis –  sėdi dabar belgiškai ramus ir karpo pasidarytas špargalkes su valiutų kursais, ambasadų kontaktais ir pagalbos telefonais įvairiose šalyse. Jam atrodo, kad mes svarbiausius dalykus jau padarėme – darbus praktiškai metėme, litą prie lito sukaupėme, pasiskiepijome, belieka tik keliauti! Dievaži, gal jis ir teisus – tos prieškelioninės trydalionės, ko gero – natūralus dalykas.