Bum 2012

Griausmingų petardų, ugningų fejerverkų, smazlyvų bengališkų ugnelių ir skardžių zvimbynių linkime jums iššaudami iš Laoso į Vilnių linkėjimų raketą “Žemė – Žemė“!

Vientianas ir Laoso keistenybės

Sušalę ir prisijaukinę kas anginą, kas įkyrią slogą, patraukėme šiek tiek piečiau – į Laoso sostinę Vientianą.  Jei būtume galėję, į šį miestą nebūtume važiavę, tačiau iš jo vyksta autobusai į kitus mums reikalingus taškus. Laose taip jau yra – susisiekimas visiškai nelankstus ir užknisantis. Kiekvienos, net ir trumpiausios kelionės kokybė – tragiška, o kaina už ją – pakankamai nemaža. Negana to, šalies šiaurėje ir centrinėje dalyje kelionės laiką ryja kalnų serpantinai. Taigi 500 – 600 km važiuoti 12- 14 valandų yra įprasta. Lukas jau rašė, kad čia nieko nestebina keleiviniuose autobusuose vežamas gyvas bagažas (vištos, žuvys plastikiniuose maišeliuose su vandeniu) ar šimtakilograminiai maišai ryžių.

Kelios dešimtys perekšlių ant autobuso stogo jau pasiruošusios išvykti.

Norėdami sutaupyti bent kruopelę laiko stengiamės ilgus atstumus važiuoti naktį. Laoso „lochavozuose“ jau esame praleidę kokias 3 naktis. Po vienos iš tokių naktelių atvykome į Ventianą. Nusprendėme atsipūsti vieną naktį minkštoje hostelio lovoje.

Veikti Ventianyje iš tiesų nelabai yra ką. Jei net kelionių gide prie lankytinų objektų įtrauktos kelios užsienio šalių ambasados, patikėkite, specialiai važiuoti čia neverta. Laoso sostinė visai kitokia nei Bankokas ar Kuala Lumpūras. Gyventojų Ventiane turbūt dukart mažiau nei Vilniuje, aukščiausias pastatas – kokių devynių aukštų namas. Jei ne per miestą tekantis ramus ir didingas  Mekongas, miestą būtų galima iš viso nurašyti.

Mekongas gerokai nusekęs. Nusileidus į paupį tenką pusę kilometro žingsniuoti iki vandens per tokią mini dykumą.

Nusprendėme, kad laikas sostinėje bėgs greičiau sėdint ant dviračio. Tai pirmas kartas Azijoje, kai motorolerį iškeitėme į dviratį. Prieš tai, kai pamatydavome kokį ant dviračio užsiropščiusį siauraakį, nesusilaikydavome nepasijuokę. Jie visi važinėja visiškai nuleidę dviračių sėdynes, kaip kokie gandrai sulenktomis kojomis. Tačiau kai patys išsinuomavome paprastus dviratukus be jokių bėgių, supratome, kad dabar kiti galės juoktis iš mūsų. Pasirodo, sėdynės tiesiog neišsikelia – tokie čia dviračiai. O mes dar ir didesni už vietinius. Bet apsukę ratuką mieste jau nebekompleksavome ir sulanktais keliais pedalurginome sau išsišiepę.

Pasirodo, ir Ventianyje yra kur stalkeriauti.

Laoso Liaudies demokratinėje respublikoje gausu tokios simbolikos.

Ventianas - gana tvarkingas miestas. Pasirodė, kad čia ne tik žmonės, bet ir šunys gyvena geriau. Kai kuriems keturkojams netgi atsiranda vietos prie motorolerio vairo.

O kitiems šunims dar labiau pasiseka - vartosi sau su pižama ant žolės tarp vazonikų lyg kokioje Prancūzijoje.

Apsilankėme vietiniame žalių gėrybių turguje, kuriame žiaugčioti privertė žalios mėsos ir žuvies smarvė. Turguje pardavėjai sėdi ant prekystalių, kaip kokios vištos ant laktų. O išpardavę savo prekes čia pat ir nusnūsta.

Dabar tinginiaujame hamakuose Laoso pietuose ir pirmą kartą šioje kelionėje turime daug laisvo laiko. Pagaliau galime apvirškinti kelionės įspūdžius ir apibendrinti Laoso ypatumus.

Maistas. Maistas išlieka beveik toks pats kaip Tailande, tik kartais kainuoja pigiau ir retsykiais nusileidžia skoniu (prėskesnis, kaimietiškesnis). Per dieną žmogui  pavalgyti 3 kartus ir dar užsigerti alumi užtenka 15 Lt. Mes patys šiaip ne taip vis dar laikomės ryžių-noodlų-ryžių-noodlų dietos. Kartais būna šventinių dienų, kai jų pavyksta išvengti, bet nuo likimo nepabėgsi – žinai, kad po poros valandų jau vėl kabinsi šaukštu ryžius. Todėl ypač vertiname Laose populiarius lietinius su vaisiais bei skanutėlius sumuštinius su prancūziškomis bagetėmis. Šie patiekaliukai leidžia mums bent per pusryčius palepinti skrandžius europietišku maistu. Laosiečiiai rytais valgo ryžių sriubą, kuri po kokio trečio karto pradeda nusibosti. Taip pat Laose mus nustebino porcijų dydis. Pavyzdžiui, per pietus jų valgoma sriuba su noodlais ir įvariomgis žolelėmis pateikiama litriniame dubenyje – net Lukas vos suvalgo tiek. Beje, visose matinimo įstaigose vyras aptarnaujamas pirmas. Jam pirmam paserviruojamas stalas, atnešamas gėrimas ir patiekalas. O sąskaitą, pastebėjau, dažnai atneša man.

Gėrimai. Sensacija! Lukas nusipirko paragauti laosietiško viskio už ….. spėkit, kiek pinigų? Litras viskio padoriame butelyje su solidžia etikete kainuoja 2 Lt. Išgirdęs kainą Lukas jau buvo beišsigandąs, kad kokį burnos skalavimo skystį nusipirko. Juk net butelis alaus Laose kainuoja 3 Lt. Bet gurkštelėjome ir nepasigailėjome. Gėrimas ne toks sausas kaip įprastas viskis, tačiau tikrai viskio skonio  ir dar su jaučiamu karamelės aromatu.

Gyvas kaimas. Laose įspūdį paliko labai spalvingi ir gyvybingi kaimai. Laosiečiai daugumą darbų atlieka kieme, o ne kur nors namuose ar tvarte.  Važiuodami pro šalį matėme, kaip jie stato namus, šeria gyvulius, siuva drabužius ir net ieško vienas kito plaukuose utelių. Be to, čia sėkmingai įgyvendinama dauginimosi „programa“ – beveik kiekviena jauna moteris turi prisirišusi ant nugaros kūdikį, o aplink dažniausiai trypčioja dar keli ūgtelėję beibiai. Su vaikais po kaimus netramdomi laksto paršeliai, vištos, antys, šunys, katinai, karvės. Gaila, kad Lietuvos kaimuose jau retai kur karvę bepamatysi. Beje, Laosiečiai karves veisia tik dėl mėsos, jų nemelžia. Keista matyti aplink šlitinėjančias marges su mažuliukais tešmenukais.

Dirbantys vaikai. Jau nebenustembame, kai parduotuvėje mus aptarnauja būrys aštuonemečių vaikų, o kavinėje alų pilsto smulki dešimtmetė mergytė. Daugumą parduotuvių, kavinių ir kitų panašių įstaigų galima priskirti smulkiam šeimos verslui. Taigi grįžę iš mokyklos vaikai murzinais veidukais stoja už prekystalių ir pluša. Viena vertus, jie neturi kada net kamuoliu pažaisti, kita vertus – nuo mažumės mokosi verslumo. Jo azijiečiams tikrai netrūksta. Sugeba prasisukti net pardavinėdami batų raištukus.

Beuodegės katės. Laose, kaip ir jau aplankytose kaimyninėse šalyse, gatvėse matyti kur kas daugiau šunų nei kačių. Todėl iš pradžių mums neatrodė keista, kad kas penkta katė laksto be uodegos. Na, galvojom, kas nors nukando, pamokė. Bet kai pamatėme katę su trimis ryžais kelių savaičių kačiukais, iš kurių du buvo su uodegomis, o vienas – be, supratome, kad čia bus kažkokiu būdu modifikavęsi kačių genai. Alinai teks mums visiems paaiškinti, kodėl taip yra?

Dulkėtoji Laoso šiaurė

Kalėdas ramiai ir visai nekalėdiškai sutikome kalnuotoje labiausiai bombarduotoje Laoso Xieng Khonang provincijoje. Su daugeliu iš jūsų susikontaktavome, sveikinimais apsikeitėme, iš kai kurių netgi gavome virtualių lauktuvių. Smagu, kad chatapasekėjų ratas plečiasi.

O dabar – apie bombikes. Laosui kliuvo dėl geografinės padėties, kuri strategiškai buvo labai svarbi ir amerikiečiams, ir Vietnamo komunistams. Šiaip laosiečiams kliūdavo visais laikais – tai Tailando kumštis, tai galinga Khmerų imperija. 1964 – 1974 metais Laose numesta 1,3 mln. tonų bombų. Skaitėm, kad tuo metu kiekvienam laosiečiui teko po pusę tonos sprogmenų. Nors karas baigėsi, su juo susijusios problemos šiame regione tęsiasi – 30 proc. numestų bombikių nesprogo. Tai reiškia, kad daugelis laosiečių rizikuoja bet kurią minutę išlėkti į orą, pavyzdžiui, sodindami daržus ar kad ir neapdairiai nueidami į krūmus pasisioti. Kai kurie laosiečiai išjudina senas bombas rinkdami metalo laužą. Dar ir dabar dėl sprogstančių bombų kasmet šalyje žūva apie 300 žmonių.

Laosas pamažu tvarkosi – po gabalėlį išminuoja šiokias tokias teritorijas. Net ir mudu su Luku vaikščiodami šioje provincijoje girdėjome tolumoje griaudinčius sprogimus. Kaip žinoti, nuo kurio takelio galima nuklysti, o kur geriau neiti? Bent jau tose vietose, kur lankosi daug žmonių, takai pažymėti tokiomis plytomis.

Balta spalva reiškia, kad šis žemės lopas išminuotas, raudona spalva reikštų, kad ten žemė nuo sprogmenų neišvalyta. Kaip supratome, amerikiečiai stipriai padeda Laosui atsigauti – valo teritorijas nuo bombų, teikia humanitarinę pagalbą. Anot mūsų gido džiunglėse Ponio, amerikiečiai gailisi, o laosiečiai (bent jau kaimo žmonės) nebepyksta.

Apsistojome šios provincijos pagrindiniame miestelyje Phonsavan. Jis mums dar ilgai asocijuosis su dulkėmis ir girgždančiais nuo šalčio sąnariais. Kai spūstelėjo šaltukas su lediniu vėju….. visai mus į ragą surietė. Ryte bėgome į turgų pirkti šalikų ir pirštinių.

Žvalgybai po aplinkinius kaimus išsinuomavome kažkokį keistą motorolerio ir motociklo hibridą. Jo nuoma dienai kažkiek brangesnė nei motorolerio. Lukas išzyzė. Bliauna kaip mocas, dydžiu taip pat primena mocą, bet mažo galingumo.

Lėkdami juo prieš vėją taip drebėdavome, kad net mūsų motohibridas krutėjo. Viską dar labiau apsunkino šunkelių dulkės. Atrodo, jų dar ir dabar pilni plaučiai. Apskritai Laosas – labiausiai dulkėta valstybė iš visų, kuriose teko lankytis. Net daugelį pagrindinių miestų jungia ne asfaltuoti, o dulkini raudonžemio keliai.

Važinėdami po šios subombintos provincijos kaimus supratome, kad žmonės čia jau pripratę gyventi šalia sprogmenų. Rastas bombas jie netgi visaip stengiasi naudingai panaudoti. Matėme, kaip paršiukai pasigardžiuodami siurbia ėdalą iš metalinio lovio, pagaminto skersai perpjovus bombą. Tvirti sprogmenys panaudojami netgi namų statybai ir kitiems reikalams. Gaila, kad nuotraukos kuklios, bet sušalusiais pirštais nebesugraibiau fotoaparato.

Kaimelyje Ta Tham Xang pasivaikščiojome olų labirintu, kuriame Indokinijos karo metu gyveno sukilėliai ir kaimiečiai. Vienoje iš olų veikė ligoninė. Dar ir dabar vaikščiodami matėme krūvas ampulių, besimėtančių senų batų ir kitokių daiktų. Labai patiko, kad ola nesumuziejinta. Pasiimi prožektorių ir eini dairydamasis siauru olos koridoriumi kokias 15 min., kol prieini galą.

Ampulių krūva olos tamsybėje

Kitoje oloje sukilėliai rezidavo. Šią olą laosiečiai, matyt, labiau vertina ir saugo, nes ji rakinama. Bet atmosfera vis tiek nemuziejinė. Kelyje maždaug 2 km iki šių olų stovi budelė, kur diedukas padavinėja bilietus. Matosi, kad per dieną jei ir būna lankytojų, tai vos keli. Diedukas davė mums raktų ryšulį, prožektorių ir paleido vienus. Na ką, atsirakinome, įsijungėme prožektorius ir vėl kokiam pusvalandžiui dingome tamsoje.

Iš pradžių bent jau aš jaučiau šiokius tokius klaustrofobijos priepuoliukus. Bet kadangi oloje buvo gerokai šilčiau nei lauke, mėgavausi atitirpstančiais kaulais ir priepuoliuką ištvėriau.

Važinėdami šiose vietovėse matėme dar vieną bombą, tik gal perkeltine prasme. Judame moropyrka iš lėto vieno nedidelio kaimuko pagrindiniu keliu, žiūrime – moteris šalia kelio prirakinta. Šalia nekreipdami dėmesio į ją žaidžia vaikai, kaimo gyventojai dirba savo kasdienius darbus. O ta jauna moteris išsidraikiusiais plaukais, pusnuogė, apsivyniojusi kažkokiu neaiškiu skuduru sėdi surakintomis kojomis šalia kelio. Luko versija – moterį už neištikimybę šitaip pamokė vyras. Mano versija – moteris beprotė. Bet kuriuo atveju, vaizdelis netikėtas. Nesinori tikėti, kad Laoso kaimuose dar galioja kažkokie laukiniai genčių įstatymai. Atsiprašome, kad nenufotografavome. Per kuklūs esame.

Smagu, kad turistų šiose vietovėse beveik nematėme. Phansavan mieste, kuriame nakvojome, jų kažkiek buvo. Bet dieną visi išsibarsto kas kur. Kiek didesnis turistų antplūdis – tik prie indų laukų, dar vienos šio krašto įdomybės. Tai paslaptingos kelios laukymės, kuriose stūkso štai tokie neatpažinti neskraidantys objektai.

Niekas nežino, kada šie akmeniniai tūriniai indai šiuose laukuose atsirado ir kokiu tikslu. Kai kuriuose iš indų netgi įaugę šimtamečiai medžiai.

Tokios tokelės. Dabar jau gyvename katino dienas po šilta saule ant Mekongo upės kranto. Bet viename įraše juk visko neišpaskosi. Tęsinys bus 🙂

12 patiekalų

Gali pabėgti nuo lietuviškos žiemos, bet nuo Kalėdų vis tiek neišsisuksi. Mamų ruoštų silkučių, pyragėlių ir grybukų čia neturime, bet pripampti pilnus pilvus maisto “kūčių stiliumi“ mums vis dėlto pavyko. Kol lietuviai dar tik lygina baltas staltieses, mes jau spėjome kaip reikiant pašvęsti (pas mus juk 5 val. vėliau). Būdami sotūs ir laimingi sveikiname visus mums mielus ir artimus su didžiosiomis metų šventėmis. Kol kas vienintelis liūdnas dalykas mūsų kelionėje yra tas, kad negalime visų pasveikinti gyvai. Siunčiame virtualių lauktuvių nuo azijietiško Kūčių stalo. Pas mus jis šiemet toks: Artėjant Kūčių vakarui išsiruošėme apsipirkti į vietinį Laoso turgų mažame Phansavan miestelyje. Ieškojome pirkti kūčiukų, bet vietoje jų vietiniai mums bandė įkišti keptas žiurkių išklotines, pačirškintus šikšnosparnius ir dar bala žino kokius gyvius. Kūčiukų taip ir neradome, bet padorų 12 patiekalų stalą susikomplektavome:

1 patiekalas - su žolelėmis ir čili pipiriukais troškinta žuvytė. Ieškojome silkės, bet deja deja...

2 patiekalas - "sticky rice'ai" (sulipę ryžiai). Vietiniai juos valgo visur, su visais kitais produktais ir bet kokiomis progomis. Atsignybi pirštais gumuliuką ir kramtai. Mums šiuo atveju ryžiai atstojo ir kūčiukus, ir kalėdinę plotkelę 🙂

3 patiekalas - daržovių troškinys su ryžių makaronais. Prigriebėme toje pačioje "lavkėje" turguje kaip ir žuvį su ryžiais.

4 patiekalas - kažkokie palmių lapai. Su šiuo patiekalu įvyko šioks toks susimovimas. Manėme, kad tai - tokios skanios džiovintos jūros žolės, kuriomis mus džiunglėse vaišino gidas Ponis. O pasirodo, tai kažkokie kitokie nevalgomi lapai. Nieko nepadarysi, švystelėjome į šiukšlių dėžę. Jau buvome beišsigandantys, kad dabar sugrius mūsų 12 patiekalų imperija, bet tada aš prisiminiau, kad po pagalve turiu šokoladinių sausainių...

5 patiekalas - skanut skanutėliai daržovių pyragėliai, pirkti ant šaligatvio šalia dulkinos gatvės iš ten pat juos kepančios moterėlės.

6 patiekalas - dar vieni ne ką prastesni pyragėliai su saldžiu kremu viduje.

7 patiekalas - varguolių "snickersai". Vietoje blizgančios šokoladuko pakuotės - bananmedžių lapai, o vietoje tąsaus žemės riešutų įdaro - saldūs ryžiai su kokoso pienu.

8 patiekalas - nematyti, neragauti vaisiai. Šitų violetinių bumbuliukų viduje po kieta oda slepiasi kažkas panašaus į česnako skilteles. Tik skonis nieko bendro su česnakais neturi - labiau primena vynuogę. Užskaitėm.

9 patiekalas - kažkas panašaus į mango vaisių. Ieškojome viduje kauliuko. bet neradome.

10 patiekalas - mandarinai, nes Kalėdos be jų - ne Kalėdos.

11 patiekalas - obuoliai.

12 patiekalas - populariausias laosietiškas alus. Norėjome vyno, bet su juo Azijoje sudėtinga. Ir brangus, ir sunku kur rasti. O "BeerLao" - ant kiekvieno kampo 660 ml. buteliose maždaug po 3 Lt.

Gražių visiems Kalėdų. Mes jas sutiksime tyrinėdami labiausiai subombintas Laoso teritorijas. Turbūt bus ką papasokti ir parodyti.

Francūziškas Laosas

…po dviejų dienų trekingo džiunglėse, nesiprausę nepasiilsėję šokom į naktinį autobusą ir pradėjom kankinančią 12 valandų kelionę link Luang Prabang miesto. Autobuse pritrūkus sėdimų vietų buvo ištrauktos plastmasinės kėdės, o iškritus autobuso durims, jos buvo pakeistos kabančiu skuduru. Kelias aišku buvo neasfaltuotas, tai teko paragauti dulkių. Kaip ištvėrė vištos bagažo skyriuje – neturiu supratimo.  Luang Prabangą pasiekėme  4 h ryto, tai nusprendėme sutaupyti po 12 lt. Ir vietoj viešbučio prisiglaudėm ant suoliuko šventyklos kieme. Laukėme kas rytą vykstančio reginio – švintant vienuoliai gražia vorele išeina į gatvę susirikti maisto davinio. Miestiečiai būna paruošę virtų ryžių, pinigų ir vaisių, kuriuos sudeda į einančių pro šalį vienuolių krepšius. Budizme labai svarbus davimo aktas, todėl mieste klesti ne tik vienuoliai, bet ir šunys su katėm.

Grįžtam prie mūsų pojūčių. 36 valandas nemiegoję ir 12 valandų nevalgę po meditacinio pasiruošimo ant šalto suoliuko saulės belaukdami, buvome pasiryžę atimti iš kokio vienuolio tuos ryžius ir pasikeisti dulkinus rūbus į prašmatnų oranžinį apsiaustą. Atsirado mat asketai.

Po poros valandų magiška migla išsiskalidė, parduotuvės atsidarė ir mes radom, kur apsistoti. Suvalgę keletą prancūziškų Crepe blynukų pasiekėme nirvaną ir paskui sekusį nušvitimą – nevažiuosim į Indoneziją.  Pagal seną planą turėjome šaliai skirti dvi savaites, bet o tačiau įvertinę vietinių kelių būklę, susisiekimo galimybes ir pernelyg sekinantį keliavimo tempą susiskaičiavom, kad tiek Laose, tiek Kambodžoje pusę laiko reikės praleisti autobuse.  Žodžiu, palauks tie nuobodylos musulmonai, o mes turėsim daugiau laiko likiusių šalių pažinimui. Dar nusprendėm, kad neskubėsim iki Naujųjų metų į Phnom Penh’į nes kambodždiečiai naujaką švenčia balandžio mėnesį, tai mūsiška šventė sutinkama tik simboliškai.

Dabar apie Luang Prabangą. Jis – buvęs prancūzų kolonijos centras, ir tai iš karto krenta į akis. Palyginti su kitais Laoso miestais – labai tvarkingas, turistiškas, turtingas, žalias ir būtų nuobodus, jei ne miestą juosianti upė, už kuriios susigrūdę dulkini ir nuskurę kaimai. Sėdi įmantraus fasado restorane ant gėlėto upės kranto, aplinkui zuja pasitempę padavėjai ir per kvapnų kavos garą stebi kitame krante dulkių debesyse lakstančius nuskurusius vaikus, vienuolius, plaukiančius valtyje, petankę žaidžiančius pusnuogius vietinius. Jautiesi tikrai turtingas ir galingas. Mums kuklučiams zuikučiams to nelabai reikia, tai nusprendėm ilgai netempti gumos ir mauti iš čia ieškoti kitokio Laoso.

Ką pamatėm akies krašteliu – tai tikrai turtingą, rankdarbių pilną vietinį turgų. Nelabai aš mėgstu, kai Vika tampo kas dieną mane po trurgus, bet šitame beveik mėgavausi. Kitaip nei prieš tai lankytose šalyse, čia liaudies menas man tikrai paliko įspūdį. Genčių rūbai – prašmatnūs (kažkur skaičiau, kad  vieną kostiumą gaminasi apie metus, nepamenu kuri gentis), ornamentika neperkrauta, kažkuo primena graikišką, tik turtingesnė ir daugiau spalvų, kurių deriniai daugeliu atvejų – vykę.

Virtuvė Prabange turtinga, ragavom keptos žuvies.. Visai gali būti, kad piranijos, nes turėjo ji smulkius dantukus ir panašos formos. Ką dar nuveikėm..buvom laosietiškam masaže, krūvoj šventyklų, buvom persikėlę  per upę į skurdesnį Prabangą, kur turistam padaryti dviračių takeliai per kaimus, pff..  Gaila, nepavyko apvažiuoti apylinkių motoroleriu  ar nulėkti tuktuku iki kokių įžymybių už miesto.

Dabar kratomės autobuse link Phonsavan – labaiusiai karo nusiaubtų apylinkių. Pranešim, kiek minų radom, ir įsimesim dar kelis sprogmenis į kuprinę lauktuvėms 😉 iki

Pas diedukus kaime

Po turtingos Tailando virtuvės, puikių kelių, kondicionuojamų autobusų ir patenkinamo pragyvenimo lygio įvirtome į Laoso gūdumas. Laose žmonės gyvena kur kas lėčiau ir paprasčiau nei Tailande. 70 proc. šalies gyventojų per dieną išsitenka su mažesne nei 2 dolerių suma. Jei Laose uždirbi 100 dolerių per mėnesį, gali drąsiai priskirti save vidutinei klasei. Norėjome užčiuopti, kaip iš tikrųjų bėga Laoso provincialų gyvenimas, ką jie valgo, apie ką dainuoja, tad artėjančių Kalėdų proga pasidovanojome sau dviejų dienų kelionę pėsčiomis per džiungles į gūdžius Laoso kaimelius (dar ir dabar svarstome, kas tai iš tikrųjų buvo – dovana ar katorga :)).

Laosietis gidas, vardu Ponis, surinko mudu ankstų rytą iš Laoso šiaurėje esančio Luang Namtha miestelio ir įvedė į drėgną ir tamsią džiunglių tankmę. „Dabar 20 minučių lipsime į kalną, tada – vandens pertraukėlė ir dar 40 minučių ropštimosi įkalnėn“, – šitaip Ponis perspėdavo apie laukiantį maršrutą. Per tankias džiungles brovėmės visą dieną. Smagu, kad žingsniavome siauručiais apylinkėse įsikūrusių kaimiečių pramintais takais. Tolumoje girdėjome medžiotojų šūvius, matėme neseniai sumedžioto paukščio išsidraikusias plunksnas, sutikome bambuko rąstelius miške renkančią moterėlę.

Pietums miške Ponis mums paserviravo ant bananmedžio lapų "sticky rice'ų" (tai tokie išbrinkinti ir garuose pakaitinti lipnūs ryžiai).)

Išprakaitavę, sulinkę ir iškišę liežuvius vakare pagaliau pasiekėme savo kelionės tikslą – juodųjų tajų (pabėgėlių iš Vietnamo) genties kaimelį.

Tai tik viena iš kelių dešimčių Laose ir Tailande gyvenančių genčių. Kiekviena iš jų turi savo istoriją, kai kurios – net kalbą, tikėjimą ir tradicinius trabužius.

Kasdieniai tajų drabužiai. Dar keli išskirtinumai: moterys pinasi plaukus į kuodukus su skyrimu per vidurį ir apvynioja blauzdas į elastinį bintą panašia medžiaga (gražumo ir praktiškumo sumetimais).

Juodieji tajai įdomūs tuo, kad yra animistai. Jie tiki, kad kažkada žmonės ir dvasios gyvenusios kartu. Tačiau susipykusios, kai dvasios įsigudrino vogti iš žmonių kiaušinius, o žmonės kažką nukniaukė iš dvasių. Nepasidalinę žemiškų gėrybių žmonės ir dvasios išskiskyrė – dvasios persikėlė gyventi į mišką. Juodieji tajai dar ir dabar tiki, kad miškas – dvasių buveinė. Todėl kiekvienas jų išėjimas į mišką apipintas visokiais ritualais. Mūsų gidas eidamas per džiungles taip pat visaip švilpaudavo, radęs medžiuose landas įmesdavo ten kažkokių žolių – suprask, dvasioms, priešpiečiaudamas miške pirmą kąsnį numesdavo į šoną – neva dvasioms. Apie žmonių ir dvasių santykius daug pasako įvairios skulptūrėlės kaime. Yra ir visokių altorėlių, kur vietiniai deda dvasioms aukojamą maistą.

Juodųjų tajų kaimo ribas vietoje tvoros žymi tokie neįprasti ženklai. Matyt, kad dvasios nesupainiotų, kur baigiasi jų valdos ir kur prasideda žmonių buveinė.

O štai čia – istorinė akimirka, kurią surežisavo mūsų vedlys Ponis.

Kažkokia juokinga situacija. Eidami į kaimą žinojome, kad užsuksime į kaimo mokyklą, tad nusprendėme padovanoti mokyklai futbolo kamuolį. Manėme, kad viskas bus paprasčiau. Bet kaip matote, paprastai nesigavo – turėjome žurnale užregistruoti, ką atnešėme dovanų ir taip va iškilmingai įteikti 😀

Jei kalbant rimtai, šiuose kaimuose – dar gūdūs gūdūs laikai. Elektra įvesta vos prieš metus. Ponis pasakojo, kad Laoso valdžia dabar užsibrėžusi tikslą iki 2015 – ųjų metų visus tokius atokius kaimelius aprūpinti elektra ir vandeniu. Žmonės čia vis dar gyvena praktiškai be daiktų – keli drobės gabalai apsirengti, čiužinys ir keli puodai. Nepaisant to, kai kurie namų ūkiai jau turi televizorius.

Mažučiai bambukiniai nameliai ir ryžių laukai – tai viskas, ką jie turi. Snarglėti vaikiukai čia vietoje šokdynės naudoja augalų vijas iš džiunglių. Žmonės čia nevaikšto į parduotuvę – į artimiausius miestelius galima nukakti nebent pėsčiomis per džiungles arba motoroleriu dulkėtu šunkeliu (ne visi gyventojai tokią transporto priemonę turi). Taigi daugelis išsitenka su tuo, ką patys užsiaugina.

Mudu apsistojome atokiau nuo kaimo esančioje senuko ir babytės sodyboje. Diedukas ištisomis dienomis su peiliuku apdirbinėjo bambuką naujo namuko statybai, o babytė tvarkėsi buityje. Buvo jauku kaip kokiame Lietuvos kaime – paršiukai, vištytės, antytės ir t.t.

Artėjant vakarienės metui prie mūsų pribėga mūsų vedlys Ponis ir su šypsena veide užklausia: „Ar norite pamatyti, kaip papjausiu antį vakarienei?“. Čiupo riebų antiną už laibo kaklo ir nukokošino.

Netrukus susėdę ant žemės prie žemo stalelio su dieduku, babyte ir Poniu jau ragavome ne tik įprastą riebią antienos sriubą, bet ir kiek įmantresnį patiekalą – aštrią anties kraujo sriubą su pakepintais žarnokais ir riešutais. Paragavome nė nenusipurtę. Jei apgautum save, kad raudona spalva – iš kokių burokėlių ar pan., būtų visai neblogas patiekaliukas. Bet antinėlio aišku gaila…

Ponis pasakojo, kad laosiečiai stengiasi niekada neišmesti jokio maisto. Ir patys matėme – papjovę antį išmetė tik skilvelį. Visa kita, įskaitant kojas, galvą ir vidaus organus, sunaudojo.

Atmosfera kaito, kraujo sriubą netrukus pakeitė liežuvį deginantis ryžių viskis. Į bambukinį namelį atėjo dar du vietiniai jaunuoliai, nešini keliais maišeliais skaidrios iš ryžių pagamintos naminukės (Pietryčių Azijoje į maišelius normalu pakuoti visą maistą bei gėrimus – net sriubas ir koka kolą su ledukais). Supratome, kad palyginus su kaimynais geria laosiečiai nemažai. Žinant dar gana šviežią šalies istoriją tai visiškai nestebina. Atėję vietiniai jau netrukus girtais balsais traukė savo mėgstamas dainas, ritmą mušdami po ranka pakliuvusiais daiktais. Tuščią benzino baką pasičiupęs vyrukas netrukus užtraukė antiamerikietišką dainą, kurią sukūrė ir liaudžiai paplatino kažkuris Laoso premjeras. Kiek pavyko išpešti iš Ponio, supratom, kad laosiečiai nebepyksta nei ant amerikonų, nei ant prancūzų – daina tik šiaip graudus istorijos palikimas.

Su pirmais gaidžiais teko atsisveikinti su saldžiu miegu. Stenėdami ir mankštindami skaudančius kūnus ruošėmės dar vienai žygio po džiungles dienai. Prisipažinsime, eidami antrą dieną jau beveik keikėmės mintyse. Nusikalėme juodai. Ėmė braškėti sąnariai, prisiminėme senas traumas ir jau ėmėme bijoti senatvės, kai reumatai tik dažnės. Prisiminti viską gera, bet per kitas Kalėdas, matyt, pasidovanosime kitokių dovanų. Laukite tęsinio…

Žąsies oda Šiaurės Tailande

“Sabaai dii”, – pasisveikino Laoso pasienietis ir grąžino mums mūsų pasus su dar viena prašmatnia viza. Tailandą ir Laosą skiria vandens siena – Mekongo upė. Valtele perplaukėme į kitą upės krantą – ir štai mes jau ketvirtojoje šalyje.

Vizas gavome be problemų. Tereikėjo kišenėje turėti 30 dolcų ir spalvotą nuotrauką. Dabar su kitais backpackeriais kratomės kimšte prikimštame mikriuke (vienas vaikinukas netgi važiuoja bagažinėje), judame link Laoso šiaurėje esančio Luang Namtha miestelio. Jei nebaigsiu rašyti šio įrašo, vadinasi, uždusau, nes mikriuke baisiai karšta. O kol kas skubu pasakoti apie nuotykius kalnuotame šiaurės Tailande.

Iš įspūdžio nepalikusio Chiang Mai išsiruošėme į slėnyje tarp kalnų esantį Pai miestuką. Jau pati kelionė į Pai buvo smagi – vėmalų keliu, t. y. vingiuotais serpantinais, kur šalikelėse kas dešimt kilometrų susirietę vimčioja baltaskūriai. Skrandžio turinio nesuturėjo ir vienas backpackeris iš mūsų mikriaus. Mes su Luku irgi laižėme imbiero tabletes ir užsupti serpantinų skaičiavome iki Pai likusius kilometrus. Prieš tai esame išvažinėję nemažai Europos serpantinų, bet tokio cirko dar nebuvo. Jūros liga – vidury kalnų.

Pai miestelis daug kur apibūdinamas kaip hipiškas. Tik prie žodžio hipiškas reikėtų pridėti ir turistinis. Toks jausmas, kad Pai įkurtas tik dėl turistų – dauguma kavinių yra europietiško stiliaus, gatvėse – krūvos suvenyrų ir minios vakarojančių vakariečių. Nepaisant to, miestas nėra labai jau “otvratitielnas”. Dieną gali sėsti ant motorolerio ir išnaršytii aplinkines vietoves, o vakare – atsipūsti kokiame hipiškame barelyje su gyva muzika.

Linksmuolis Pai mums paruošė dvi staigmenas. Pirmoji išaiškėjo naktį, kai cypdami nuo šalčio bėgome iš kuprinių traukti savo miegmaišių. Net ir ryte pabudus lauke vis dar buvo gaivūs +10.  Tada ir supratome, kodėl gatvėse pardavinėjamos žieminės kepurės ir net šunys į lauką be pižamyčių neina.

Taip pat apsimuturiavę ir mudu ankstų rytą išsiruošėme į išvyką motoroleriu po aplinkines valdas. Lukas vienu metu net kojines ant rankų buvo užsidėjęs, kad krumpliai vairuojant nenušaltų. Vidurdienį oras vėl įkaista iki +30. Iki to laiko tenka vaikščioti su žąsies oda.

Antras siurprizas – netikėta flashmobo akcija pagrindinėje Pai gatvėje ankstų rytą. Vaikštinėjame sau, dairomės, ką čia į skrandį įsimesti, aplinkui – šaršalas, po truputį bundantis miestas. Staiga per miesto garsiakalbį pasigirsta labai blogos kokybės garso įrašas. Nesuprasi, ar tai daina, ar kaip Lukas sakė, šunys į mikrofoną loja. Iš šito Luko pokšto besijuokdami apsidairome – visi aplink mus stovi pasitempę ir sustingę ir žiūri į vieną tašką. Aaaa! Mes vieninteliai nežinome šio žaidimo taisyklių. Kaip supratome, per garsiakalbį grojo šalies himną – štai taip pagarbiai visi privalo jį išklausyti. Himnui pasibaigus, atrodo, kažkas pirštu spragtelėjo ir atkerėjo sustingusią minią – vėl kažkas siūlo paragauti sriubos, pro šalį lekia motoroleriai ir pan.

Pai nakvojome 3 naktis – visą šį laiką radome, ką veikti. Ryte sėsdavome ant motorolerio ir iki vakaro važinėjomės po apylinkes, aplankėme ir kelis senuosius kaimus, kur gyvena išeivių iš Kinijos ir Mianmaro gentys. Išsamų turą su gidu per kalnus, užsukant į tokius kaimus, ketiname pirkti Laose. Tikimės, kad čia bus pigiau ir ne taip turistų išvaikščiota. Bet šiaip ir patys važinėdami nemažai tų kaimų pamatėme. Išsiaiškinome, kad paprasčiausia – nusigauti iki tokio mažo miestelio Soppong (nuo Pai – 40 km serpantinais) ir ten jau naršyti apylinkes.

Saulėje džiūna pupelių derlius.

Kiaulė su beibiu.

Kuo toliau į kalnus važiuoji, tuo gūdesni kaimai, tuo įdomesni genčių kostiumai ir juokingesni kiemuose su kiauliukais žaidžiantys vaikučiai. Keliukais kalnuose gali klaidžioti nors ir visą dieną, jei labai pasiseks, gali rasti kaimelį, kurį su civilizacija sieja tik raudonas bambagyslinis takelis.

Pailsinti užpakalių ir šio bei to užkrimsti sustojome štai tokioje poilsio aikštelėje.

Kaip supratome, tai vietinių suręsta vandens surinkimo sistema, tačiau mums ji puikiai atstojo pavėsinę ir poilsinę. Fone atsispindi gana opi Tailando problema – išdegintų miškų plotai. Vietiniai juos savavališkai degina, kad turėtų dirbamos žemės. Valdžiai nelabai sekasi juos sutramdyti.

Netoli Soppongo taip pat aplankėme tūkstančių šikšnosparnių buveinę – didžiules olas, į kurias galima patekti tik dieduko suręstu bambukiniu plaustu požemine upe. Taip pat palakstėm siauručiais kanjonų takučiais tarp giliausių prarajų.

Važinėjome, žiūrinėjome ir net nepastebėjome, kada nusileido saulė. Temsta čia apie 18 val. Tuo pačiu metu užsidarė ir visos Sopponge esančios degalinės. O mūsų motorolerio bakas – pustuštis. Kol bandėme iškaulyti kur nors bent litrą benzino, visiškai sutemo. Perėjus per kelis garažiukus, pavyko įkalbėti vieną jaunuolį, kad jis nusiurbtų mums benzino iš savo motorolerio. Degalų gavome – beliko tamsoje nusigauti serpantinais 40 km iki Pai. Gerai, kad kelias nutiestas gana platus ir lygus – teliko nuo šalčio kalenant dantimis išlaviruoti tarp ant kelio besiilsinčių mažų gyvatėlių ir įveikti staigius kelio statėjimus ir nusileidimus. Na, nebuvo taip blogai. Bet jausmas neblogas motoroleriu tamsoje važiuoti serpantinais, kai ir iš dešinės, ir iš kairės – džiunglės. Bet kaip matote, viskas baigėsi gerai. Po kelių valandėlių sustingusius kaulus jau šildėme siautulingose Pai gatvėse vietiniu ryžių viskiu.

Dabar kukuojame kur kas atšiauresniame nei Tailandas Laose. Pirmas įspūdis – labai geras: mažiau civilizacijos, gaivesnė gamta, mažiau turistų. Atrodo, kad atvykdami į naują šalį perkrovėme savo vidinius procesorius ir kelionė dar kartą prasidėjo iš pradžių. Laukite tęsinio 🙂

Beprotmiestis

 

Sveiki, gyvi ir patenkinti sveikinamės iš Tailando šiaurėje esančio Chang Mai miesto. Jis yra gana turistinis – kiekvienoje, net mažiausioje gatvelėje rasi kokius 10 tailandietiško masažo salonų, dar tiek pat – europietiško stiliaus kavinių ir dar daugiau – turistinių turų organizatorių biurų. Gatvėje 8 iš 10 praeivių – baltaveidžiai. Vieno vakaro apžiūrėti miestą pakako, nenutraukėme nė vienos nuotraukos, tad kalbėti nebelabai čia ir yra apie ką. Kol turim šiokį tokį “waifajų”, dalinamės įspūdžiais iš kur kas įspūdingesnio Bankoko, kuriame mirkome net 4 – 5 dienas.

Dešimt milijonų gyventojų sutalpinantis miestas – iš tikrųjų įspūdingas. Čia apstu įvairių kraštutinumų. Priklausomai nuo biudžeto gali tyrinėti įvairaus lygio Bankoko kvartalus turbūt kokias kelias savaites. Mes apsipratome pigiausiuose rajonuose – Banglampho, Kinų kvartale ir šių rajonų apylinkėse. Nors “backpackinome” ir taupėme, bandėme bent nosį įkišti ir į visai kitokį Bankoką – dangoraižinį ir itin madingą naujamestį. Deja, mūsų tyrinėjimai baigėsi eiliniame naujamiesčio bare ragaujant “Heineken’o” 300 ml alaus bokaliuką už keliolika litų. Čia masteliai ir kainos – visai kitokie nei įprastose Bankoko backpackerių zonose. Tad teko nusileisti ant žemės ir grįžti linksmintis į savo smirdančius „tarakonynus“ ir „žiurkynus“ už prieinamą kainą.

Tačiau vienu akies krašteliu matėme ne visai švankias naujamiesčio linksmybes, kur po raudonais žibintais į eilę išsirikiavusios stiuardesių drabužiais pasidabinusios jaunutės ir gražutės tajų mergaitės siūlo save kiekvienam už prieinamą kainą. Netoliese – vien gėjams skirtos pasilinksminių vietos. O einantį gatve tave nuolatos lydi koks nors priskretėlis, zyziantis, kad būtinai užeitum pasižiūrėti garsiųjų Tailando „ping pong“ šou (tailandietės demostruoja įvairius triukus su „ta“ vieta – įsideda ir išspjauna bananą, gyvą žuvelę ar dar velniai žino ką).

Nedidelio biudžeto keliautojai bazuojasi Kinų bei Banglampho rajonuose, kur gali už kelis litus sušveisti visai neprastų tailandietiškų noodlų porciją ar ant iešmelio paskrudintą vištos šlaunelę.

Virtuvė ant ratų.

Vietoje kolos - tiesiai iš šaldytuvo ištrauktas kokoso pienas.

Vakarais gatvėse pilna miegančių benamių ir gana skurdžai gyvenančių žmonių, kurie tiesiog išsidėlioję ant šaligatvių po kelis pinigėlius stumdo senus drabužius ir kitus rakandus.

Netoli mūsų rajono netgi matėm bomžų parką, kur ant pievutės apsigyvenę krūvos apsidirbusių degradavusių benamių. Kol tą parką praėjome, galvojome, uždusime nuo dvoko.

Kol radome, kur apsigyventi, nusivarėme nuo kojų. Kadangi dabar Tailande – pats sezonas, dauguma pigių hostelių užkimšti. Tačiau vėliau radome labai smagią vietą už dar smagesnę kainą. Kambarys toks erdvus, kad jame gali daryti mankštą, yra langas (tai hosteliuose pasitaiko gana retai), hostelis yra ramioje, tačiau labai strateginėje vietoje, iš kurios gali pasiekti visus reikalingus objektus. Jei kam pravers kada nors – „Prasuri Guest House“ Soi Pra Suri gatvėje, dvivietis kambarys – 20 Lt.

Aplėkę kelias žymiausias šventyklas ir visokias stovinčias, sėdinčias ir gulinčias Budas supratome, kad į budizmą jau nebeatvirsime. Smagu aplankyti kelias šventyklas, tačiau Tailande jų tiek daug, kad gali stogas pačiuožti, jei eitum bent į kas penktą turizmo giduose rekomenduojamą.

Tad daugiau narstėme rajonus šalia vandens kanalų, Aptikome įdomų lentpjūvių kvartalėlį.

O po to iš visų jėgų “pasishopinome“. Drabužiai čia gana pigūs, pakankamai gražūs ir visi “firminiai”. Net juokinga vaikščioti su neva “Diesel “ sandalais putoplasto padu už dvidešimt litų. Bet toks jau tas gyvenimas. Skudurų Bankoke gali prisipirkti tiek ,kiek paneši. Jūsų dėmesiui – berniukas – ledukas – saldainiukas:

Skrybėlė - 28 Lt, 2 poros akinių su profesionaliu akių ištyrimu ir stiklais - 240 Lt, stiliova maikutė su piešiniu - 14 Lt, "apsišikėlių" kelnės - 32 Lt, putoplastiniai "Diesel" sandalai - 24 Lt.

Labai nerimavome, kad centriniame ir šiauriniame Tailande teks braidžioti po neseniai praūžusio potvynio balas. Bet čia jau daugmaž visur viskas susitvarkę – apie buvusius potvynius primena tik kai kur dar besimėtantys smėlio maišų užtvarai.

Viename turguje prie upės dar likę iš smėlio maišų sudėti takai.

Dar vienas dalykas, kuris Bankoke iš pradžių glumino, po to juokino, o dar vėliau – gerokai siutino – etatiniai gatvių melagiai, kurie kažkokių keistų ir ne visada suprantamų tikslų vedini trinasi gatvėse, draugiškai kalbina turistus ir juos “išdūrinėja”. Pirmą kartą su tokiu tipu susidūrėme pirmą valandą Bankoke ieškodami artimiausio infocentro. Iš niekur atsiradęs žmogelis priėjo ir paslaugiai patarė grūstis per visą kvartalą į neva artimiausią ir geriausią informacijos centrą. Ten ne tik negavome miesto žemėlapio, bet ir sužinojome, kad Bankokas – nieko vertas miestas, iš kurio verta kuo greičiau nešti kudašių. Nežinau, kas ten per informacijos centras, tačiau jų tikslas – ne sudominti keliautojus, o parduoti kuo daugiau bilietų ir turų į kur nors. Vėliau jau perpratome šitų melagių darbo sistemą. Gatvėje šalia mūsų namų kas dieną trynėsi vienas toks neva atsitiktinis praeivis mokytojas, kitas – netikėtai šalia visą laiką atsirandantis draugiškas studentas. Abu jie pamatę su žemėlapiu žioplinėjančius turistus prisistato ir nusiunčia į tą keistą infocentrą arba šiaip ką nors iš lempos pameluoja. Juokingiausia, kad mes juos įsidėmėjome, o jie mūsų – ne. Jiedu kas kartą su mumis bendraudavo lyg pirmą kartą, tad antrą ar trečią kartą mes jau galėjome juoktis į kumštuką atsakinėdami į jų tipinius klausimus. Matyt baltaskūriai azijiečiams atrodo visi tokie pat vienodi kaip ir jie mums. Pameluoti nesidrovi ir tuk tuk’ų vairuotojai, kurie bet ko pripaistys, kad tik važiuotum su jais.

Pavyzdžiui, mums tikslingai einant į meno galeriją, prie pat jos durų išdygo tuktukininkas, kuris rimtu veidu kliedė, kad šiandien – kažkokios atostogos, todėl galerija uždaryta ir mums būtų geriau vykti su juo pažiūrėti kažkurio paminklo Budai. Bet mūsų gi neapmausi. Pasirodo, galerija, kaip ir tikėjomės, veikia. Patekome ir apžiūrėjome. Deja, kol kas susidarėme įspūdį, kad Pietryčių Azija su menais yra apsipykusi. Daug šiuolaikinių ekspozicijų atrodo jau gerokai atgyvenusios. Netikime, kad aplankytose šalyse nėra dėmesio vertų meninikų. Matyt, į galeriją patenka tik karaliaus palaiminimą gavę darbai. Juokai juokais, tačiau minėtoje Nacionalinėje meno galerijoje viena ekspozicijos salė buvo skirta praeito ar užpraeito karaliaus tapytiems piešiniams. Tačiau tos keverzonės yra maždaug trečioko – penktoko lygio. Negalėjome patikėti savo akimis.

Tai tiek, lekiame į autobusą – važiuosime dar šiauriau. Čia tikimės rasti bent lopinėlį ramybės – be minios tuktukininkų ir baltaskūrių turistų. Bėkite ruoštis kalėdoms ir prisiminti silkinių patiekalų receptų. Ramybės ir susikaupimo Jums visiems :).

Alacho bausmė už linksmybes saloje

Koh Lantos saloje šiek tiek atsipalaidavome, atleidome vadeles, pasikrovėme savo vidines baterijas. Bet už viską gyvenime reikia sumokėti. Užsirūstino Alachas ir nusprendė mus pamokyti.

Kalbant rimtai, kol važiavome autobusu iš salos į Bankoką (kokius 900 kilometrų, kelionė truko apie 12 val.), kažkas visiškai išnaršė mūsų kuprines. Aišku tai pamatėme tik Bankoke susiradę hostelį ir išsipakavę daiktus. Viskas gulėjo ne taip kaip padėta. Kai dėl savo daiktų sunerimau aš, Lukas sušuko “Mama Mija!“ ir puolė tikrinti savo kuprinės, nes ten buvo palikęs savo mylimą “Mamiya“ fotiką. O aš prisiminiau, kad buvau į kuprinę įmetusi Singapūre pirktą objektyvą. Bet matyt ilgapirščiai – ne foto mėgėjai. Mat visiškai viską išknisę pasisavino tik mano 20 Lt, kuriuos buvau pasilikus grįžimui iš oro uosto iki fabų (kaži, kur juos išsikeis, nes net monetas susirinko) ir Luko keliasdešim Singapūro dolerių. Čia jau skaudesnis praradimas, nes į Singpūrą dar grįšim kelionės gale – būtume panaudoję. Labiausiai tikėtina versija, kad kol visą naktį pakeliui į Bankoką mes važiavome autobuse, arba kažkas iš vietinių, arba autobuso vairuotojai, kurių buvo mažiausiai 3, plušo bagažo skyriuje. Na, bet kaip sakoma, pinigai – ne problema, kelionė tęsiasi!

Kad jau turime hostelyje spartų internetą, įkeliu įspūdžius apie Koh Lantos salą, kurioje buvome 4 naktis. Šią Andamanų jūroje esančią salą pasirinkome todėl, kad norėjome ne tik rasti atokesnių paplūdimių be pulko turtingų vokiečių, bet ir kaip reikiant prasilėkti motoroleriu apžiūrinėjant apylinkes.

Dienai išsinuomoti motorolerį kainuoja 12 Lt. Didžiausias išvystytas greitis - 70 km/h. Degalų ryja labai nedaug, tad be motorolerio saloje - kaip be kojų.

Normalių degalinių saloje - vos kelios. Kur kas populiariau degalus pardavinėti tokiais bambaliais. Praktiškai kas keliasdešimt metrų galima nusipirkti litrelį kitą benzino. Litro kaina - 2,8 Lt.

Sala gana nemaža, per ilgį – 30 km. Įdomu, kad elektra šios salos gyventojai džiaugiasi tik nuo 1996 m., pirmoji telefono linija įvesta 2001 m., bankomatai ir internetas saloje atsirado vos prieš kelerius metus. Nepaisant to, viena salos pakrantė jau gana nuturistinta. Kitoje salos dalyje susispraudę gyvena ir savo kasdienius darbus dirba senieji salos gyventojai – čigonai. Skaitėme, kad jie dėl turistų pritraukimo į šią salą itin nukentėjo. Ir toliau kenčia. Mat turistų giduose rytinė pakrantė, kurioje jie gyvena, pristatoma vos ne kaip lankytinas objektas. O jie tik gyvena savo gyvenimus, žvejoja ir trokšta ramybės. Mes važinėdami motoroleriu po salą vienu akies krašteliu matėme šiuos čigonų kaimus, bet mosikuotis su fotoaparatu buvo nepatogu, tad iš ten – tik keli kadrai.

Neturistinėje salos pakrantėje valgyti kur kas pigiau. Užtikome moterėlę, kepančią nepakartojamus saldžius lietinius su kiaušiniu.

Daugelis vietinių užsiima arba žvejyba, arba kaučiuko gavyba. Aplink apstu tokių medžių su kabančiais kibirėliais, iš kurių bėga baltas skystis, vadinamas lateksu. Jį apdirbus gaunama natūrali guma - kaučiukas.

Apsistojome bungalow namuke visai netoli jūros. Namukai čia labai smagiai iškelti ant pastolių, apačioje – pelkė ir nematytų augalų sodas. Kol radome, kur nakvoti, išnarstėme visą pakrantę. Norėjome lietuviško varianto – kad ir gražu būtų, ir nebrangu. Supratome, kad galima lengvai nusiderėti siūlant vietiniams sandorį – mes gyvename pas juos daugiau naktų, jie mums nuleidžia kainą.

Turistinė salos pakrantė tęsiasi apie 30 km, tad rasti joje ramesnį paplūdimį nesunku. Kuo piečiau važiuoji, tuo mažiau baltaskūrių. Pačioje salos apačioje, Bamboo paplūdimyje, jau praktiškai gali maudytis nuogas, nebijodamas, kad kokia konservatyvi musulmonė (šioje Tailando dalyje jų vis dar yra) tavo grožybes nužiūrės.

Kadangi Tailande daugiau salų aplankyti neketiname, Koh Lantoje pirkome turą po 4 aplinkines mažas saleles su snorkilinimu. Man tai buvo pirmas kartas. Kadangi plaukikė esu nekokia, tyrinėti keliasdešimties metrų gylio jūros dugną atrodė baisu. Bet užsidėjau gelbėjimo liemenę, binoklius – ant akių, trubkę – į dantis ir pirmyn.

Tačiau bent jau mane kur kas labiau nei snorkilinimas pradžiugino keturkojai kohlantiečiai. Kitą dieną kelioms valandoms  išsinuomavome kajakus, kuriais plaukiant galima apžiūrėti šiai salai būdingus mangroove miškus. Kajakų nuomos punkte mums iš karto pasiūlė už porą pinigėlių nusipirkti ir smulkintų ananasų beždžionėlėms. Bandėme išsiaiškinti, kur mums reikia plaukti, kaip rasti tas beždzionėles. Bet mums liepė nesijaudinti, beždžionėlės – ne iš kelmo spirtos, pačios ateis pasiimti savo davinio.

Mangrovų miškai

Ir iš tikrųjų – plaukiame plaukiame upe palei krantą, žiūrime – link mūsų tekinom atbėga būrys atlėpausių. Galvojau, dalinsiu ananaso gabalėlius po vieną kiekvienai, o Lukas fotkins įvairiais rakursais. Kur tau! Jos sušoko visos į mūsų kajaką, išplėšė iš rankų maišelį su vaisias ir vos ne kūlversčiais mums per galvą šokinėjo, kol viską surijo. Gerai, kad ausų nenugraužė.

Patiko, kad šiuo atveju beždžionės gyvena laukinėje gamtoje, vietoje, į kurią gali nebent atplaukti. Jos nėra išnaudojamos. Tos, kurios nori banano ar ananaso – pačios ateina ir pasiima, jos neverčiamos už maistą atidirbti kokiais nors triukais ar pan. Saloje pravažiuodami matėme dar ir beždžionių mokyklėlę, bet vien tik įkišę nosį pro vartus matėme, kad visas šitas reikalas sukurtas tik tam, kad išpeštų iš turistų pinigų. Vargšės beždžionės sėdi pririštos ant pavadžio ir laukia, kol ateis turistas su 30 Lt. Tada jos privalo parodyti, kokius triukus moka.

Paskui važiuodami sutikome jau ne tokį mielą ir ne visai keturkojį kohlantietį. Lekiam sau motoroleriu ta pakrante, kur gyvena čigonai, žiūrime, kažkas prieš mus ant kelio juda. Bet stabdyti buvo jau per vėlu. Pralėkėme per kelis metrus nuo maždaug 1,5 metro gyvatės. Prasilenkiant atsisukau – ji buvo pasistojus. Aiškiai įžiūrėjau kobroms būdingas ausytes. He he, nieko sau. Adrenalinas plūstelėjo tik po kokių 5 minučių, kai suvokėme, kad iš tikrųjų prasilenkėme su papiktinta kobruže.

Kelias. Lukas Misevičius 2011, Tailandas 20x13, popierius ir tušinukas.

Kur kas maloniau buvo pamatyti išdidžiai lyg koks monumentas ant kalno stovinčius didžiulius dramblius. Šie slunkiai ganėsi kaip kokie arkliai Lietuvos pievose.

Gaila, kad neturime su kuo Koh Lantos palyginti. Bet šiaip atmosfera ten nebloga. Ant jūros kranto matėme labai daug rastabarų. Daug kur praeinant skamba Bob Marley. Žmonės, matyt, kaip ir visame Tailande – labai draugiški ir neįtikėtinai daug šypsosi. „Lonely planet“ gide rašoma, kad tajų tauta nemėgsta rodyti neigiamų emocijų – visada vaikšto su šypsenos kauke, kad ir ką bejaustų. Tai jaučiasi. Pavyzdžiui, papusryčiavus kokioje užeigėlėje išeinant pro duris šeimininkas vos ne iki ašarų tau dėkoja ir taip šypsosi, kad pasijauti lyg būtum jo pirmas gyvenime aptarnautas klientas.

Visi pirmi kartai Tailande

Kaip čia tiksliau pasakius… Pabrukę uodegas sprukome iš musulmoniškosios Malaizijos Tailandan linksmybių. Pakeliui porai parų buvome stabtelėję Malazijos Šiaurėje esančiame mieste Kota Bharu „kelioninių degalų“ – reikėjo atsipūsti, ramiai susidėlioti artimiausią kelionės planą, galų gale – išsiskalbti dar nuo džiunglių purvinus drabužius. Miestas – niekuo neypatingas, tačiau jei kas nors kokiu nors būdu ten užklystų, rekomenduotume sutemus nueiti pasistiprinti į naktinį maisto turgų. Gyventojai susirenka į didelę aikštę, nusiperka noodlų ar ryžių su pagardais ir palengva kramto kartu žiūrėdami televizorių. Ginčų, ką žiūrėti, nėra, nes televizorių daug. Kas nori, žiūri filmą, kiti – sporto varžybas. Kaip pasakytų Rolandas, tai – beveik namai, telikas, cizos, alus. Po stalais ilgauodegės žiurkės žaidžia „palki stukalki“ , kažkodėl vis dar nemiegantys vaikai netoliese straksi per ištemptą gumytę. Žodžiu, atmosfera – neįpareigojanti, naminė.

Malaizijos – Tailando sieną teko kirsti ne pačioje jaukiausioje vietoje – Sungai Kolok. Tai reiškė, kad teks pusdienį važiuoti per nesaugiausias pietines Tailando provincijas, kuriose nuo 2004 metų vyksta separatistiniai judėjimai. Budistiniam Tailandui priklausančios musulmonų grupuotės siekia daugiau teisių, atsiskirti ar pan. (savo tikslų oficialiai jos nėra paskelbusios) ir kartas nuo karto ką nors pasprogdina, pašaudo, pakrutina. Žodžiu, šiuose regionuose vyksta kruvina trintis tarp kariuomenės ir separatistų. Visgi mūsų kelionė praėjo ramiai. Jei ne kelyje matytos kariuomenės užkardos, apie esančią situaciją nė neįtartum.

Po visos dienos kelionės pagaliau atsidūrėme pajūryje, Krabi mieste. Nepatikėsite, bet iki šio momento kelionėje nebuvome matę ne tik jūros, šokoladinio įdegio, bet ir nebuvome sėdėję ant motorolerio, kas šiuose kraštuose yra privaloma, norint jaustis bent kiek nepriklausomam. Todėl Krabyje iš karto čiupom jautį už ragų ir apturėjome daug pirmų kartų: pasivartėme šiltutėlėje jūroje, it kokioje sriuboje, pagaudėme įdegio, išsinuomavome motorolerį. Beje, litras benzino čia kainuoja apie 2,7 Lt.  Nuotaikos kreivė staigiai šoktelėjo aukštyn.

Krabis – gana turistinis miestas. Gerai bent tiek, kad turistai – ne kokie vokiečiai snobai, o spalvingas jaunimėlis. Iš įvairių pasaulio kampų žmonės čia suvažiuoja ne gulėti paplūdimiuose, o užsiimti kokiomis nors veiklomis.

Itin daug besimokančiųjų laipioti pajūrio uolomis – Kristijonas ir Jaunius iš čia nenorėtų išvažiuoti.

Na, o likusieji Krabio lankytojai ir gyventojai leidžia laiką garbindami kažkokią dvasią, kuri gyvena Railay oloje. Jos garbei į olą neša, spėkit, kokias lauktuves? He he, įvairiausių dydžių falus.

Krabio centre ant kiekvieno kampo veikia kavinės – turizmo agentūros, kuriose gali užsisakyti įvairiausių turų. Mes labai norėjome paplaukioti kajakais palei uolėtą pakrantę. Bet skrudupai chatukai nebūtų chatukai, jei nesugebėtų kajakų turo susiorganizuoti patys už perpus mažesnę kainą. Agentūroj pusdienis su kajakais siūlomas už maždaug 56 Lt žmogui. Tačiau Lukas atkasė, kad galima ir savarankiškai motoroleriu nuvažiuoti iki Ao Nang pakrantės (18 km už Krabio), keltu persikelti į kitą pakrantę – Raylay (perkėlimas kainuoja 16 LT) ir ten vietiniame kajakų nuomos punkte išsinuomoti kajaką už 32 Lt (čia kaina dviems žmonėms). Valio, liko pinigų ledams ir alui.

Legenda byloja, kad kadaise šioje oloje gyveno Chata-sapiens pirmtakai. Bet vieną dieną vienas chata-sapiensas, smalsumo vedinas, iškišo galvą iš olos palikęs joje savo pėdsaką ir pamatęs pasaulį olon nebegrįžo. Nuo to laiko pabiro chata-sapiensai po pasaulį. Bala žino, kiek jų šiai dienai yra.

Kalbant apie pinigus, keliaujame mes studentiškai. Kartkartėmis pasijaučiame kaip tikri Skrudžai Makdakai. Visada stengiamės išsiaiškinti pigiausias alternatyvas, net jei tokiu būdu sutaupome 5 Lt.

Tik po kajakų dangų ir vėl užtraukė nevidonai debesys ir vėl prapliupo lyti. Namo motoroleriu teko važiuoti tamsoje ir per lietų. Lietus plovė tušą nuo mano akių ir šiugždeno mudviejų celofaninius lietpalčius. Lukas susikaupęs vairavo – pirmąkart užsėdusiems ant motorolerio tokios oro sąlygos mums įvarė šiek tiek strioko. Bet dabar jau išsiprofinome važinėti ir po truputį čiupinėjame Koh Lantos salą. Apie ją – vėliau. O kol kas – ramaus Jums visiems advento ir rupaus sniego 🙂