Francūziškas Laosas

…po dviejų dienų trekingo džiunglėse, nesiprausę nepasiilsėję šokom į naktinį autobusą ir pradėjom kankinančią 12 valandų kelionę link Luang Prabang miesto. Autobuse pritrūkus sėdimų vietų buvo ištrauktos plastmasinės kėdės, o iškritus autobuso durims, jos buvo pakeistos kabančiu skuduru. Kelias aišku buvo neasfaltuotas, tai teko paragauti dulkių. Kaip ištvėrė vištos bagažo skyriuje – neturiu supratimo.  Luang Prabangą pasiekėme  4 h ryto, tai nusprendėme sutaupyti po 12 lt. Ir vietoj viešbučio prisiglaudėm ant suoliuko šventyklos kieme. Laukėme kas rytą vykstančio reginio – švintant vienuoliai gražia vorele išeina į gatvę susirikti maisto davinio. Miestiečiai būna paruošę virtų ryžių, pinigų ir vaisių, kuriuos sudeda į einančių pro šalį vienuolių krepšius. Budizme labai svarbus davimo aktas, todėl mieste klesti ne tik vienuoliai, bet ir šunys su katėm.

Grįžtam prie mūsų pojūčių. 36 valandas nemiegoję ir 12 valandų nevalgę po meditacinio pasiruošimo ant šalto suoliuko saulės belaukdami, buvome pasiryžę atimti iš kokio vienuolio tuos ryžius ir pasikeisti dulkinus rūbus į prašmatnų oranžinį apsiaustą. Atsirado mat asketai.

Po poros valandų magiška migla išsiskalidė, parduotuvės atsidarė ir mes radom, kur apsistoti. Suvalgę keletą prancūziškų Crepe blynukų pasiekėme nirvaną ir paskui sekusį nušvitimą – nevažiuosim į Indoneziją.  Pagal seną planą turėjome šaliai skirti dvi savaites, bet o tačiau įvertinę vietinių kelių būklę, susisiekimo galimybes ir pernelyg sekinantį keliavimo tempą susiskaičiavom, kad tiek Laose, tiek Kambodžoje pusę laiko reikės praleisti autobuse.  Žodžiu, palauks tie nuobodylos musulmonai, o mes turėsim daugiau laiko likiusių šalių pažinimui. Dar nusprendėm, kad neskubėsim iki Naujųjų metų į Phnom Penh’į nes kambodždiečiai naujaką švenčia balandžio mėnesį, tai mūsiška šventė sutinkama tik simboliškai.

Dabar apie Luang Prabangą. Jis – buvęs prancūzų kolonijos centras, ir tai iš karto krenta į akis. Palyginti su kitais Laoso miestais – labai tvarkingas, turistiškas, turtingas, žalias ir būtų nuobodus, jei ne miestą juosianti upė, už kuriios susigrūdę dulkini ir nuskurę kaimai. Sėdi įmantraus fasado restorane ant gėlėto upės kranto, aplinkui zuja pasitempę padavėjai ir per kvapnų kavos garą stebi kitame krante dulkių debesyse lakstančius nuskurusius vaikus, vienuolius, plaukiančius valtyje, petankę žaidžiančius pusnuogius vietinius. Jautiesi tikrai turtingas ir galingas. Mums kuklučiams zuikučiams to nelabai reikia, tai nusprendėm ilgai netempti gumos ir mauti iš čia ieškoti kitokio Laoso.

Ką pamatėm akies krašteliu – tai tikrai turtingą, rankdarbių pilną vietinį turgų. Nelabai aš mėgstu, kai Vika tampo kas dieną mane po trurgus, bet šitame beveik mėgavausi. Kitaip nei prieš tai lankytose šalyse, čia liaudies menas man tikrai paliko įspūdį. Genčių rūbai – prašmatnūs (kažkur skaičiau, kad  vieną kostiumą gaminasi apie metus, nepamenu kuri gentis), ornamentika neperkrauta, kažkuo primena graikišką, tik turtingesnė ir daugiau spalvų, kurių deriniai daugeliu atvejų – vykę.

Virtuvė Prabange turtinga, ragavom keptos žuvies.. Visai gali būti, kad piranijos, nes turėjo ji smulkius dantukus ir panašos formos. Ką dar nuveikėm..buvom laosietiškam masaže, krūvoj šventyklų, buvom persikėlę  per upę į skurdesnį Prabangą, kur turistam padaryti dviračių takeliai per kaimus, pff..  Gaila, nepavyko apvažiuoti apylinkių motoroleriu  ar nulėkti tuktuku iki kokių įžymybių už miesto.

Dabar kratomės autobuse link Phonsavan – labaiusiai karo nusiaubtų apylinkių. Pranešim, kiek minų radom, ir įsimesim dar kelis sprogmenis į kuprinę lauktuvėms 😉 iki