Kokteilis iš Vietnamo

Linkėjimai Lietuvai nuo Filipinų krantų! Jau kelias dienas esame visiškai kitokioje Azijoje. Čia viskas kitaip nei iki šiol matytose šalyse – pradedant miestais ir kainomis, baigiant maistu ir religija. Dabar dar tik bandome čia apsiuostyti, todėl apie Filipinus pasipasakosime vėliau. O kol kas – fotokokteilis iš Vietnamo.

Kadangi jame keliavome padrikai (ne pagal planą, ne pagal norus, o pagal TET laikotarpiu esamas galimybes), tokie patys nenuoseklūs ir įspūdžiai. Apibendrindami galime pasakyti tik tiek, kad Vietnamas – pirma šalis šioje kelionėje, kurią buvo gaila palikti. Jautėme, kad pamatėme tikrai ne viską, ką galėjome.

Babytė raganauja.

Vyrukas ant šaligatvio gamina "štampukus".

Ištrūkę iš centrinio Vietnamo nelaisvės pagaliau įsėdome į išsvajotą traukinį link Hanojaus. Galvojom, važiuosime sau, pro langą žiopsosime į žalius ryžių laukus, o naktį traukinio liūliuojami į dešinę ir į kairę išsimiegosime minkštose lovose. Bet viskas vyko ne visai taip, kaip įsivaizdavome. Taupydami pinigus rinkomės pigiausias įmanomas lovas – vadinamuosius „hardsleeper‘ius“ su paplonintu čiužinuku šešiaviečiuose kupė. Negana to, miegoti mums teko trečiame aukšte, nes šitaip irgi yra pigiau. Paaiškėjo, kad taupyti šioje vietoje nereikėjo, nes visą kelionę važiavome kaip kokie lagaminai ant lentynos: nei atsisėsi (lubos remiasi į galvą), nei pro langą pažiūrėsi, nes jis yra gerokai žemiau. Kelionė truko apie 15 val, visą tą laiką galėjome arba gulėti tamsoje, arba vaikščioti traukinio vagonais pirmyn atgal stumdami laiką. Negana to, patalynė keičiama tik galutiniuose trasos taškuose – Saigone ir Hanojuj. Šį kelią traukinys įveikia tik per kelias paras. Natūralu, kad žmonės keičiasi – vieni išlipa, kiti įlipa. Taigi tuose pačiuose pataluose per kelias dienas pamiega nežinia kiek žmonių. Mes įlipome trasos viduryje. Patalai pakalnutėmis tikrai nebekvepėjo, todėl nusprendėme juos nuvilkti lauk ir miegoti savo miegmaišiuose tiesiog ant čiužinuko. Bet ojojoj…. Į ką panašūs tie čiužinukai ir kokios jie nenusakomos purvo spalvos geriau nebepasakosiu…

Taigi atvykome į Hanojų. Vėl iš kuprinės dugno traukėme šalikus, pirštines ir šilčiausius drabužius. Žiemą šiauriniame Vietname labai šalta, ypač kai nėra saulės. Kadangi mums atvykus, lietus pylė kelias dienas iš eilės, drėgmė ir šaltis (+10 mums nuo šiol jau šaltis) kaip reikalas palaužė kaulus.

Dėl TET‘o viskas buvo uždaryta. Kol atvykę radome kur papusryčiauti, po Hanojaus centrą ratus sukome kelias valandas. Muziejai taip pat atsidarė tik po kelių dienų. Buvome girdėję apie intensyvų Hanojaus eismą, tačiau, patikėkite, tomis dienomis jis buvo toks kaip kaip Vilniuje 3 val. nakties. Taigi Hanojus mums pasirodė leisgyvis ir gana konservatyvus miestas. Be visa ko, dar ir gana brangus. Apėję pusę Hanojaus centro pigiausią kambarį radome už 14 dolerių. Visgi tikime, kad ne TET metu ir kainos, ir miestas būtų visai kitokie.

Vietnamo šiaurėje jau prireikia ir kailinių.

Maistas - pramoga. Gauni mėsą ir pats išsikepi. Buvo labai skanu, tačiau kartais šmėsteldavo abejonė, ar tik ne šuinieną valgome.

Radome labai smagų kvartalėlį, kurį į dvi dalis dalija ne gatvė, o bėgiai. Gyventojai šalia bėgių čirškinasi maistą, plauna indus ir atlieka kitus buities darbus. Gaila, kad pravažiuojančio traukinio taip ir nesulaukėme.

Ačiū dievui, kad mums užteko proto laiku nusipirkti bilietus skrydžiui iš Hanojaus į Saigoną (Ho Chi Minhą). Į jį mums reikėjo per visą Vietnamą grįžti dėl to, kad turėjome iš ten nusipirkę skrydį į Filipinus. Traukiniu tą kelią važiuotume kelias paras, o lėktuvu – per valandą.

Pasirodo, Saigonui TET – nė motais. Gatvėse – milijonai žmonių, viskas tviska, šviečia, raibuliuoja. Vietiniai gal ir švenčia, tačiau keliautojų dalios savo šventimu neapsunkina.

Apsigyvenome turistų gete. Tas rajonas turėtų patikti ieškantiems britiško stiliaus nežabotų linksmybių (garsiai rėkti, daug gerti, vieną kitą grybą suvalgyti ar dūmą supūsti, kokią kekšytę ant kelių pasisodinti ir t.t.). Toks ūžiantis kvartalas. Šiame rajone beveik visi vietiniai gyvena iš turistų. Kas kambarius nuomoja, kas restoraną turi, kas skalbia drabužius, kas interneto paslaugas siūlo. Kas jau visai neranda legalaus būdo, kaip iškrapštyti pinigą iš balto žmogaus kišenės, tai daro nelegaliais būdais. Beveik kas dieną centrinėje šio kvartalo gatvėje kam nors ištraukia piniginę, važiuodami pro šalį motoroleriu nuplėšia rankinuką, nutraukia auskarus su visais ausų galiukais ar pan. Taigi reikia būti budriems.

Šiame kvartalėlyje pirmą kartą šioje kelionėje sutikome lietuvius (prieš tai buvo tik planuoti susitikimai). Kai pirmą kartą šnekėjomės su šių keturių tautiečių kompanija, buvo pirma jų diena Vietname. Kai susitikome juos kitą dieną, jiems minėtoje turistų gatvėje jau buvo pavogę pasus – vietiniai ant motorolerio pravažiuodami nutraukė rankinę. Pamoka visiems ateičiai – pasus laikyti kuo arčiau kūno, po drabužiais.

Saigone veikti tikrai yra – aplankėme karo muziejų, parymojome prie vietnamietiškos Lenino versijos – senelio Ho Chi Minho mauzoliejaus. Gaila, kad dėl TET’o senelis Ho Chi Minhas lankytojų nepriėmė. Būtų buvę įdomu pasižiūrėti. Juolab, skaitėme, kad kasmet senelio Ho Chi Minh kūnas keliems mėnesiams keliauja remontui į Maskvą.

Visai patiko ir 50 km nuo Saigono esantys Cu Chi tuneliai. Tai 200 km ilgio po žeme išraizgytas tunelių kompleksas, kuris buvo ypač reikšmingas VietCong’o partizanams Vietnamo karo metu. Atrodė maždaug taip:

Pogrindis. Lukas Misevičius 2011, Vietnamas 20x13, popierius ir tušinukas.

Šioje požeminėje sistemoje buvo įrengtos ir ligoninės, mokyklos, valgyklos, amunicijos saugyklos ir pan. Neįtikėtina yra tai, kad tuneliai buvo kelių aukštų. Gyvenimas virė pirmame aukšte po žeme, tačiau pajutę pavojų žmogeliai maudavo gilyn. Trečiame aukšte po žeme jau buvo sunku kvėpuoti. Be to, visur buvo pilna žiaurių spąstų. Nežinai, kur koją dedi – žūni.

Bandėme ir mes praeiti 5 min. atkarpėlę požeminiu tuneliu. Lukas išprakaitavęs įveikė trąsą, sakė, prieš jį ėję amerikiečiai per visą tunelį stenėjo ir šaukėsi Dievo pagalbos. Man suveikė žiaurus klaustrofobijos priepuolis vos įlindus į tunelį. Reikalas tame, kad tunelio aukštis ir plotis yra toks, kad gali būti tik atsitūpęs ir ropoti žąsele. Iš visų pusių sienos.

Išvykdami iš šalies dedame pliusą vietnamiečiams už linksmybes:

Gatvės baruose kompanijai užsisakius alaus, prie stalo padedama visa dėžė. Žodžiu, geri ir savęs neriboji.

Ir už vietnamietišką kavą:

Kava filtruojama per tokį kavos filtrą. Dėl jaučiamo šokolado skonio skanu gerti ir koncentruotą, ir su kondensuotu pienu.

Nekropolis

Ką gi. Paseksime dar vieną vietnamietišką pasaką. Šį kartą – apie kiek niūresnes jų tradicijas nei Naujieji metai. Šalyje, kurioje gyvena per 80 milijonų žmonių, mirtis ir laidotuvės – itin dažnas įvykis. Į klausimą, kur jie sutalpina visus kapus, atsakymo taip ir neradome. Tačiau nupyškinome kažkiek kadrų, kuriuose atsispindi jų laidojimo tradicijos.

Važiuodami kaimo keliu netoli Hue miesto šalia vieno namo pastebėjome besibūriuojančią minią. Kai išgirdome būgnu mušamą ramų monotonišką ritmą ir pamatėme baltai apsirengusius žmones su raiščiais ant galvų, spėriai kirtome per  stabdžius. Netrukus išvydome ir išpuoštą karstą, kurį kapinaičių link per ryžių laukus tempė vyrų būrys.  Vietnamiečių kapai – didingi ir puošnūs. Su lietuviškais žemės kauburėliais nėra ko lyginti. Susidarėme įspūdį, kad kuo gyvas būdamas Vietname turi daugiau pinigų ir esi visų gerbiamas, tuo didesnį ir ištaigingesnį kapą po mirties gausi. Laidotuvės ir amžino poilsio vieta vietnamiečiams labai svarbūs.  Kapinėse matėme namo dydžio kapų – su kolonomis, skulptūromis, lipdiniais. Ką jau kalbėti apie imperatorių kapus. Čia taip pat galioja principas „kuo svarbesnė persona, tuo didesnis kapas“. Matėme maždaug Sereikiškių parko dydžio „kuklių“ kapukų. Kapavietės teritorijoje yra įvairios paskirties pastatų – bibliotekų, šventyklų, tarnų namų. Kapus paprastai juosia taisyklingų formų dirbtiniai ežerai su salomis . Kapavietės gale – ir pats kapas. Kaip supratom, mirusįjį po ilgų ceremonijų požeminiu kanalu plukdindavo į piliakalnio vidurį ir užvertę įėjimą saugiai palikdavo amžino poilsio. Dar įdomesnį vaizdelį matėme netoli to paties Hue miesto, jūros apsuptame sausumos ruože, kurį vietnamiečiai išnaudojo ne kokiam kurortui, o kapinynui įrengti. Įsivaizduokite kažką panašaus į Nidą, kurioje didžiuliai balto smėliuko plotai prištabeliuoti kapų. Dešimtys kilometrų kapinių. Tačiau mirusiųjų miestu šios vietovės nepavadinsi. Kapinyne laimingai gyvena ištisi kaimai gyvų žmonių. Važiuoji siauromis kaimo-kapinių gatvelėmis ir matai tarp kas antro namo po kapą. Daugeliu atvejų kapai ir namai yra vienodo dydžio, todėl vieni šalia kitų atrodo neblogai. Jaunimėlis atokesnius kapus išnaudoja kaip pasimatymų ir alaus gėrimo vietas, vaikai tarp kapų žaidžia slėpynių, moterys nemato bėdos čia pat puoselėti daržus. Veiklos kapinėse randa  ir karvės, vištos, kiti gyviai.

Vieni vaikystėje žaidžia namus, kiti - kapus 🙂

Šioje mistinėje vietoje apturėjome ir kol kas netikėčiausią mūsų kelionėje nuotykį. Apsižiūrėję ir šiek tiek pavargę dėl mūsų vairuojamo motociklo keliamo triukšmo ir vibracijų sugalvojome pailsėti pliaže, esančiame atokiau nuo šito mirusiųjų – gyvųjų miesto.

Eilinis Luko fetišas - perdarytas motociklas "Minsk".

Pajūry apsižvalgėme. Nei vienoje, nei kitoje pusėje – nė gyvos dvasios. Lukas netgi nuogas įšoko į jūrą išsimaudyti.

Šiek tiek pasivartėme pliaže skaitydami knygas ir kažkaip abu užsnūdome jūros mūšos besiklausydami. Po kokio pusvalandžio atmerkiu akis, žiūriu – tupi prie mūsų nežinia iš kur atsiradęs vyrukas ir knisasi Luko piniginėje, dolerius skaičiuoja. Per tuos miegus žiūriu į jį ir nesuprantu, ar čia sapnas, ar čia tikrovė, ar čia mūsų daiktai, ar ne mūsų. Kad pašokau rėkdama. Bičas tuo metu jau buvo sulankstęs piniginėje rastus doleriukus ir prie mano akių gražiai šypsodamasis kišosi į šliurę. Čia ir Lukas atbėgo pabudęs. Įdomiausia, kad nusikaltimo vietoje pagautas vagis nepasimetė – toliau elgėsi taip lyg turėtų teisę kraustyti piniginę. Lukui atėmus iš jo pinigus ir piniginę, jis dar bandė iškaulyti iš pradžių 20 dolerių, po to – 1. Ir visą laiką šypsojosi sau lyg niekur nieko. Mes šioje situacijoje pasimetėme labiau nei jis. Atrodė, kad mes kažką neteisėto darome iš jo savo daiktus atsiimdami, o ne jis mūsų pinigines kraustydamas. Man miegai išsisklaidė greičiau nei Lukui – supratusi, kas čia įvyko, aprėkiau vyruką ir gestais parodžiau, kad eitų šalin. Pagalvojome, kad Lietuvoje tokia situacija, ko gero, baigtųsi muštynėmis, grumtynėmis ar vagies gaudynėmis. O čia geriausia vagių taktika – apsimesti debilėliu. Žodžiu, tuščiame paplūdimyje tokių vagysčių nesitikėjome. Gerai, kad akį pramerkiau laiku ir doleriai liko saugūs. Nusipirksime už juos ką nors gražaus.

Su Naujaisiais! Antras dublis

Vietnamiečiai, kaip ir kinai, Naujuosius švenčia geru mėnesiu vėliau nei Vakarų pasaulis. Šiemet drakono metus Vietnamas pasitiko sausio 23 – ąją. Data, regis, nustatoma pagal mėnulio kalendorių. Buvome sutikę kiną, gyvenantį Malaizijoje, o šiuo metu keliaujantį po Vietnamą. Jis sakė negerbiantis vietnamiečių dėl to, kad šie „nusikopijavo“ kinų naujuosius metus. Nežinia, ar derėtų čia dėl to pykti, nes Vietnamo ir Kinijos kultūros yra labai glaudžiai susijusios – panašios tradicijos, maistas, ne išimtis – ir Nauji metai.

Kelionių gidai pabrėžtinai kas dešimtame puslapyje rekomenduoja vengti kelionių į Vietnamą TET laikotarpiu (taip čia vadinama savaitę trunkanti Naujųjų metų šventė). Iš kur toks kategoriškumas ir kuo mums baigėsi šių rekomendacijų nepaisymas, tuoj ir papasakosim.

TET‘ui vietnamiečiai pradeda ruoštis jau kokią savaitę iki Naujųjų metų. Labiausiai į akis krentantis dalykas – pilnos gatvės parduodamų gėlių ir kelių rūšių augalų. Populiariausi – geltonai žydintys medeliai ir mandarinmedžiai su vaisiais.

Vaizdas panašus kaip pas mus prieš Kalėdas. Tik Lietuvoje po pažastimi nešamės namo eglutes, o čia vietiniai net susirietę tempia nemažus medelius.

 Pastebėjome, kad lygių lygis – nusipirkti bent du tokius augalėlius ir juos pastatyti šalia savo namų durų.

Lietuvoje Kalėdoms puošiantys pušų ar eglių šakas čia taip pat turi atitikmenį – kukliau švenčiantys vietnamiečiai perka geltonai žydinčias gėles bei kardelius (pasijautėme kaip prieš rugsėjo 1 – ąją). Jais taip pat puošia savo namų kiemus, prikaišo į medžius bei gatvės stulpus.

Bet čia dar tik įžanga. Kuo labiau artėja Naujieji metai, tuo didesnis šalyje kyla chaosas. Moksleiviai, studentai bei dauguma dirbančiųjų gauna savaitę laiko atostogų. Smulkūs verslininkai trumpam pamiršta pinigus ir taip pat pasiskiria sau bent kažkiek poilsio dienų. Taigi 86 milijonus gyventojų turinti šalis virsta degančiu skruzdelynu. Vietnamiečiai vyksta į gimtuosius miestus, stengiasi susitikti net ir su priešingoje Vietnamo pusėje gyvenančiomis giminėmis. Prasideda kova dėl transporto bilietų.

Visų pirma, susisiekimo kaina šokteli gerus 30 proc. Antra, tau atėjus į traukinių ar autobusų stotį, bilietų jau nė kvapo nebūna likę. Iššluoja viską – nuo VIP iki žemiausios klasės vietų. Mes vienu metu jau buvom susitaikę su mintimi, kad visą šį beprotišką laikotarpį teks praleisti Vietnamo centrinėje dalyje esančiame Danang mieste. Iš salos į jį dar spėjome atvažiuoti (apie kelionę šprotų dėžutėje su keliais siauraakiais ant kelių kada nors papasakosime gyvai susitikę), o vat išvažiuoti jau tapo problematiška. Planai Naujuosius sutikti sostinėje Hanojuje žlugo. Ką gi, atsikėlę 5 val. ryto nuvažiavome į stotį ir su kyšiais įsiprašėme į vieną sausakimšą autobusiuką, vežantį į istorinį Hue miestuką, esantį už 100 km nuo Danango. Susitaikėme su mintimi, kad į šventinius fejerverkus teks žiopsoti čia. Traukinio bilietus į Hanojų gavome tik pirmajai Naujųjų metų dienai, kai visi vietiniai jau švenčia ir niekas niekur nevažiuoja. Va tai tau, o tiek svajojome, kaip smagiai per visą Vietnamą keliausime traukiniais.

Naujųjų metų išvakarėse pastebėjome dar vieną įdomų reiškinį. Šalia daugelio namų durų ėmė rastis vaišėmis nukrauti stalai. Bet jie – ne pabaliavoti atvyksiantiems svečiams, o dvasioms. Ši tradicija vėlgi iš kinų perimta. Stengiamasi įtikti mirusių giminaičių dvasioms ar pan., kad šios nepyktų, ir visus metus šeimai sektųsi. Praeinant pro vaišes kildavo mintis “pafryganauti“.

Šalia stalų – ir mistiniai altorėliai, ant kurių taip pat daug kur matėm paaukotą maistą, gėrimus ir net atšviestų netikrų dolerių ryšulius. Ot, apsukrūs tie vietnamiečiai. Galvoja laimę už netikrus pinigus nusipirkti.

Gatvėje vėjo išnešioti netikri doleriai.

Artėjant šventei, gatvės pakvimpa smilkalais. Vietnamiečiai ir šiaip juos degina netaupydami, bet šiuo laikotarpiu jie smilko be proto daug smilkalų. Šalia vienų namų radome išdėliotus džiūti, kaip supratome, šviežiai pagamintus smilkalus.

Artėjant Naujųjų metų vidurnakčiui smarkiai įsilijo, bet įšokę į spalvotus lietpalčiukus mes visgi nušlepsenom per balas pasižiūrėti fejerverkų. Veiksmas vyko šalia senos citadelės. Suvažiavo ŽIAURIAI daug žmonių, daugiausia paaugliukų. Fejerverkai nesibaigė kokias 15 minučių. Su Luku juokavome, kad gera į juos žiūrėti, žinant, kad ne už tavo pinigus tą grožį sprogdina. Iš karto po vidurnakčio visi staigiai išsiskirstė – matyt grįžo į namus, nes Naujieji metai čia – daugiau šeimos, o ne audringų linksmybių šventė.

Naktį eidami namo daug kur pastebėjome šalia namų kūrenamus lauželius. Pažiūrėjome, kas juose pleška – gi tie patys netikri doleriukai. Čia irgi kažkoks mistinis ritualas sėkmei pritraukti.

Tai va tokie buvo mūsų antri Naujieji metai.

2 + 2

Kokoso riešutas krenta nuo medžio, atsitrenkdamas į žemę suskyla į dvi dalis ir iš jo ištrykšta baltas kokoso pienas. Atsikandi „Bounty“ šokoladuko, įmerki kojas į žydrą vandenėlį ir mėgaujiesi TOBULO paplūdimio vaizdais.

Tiesą sakant, pastaruoju metu mūsų kelionė jau šiek tiek buvo tapusi darbu. Keliavome įdomiai, tačiau gana įtemptu ritmu. Atsikeli apie šeštą valandą su pirmais saulės spinduliais, visą dieną laikydamasis plano lankaisi muziejuose, apžiūrinėji apylinkes ir lankytinus objektus, vakare save apdovanoji skarbute šalto alaus ir krenti į lovą pailsinti per dieną pritrintų „mozolių“. Taip jau sutapo, kad pačiu tinkamiausiu laiku ir visiškai netikėtai buvome apdovanoti trejetu dienų atostogų saloje. Palikome Kambodžą ir persikėlėme į Phu Quoc  salą, esančią šalia Kambodžos ir Vietnamo krantų, tačiau priklausančią pastarajam. Taigi kirtome dar vienos valstybės sieną.

Papildomas šių atostogų „bonusas“ – saloje mūsų laukiantys du lietuviai, bičiuliai Tomas ir Jolanta. Vai tai tai… Per du mėnesius Azijoje nebuvome sutikę nė vieno tautiečio. O čia – dar ir pažįstami!

Šnekos iki vėlumų, snorkilinimas žydruose vandenyse, vietinio vietnamietiško vyno ragavimas ir salos naršymas jau net keturiese! Ačiū už draugiją, buvo tikrai labai smagu.

Apsigyvenome atokiau nuo “turistyno” esančioje pakrantėje, namukuose ant jūros kranto. Tiesa, už nakvynę mokėjome daugiausiai per visą kelionę – 20 dolcų. Kažko panašaus už mažiau pinigų čia nelabai rasi. Dar reikėtų pridurti, kad elektrą mums įjungdavo dviem valandoms per parą. Matyt, todėl taip „pigiai“ mokėjom. Nespėjai pasikrauti telefono ar pan., kol generatorius veikia – tavo bėdos. Sutemus namuke kuisdavomės su ciklopinėm lempom ant galvų, o duše pasišviesdavom žibaline lempa. Smaguuu.

Salos skersmuo – apie 50 km. Phu Quoc mums labai priminė Koh Lantą Tailande. Abejose yra ir turistais „apkrautų“ zonų, ir rojaus užkabarėlių su tuščiais „lediniais“ paplūdimiais, ir tankiai apgyvendintų vietinių kaimų, pro kuriuos pravažiuodamas gali stebėti vietinių gyvenimą.

Salos gyventojai daugiausia verčiasi visokių gėrybių rankiojimu iš vandens. Kartais žiūri į juos įbridusius vandenin iki pusės ir nesupranti, ko jie su tais maišais vaikščiodami ieško.

O šitie du žmogeliai netgi susikonstravo sau kažką panašaus į baidares. Sėdi ant putoplasto gabalo nugara atsirėmę į kažkaip pritvirtintą plastikinės kėdės atlošą ir su dviem plastikinėm lėkštėm rankose iriasi. Greitis visai padorus.

Renka visokas geldeles, krabiukus, traukia iš tinklų žuveliokus. Bet kurioje baloje randa ką nors valgomo. Greičiausiai šių žmogelių darbo vaisių teko ragauti salos naktiniame turguje. Visokios geldelės, krabukai, žuviukai – bent jau mūsų su Luku pilvai tiek egzotiškų patiekalų dar nebuvo matę. Smagiausia, kad visą vakarą ligi soties valgęs šviežiausias ir įmantriausias jūros gėrybes, dar užsigėręs nekukliai šaltu alumi, galiausiai sumoki po keliasdešimt litų kiekvienas.

Už lėkštės su krabu kyšančiame puode - azijietiškas patiekalas "Hot pot". Tai kažkas panašaus į fondiu. Ant stalo atneša puodą su sultiniu ant ugnies ir atskirai visokių gėrybių (pavyzdžiui, kalmarų, žuvies, krevečių, įvairių žolių bei noodlų makaronų). Jūros gėrybes patinkančia tvarka meti į sultinį, paverdi. Į lėkštę įsidedi žolių ir šaltų virtų noodlų, užsipili puodo turiniu ir lapnoji. Ne tik kad skanu, bet ir pramoga įdomi pačiam išsivirti sriubą.

Salos apžiūrėjimui kaip visada pasitelkėme motorolerius. Atradome gana keistą vietą – salą saloje. Mažytę prie Phu Quoc prisišliejusią salelę brisdami beveik apėjom.  Matėm visokių gyvių – nuo elegantiškos žvaigždutės iki šiurpą keliančio vandenyje plaukiančio gyvačioko. Dar vienas egzotiškas dalykėlis saloje – tebeveikiantis kalėjimas skaniu pavadinimu „Coconut tree prison“. Kalėjimas pastatytas prancūzų kolonijistų, vėliau naudotas amerikiečių, o dabar jau kurį laiką prasikaltėlius jame laiko patys vietnamiečiai. Dalis kalėjimo yra palikta lankyti kaip muziejus. Juokingai nulipdyti manekenai labai vaizdžiai demonstruoja, kokiais būdais čia seniau būdavo kankinami kaliniai.

Dabar muziejaus ekspoziciją sudaro ištisas laukas tuščių naujai atstatytų kamerų. Praeidami matėme statomas dar kelias eiles naujų patalpų. Pamąstėme, kad ne be reikalo jie čia, matyt, vargsta. Reikalui esant, vėl sukištų į tas kamerytes prasikaltėlius nė nemirktelėję. O karui esant, ir senus kankinimo būdus prisimintų.

Pabaigai – dar vienas salos akcenčiukas, susijęs su šunimis. Ne ne, kol kas jokios šunienos neragavome ir šunų fermose nesilankėme (primenu, kad Vietname šuns mėsa – delikatesas).  Kalbame apie ką kita. Atraskite, kas bendra šiems keturkojams:

Į priešingą pusę augančio kailio juostą ant nugaros šioje saloje turi kas trečias šuo. Visi jie gali didžiuotis turintys bent šiek tiek tik Phu Quoc salai būdingos veislės kraujo. Grynaveisliai šios salos „ridžbekai“ – viena brangiausių veislių Vietname. Tai viena iš trijų pasaulyje egzistuojančių veislių, kuriai būdingi priešinga linkme ant nugaros augantys plaukai. Šie pašiauštnugariai yra puikūs medžiotojai ir namų sargai. Visi yra šiek tiek skirtingi, primena mišrūnus, tačiau nuo jų skiriasi dar ir mėlynais liežuviukais.

Atostogos baigėsi, teko vėl grįžti į kelionės darbą. Planai, grafikai, skubėjimas ir t.t. Po kelių autobusuose praleistų naktų pakilome per pusę Vietnamo ligi jo centrinės dalies. Pakeliui atsisveikinome su Tomu ir Jolanta, kurie liko atostogauti piečiau. Daugiau apie Vietnamą – tuoj tuoj.

Berniukams: dulkės, pankrokas ir 250cm³ laimės

Mažiau teksto, daugiau nuotaikos.

Trumpai.

Maža svajonė išsipildė ir Kambodžos pietuose pavyko susiorganizuoti  kelionę krosiniu motociklu su keliom nakvynėm.

Važiuota:

• Nauju asfaltu serpantinuose
• Druskų laukais
• Girininkų ir vietinių laukinių išmintais džiunglių takeliais Kep nacionaliniame parke (!)
• Raudonos žemės žvyrkeliais ir molingais takeliais, besiraitančiais dievo pamirštų kaimų kiemais
• Smėliu paplūdymyje iš „Bounty“ reklamos
• Kaimiečių supiltais metro pločio takeliais, sudarančiais griežtos geometrijos tinklelį vandeniu užpiltuose ryžių laukuose
• Tipiniu keliu – žvyro, molio, sutrėkštų gyvūnų ir asfalto gabalų mišiniu.

Navigacija.

Žemėlapį turėjome nupieštą profesionalaus kartografo, laisvalaikiu dirbančio viešbučio recepcijoje, taigi navigacija buvo išties primityvi – kaip orientyrą įsidėmi kalną tolumoje ir „pjauni“ iki jo tiesiausiu nekeliu.

Technika.

Nenaujos, visko mačiusos Hondos. Galios užtrenka per akis, funkciją atlieka puikiai – jausmas toks, kad galėtum važiuoti 90 laipsnių siena.  Užvestas variklis tarpukojyje kelia itin malonias vibracijas.

Ką pamatėme per šias dienas, skaitėte Vikos įraše, “prodolzenije sledujet“.

Maiva-pamaiva.

Stalkeriavimas Kambodžos pietuose

Jūūūūra… Jos nebuvome matę jau kokį mėnesį – nuo Koh Lantos salos Tailande. Po atšiauraus bejūrio Laoso ir dulkėtos centrinės bei šiaurinės Kambodžos mūsų akyse sužibo viltelė bent jau kojas pamirkyti plačiuosiuose vandenyse Kambodžos pietuose, pajūryje. Phnom Penhyje įsėdom į autobusą, vežantį į kurortinį turistinį miestuką Sihanoukville. Iš ten planavome keltis į salą švęsti mano gimtadienio. Na, žinot, saulė, hamakai, šaltas alus ir visa kita. Bet man sunegalavus iš Sihanoukvilles kojos taip ir neiškėlėme. Hamakus ir kitus gimtadieninius malonumus teko derinti su tamsiu hostelio kambariu.

Deja, gimtadieninių vaišių vaidmuo šioje nuotraukoje – labiau butaforinis. Tikrasis gimtadienio scenarijus: lova – tualetas – lova – paracitamolis – tualetas – smecta – lova ir t.t.

Sugriuvus planams, įtemptame mūsų kelionės grafike laiko salai nebeliko. Vėliau dar bandėme kokio padoresnio paplūdimio ieškoti žemyne, bet kaip supratome, vandens malonumai khmerams svetimi. Normalaus priėjimo prie jūros nėra, krantai – šiukšlėti ir akmenuoti, jei kas iš vietinių ir maudosi tokiame „neapetitname“ vandenyje, tai daro su rūbais. Ištisos pakrantės uzurpuotos žvejų – baisu maudantis į kokį tinklą įsipainioti. Šiaip jau buvo tikrai gražu pasižvalgyti, tik vietovės, deja, nepritaikytos maudynėms.

Štai taip žmonės gyvena. Namelis ant jūros kranto. Vištos šiukšlėse prie namų peri kiaušinius.

Nemaži žemės plotai Kambodžos pietuose paversti druskos kasyklomis.

Žodžiu, čia net minčių niekam nekyla įkurti pajūrio kurortus, pliažus ir pan. Bet nėra to blogo… Negavę maudynių išsinuomavome kelioms dienoms nekuklią motopyrką (Lukas dar išsamiau ja pasigirs) ir dulkėtais keliais išnarstėme Kambodžos pietus.

Daugelis mūsų skaitytojų, ko gero, žino apie mūsų silpnybę apleistiems pastatams. Taigi, įsivaizduokit, „stalkeriavimui“ tinkamos ištisos pietinės Kambodžos provincijos. Aplink Kampot bei Kep miestelius stūkso pėsčiomis neapeinami apleistų vilų rajonai. Tai – kolonijinių laikų palikimas. Šiuose namuose – vaiduokliuose kažkada gyveno prancūzų bei khmerų aukštuomenė. Raudonųjų khmerų revoliucijos metu dalis elito buvo išžudyta, dalis pabėgo. Ištaigingi didžiuliai pastatai liko stovėti tušti. Daugelį jų įsigijo valdininkai ir spekuliantai, tačiau aptvėrę aukštomis tvoromis leidžia joms trūnyti ir jų nerestauruoja.

Štai, pavyzdžiui, gana tvarkingi vartai.

O juos pravėrus – tik dar viena apgriuvusi “kaukolytė“:

Paradoksalu, bet dabar gražiausiose ir prabangiausiose pajūrio vilose šeimininkauja varguomenė. Savavališkai įsikraustę į kelių aukštų klasikinio stiliaus rūmus jie netrunka visko apkabinėti visokiais skudurais, aplinkui primėtyti šiukšlių ir pan. Langų įsidėti nesugeba, tačiau palydovinei antenai kažkaip pinigą sukrapšto. Žodžiu, gyvena savo stiliumi.

Jaunas vilos gyventojas demonstruoja kovos menų įgūdžius.

Vieną dieną skyrėme išvykai į apleistą prancūzų Bokor miestelį kalnuose. Į kalną motoroleriu kilome apie trisdešimt kilometrų. Vėjuotame ir vėsiame Bokore radome nekuklų griuvenų kompleksą su gyvenamaisiais namais, restauruojamais rūmais ir neaiškios paskirties kosminiais objektais.

Čia vėlgi šeimininkauja varguomenė.

Važiuodami ant kalniuko pamatėme senos bažnyčios stogą su kryželiu. Galvojame, įkišime nosį į vidų. Pasirodo, ir bažnyčioje kažkas susisuko lizdelį. Pridžiaustė kažkokių skudurų, sustatė lovas, nežiūrėdami, kur altorius, kur ne. Atsidavusio kataliko širdis to vaizdo neatlaikytų.

Visgi Kepo ir Kampoto provincijos įžymios ne tik griuvėsiais. Sakoma, kad čia užauginami geriausi pasaulyje juodieji pipirai su geografine nuoroda. Skaitėme, kad “šūstriausi“ prancūzų restoranai bent jau anksčiau be šių pipirų neapsieidavo. Užsukę į pipirų plantaciją gavome pakramtyti ką tik nuo pipirmedžio nuskintų dar žalių pipiriukų. Jie tikrai labai skanūs ir aromatingi, tik brangoki.

“Perechod choda“ – Lukui. Jis žadėjo suraityti reportažą specialiai berniukams.

Padykęs Phnom Penhis

Hehe…Mes sveiki ir gyvi, tik kurį laiką buvome atitrūkę – atostogavome. Ten, kur leidome pastarąsias dienas, elektrą įjungdavo tik 2 val. per parą, taigi “bloginti“ buvo gana sudėtinga. Kai tik sukurpsime kokią istoriją, įkelsime įrašą apie tai. O kol kas – “užsigulėjęs“ įrašas apie Kambodžos sostinę.

Phnom Penhis akimirksniu mūsų vertinimo skalėje nurungė provincialų Laoso Ventianį. Čia neskaičiuodamas laiko gali tiesiog klaidžiojti gatvėmis, neatsistebėdamas, koks visgi gyvas ir šurmuliuojantis šis miestas. Beje, klaidžioti pėstute čia esi kone priverstas – Phnom Penhyje nėra viešojo transporto. Jokių autobusų, tramvajų, metro ir pan. Jei reikia nukakti į kitą miesto galą, šoki į pasipinigauti mėgstantį tuktuką arba vyksti mototaxi.

Kirpykla ant šaligatvio.

Paskutinis kiaulės dušas.

Daugeliui darbų atlikti tereikia lopinėlio šaligatvio ir pavėsio. Sėdi sau, dairaisi ir mini siuvimo mašinos pedalą.

Kambodžoje dalį tuktukininkų pelno nusuka moto-taksistai. Tai vyrukai, visą dieną sukantys ratus aplink miestą ant motorolerio ir siūlantys pavežėti. Mes su Luku trumpiems atstumams rinkomės juos, nes jie nuveža už perpus mažesnę kainą nei tuktukininkai. Visgi atėjus popiečio valandėlei konkurentai užmiega kartu.

Buvome įlindę į kelis siaurus skersgatvius, į kuriuos vos prasibrauna saulės spinduliai. Šios gatvelės taip pat gyvena, ūžia, kunkuliuoja. Vietiniai šalia savo namų durų džiovina ryžius, kepa blynus, taiso savo klibančius motorolerius, utėliauja vienas kito plaukuose ir t. t.

Phnom Penhio centre vyrai žaidžia kažkokį keistą futbolą. Sustoję ratu visi spardo kokius 10 kamuolių.

"Performansas" gatvėje pagal Kobo Abe veikalą "Žmogus - dėžė".

Visgi su maistu Phnom Penhyje prasčiau nei kitų Pietryčių Azijos sostinėse. Tiesą sakant, visoje Kambodžoje prasčiau. Nors pigių gatvės maisto taškų yra ir čia, kokybė juose kur kas prastesnė nei Tailande bei Laose. Dažnai praeinant panašias “kavines“ ant šaligatvių toks kvapelis dvelkteli, kad praeina noras ir valgyti.

Tailande galėjai valgyti bet kur ir bet ką, ir beveik visada būdavo skanu. Čia jau ne kartą pietums esame gavę tokių patiekalų kaip vištos kojų karis arba paprasta virta mėsa su paprastais ryžiais.

Tiesa, visai įdomiai pavalgėm kažkurį vakarą naktiniame turguje. Turgaus viduryje ištiesta daug kilimų, ant kurių didelėmis kompanijomis ir šeimomis sutūpę valgo vietiniai. Nusipirkę turguje visokių grilintų gėrybių ant kilimo pritūpėme ir mes. 

Vieną iš dienų Phnom Penhyje praleidome muziejindamiesi. Muziejai pakliuvo gana rimti (įspūdį galimai sustiprino juose tvyranti maloni vėsuma – tai gana aktualu, kai už lango +35). Gana neblogą įspūdį paliko genocido muziejus. Tai buvusios mokyklos patalpose raudonųjų khmerų įkurtas kalėjimas, kuriame 1975 – 1978 nukankinta keliolika tūkstančių Pol Pot’o režimui neįtikusių žmonių. Primenu, kad iš viso tais metais išžudyta iki 3 milijonų Kambodžos žmonių. Ir karo nereikėjo – tos pačios šalies gyventojai išgalabyjo vieni kitus. Plaukai šiaušėsi vaikštant po kameromis virtusias mokyklines klases. Viskas iliustruota nuotraukomis ir piešiniais – kalinių veidai, kankinimo būdai, raudoniesiems khmerams priklausiusių žmonių pamąstymai režimui griuvus. Daugelis apgailestauja ir teisinasi buvę priversti stoti raudonųjų khmerų pusėn, kad išgyventų. Įdomiausia yra tai, kad šį žiaurų judėjimą sudarė daugiausia 12 – 15 metų vaikai. Paskaičiavome, kad dabar daugelis jų yra mūsų tėvų amžiaus ir ramiai vaikšto miesto gatvėmis. Gal ne su vienu tokiu šimtus žmonių nugalabijusiu khmeru kur nors Phnom Penhyje ir prasilenkėme.  Įspūdžių dar turime prikaupę kokiems trims įrašams. Pasistengsim greitu metu jais pasidalinti, kad neišgaruotų 😀

Fabrikas

Nuo kelionės pradžios su nerimu laukėme dienos, kai mūsų gležni europietiški skrandžiai nebepakels azijietiškų zarazų ir antisanitarinių valgymo sąlygų, ir kelioms dienoms svarbiausiu lankytinu objektu mums taps tualetas. Dienos bėgo, mes vis labiau įsidrąsindavome ir valgydavome vis juodesnėse “skylėse”, kol …. bingo!!! Užkibo! Lukas išsisuko šiek tiek lengvesne forma. Aš, matyt, zarazų privalgiau daugiau – tad teko kelias dienas visiškai neįdomiai praleisti pigaus hostelio lovoje su beveik 40 temperatūros. Gimtadienio proga gavau kokybišką organizmo valymą – anei torčiuko, anei vynelio.  Kelios dienos – šuniui ant uodegos.

Kadangi jau šiek tiek atsigavau, skubu įkelti bent jau žadėtas nuotraukas iš fabriko Kampong Cham provincijoje. Vat ir atspėkite, ką šiame fabrike gamina. Varškę?

Jau seilės tįso galvojant apie keptus varškėčius, kai paaiškėjo, kad čia – ne pieno kombinatas. Tada pamanėm, kad patekome į duonos kepyklą.

Visgi pasirodo, nieko valgomo šioje gamykloje nėra. Atsimenate, kažkada viename pirmųjų įrašų apie Pietryčių Aziją minėjome, kad čia auginama daug gumos medžių su prikabintais kibirėliais, į kuriuos renkamas iš medžių kamienų tekantis lateksas? Šioje gamykloje pamatėme visą gumos gamybos procesą – nuo skysto latekso iki gumos kubų, iš kurių vėliau gaminami įvairūs naudingi guminiai daiktai.

Eglyne kvepia eglynu, pušyne – pušynu, o kaučiukmedžio plantacijose – guma. Štai čia gumos kelias ir prasideda. Į kibirėlius lašas po lašo teka baltas skystas lateksas, svarbiausia gumos gavybos žaliava. Vėliau lateksas atgabenamas į fabriką, kur darbuotojai rankiniu būdu tą sustingusį į gumulus lateksą perrenka ir išrūšiuoja.

Po to žaliava kažkokiu būdu vėl išlydoma ir paverčiama jau minėta “varške“.

Kas įvyksta su šita “varške“ po to – tik gamyklos darbuotojai težino. Iš jų išpešti nieko nepavyko, nes jie tik draugiškai šypsojosi ir linkčiojo galvomis. Visgi kažkokiu būdu ta varškė virsta gelsvais “duonos kepalais“. Niam niam, tik raikyk ir lietuviško sviestuko užtepk….

 

Kad darbuotojai pernelyg neatsipalaiduotų, apsitrynusios lentos primena dienos, savaitės, o gal ir metų planus.

 Vėliau šie “gardėsiai“ sukraunami į “kamazus“ ir išgabenami į kitus fabrikus. Įdomu, kuo virs šitie guminiai “kubikai“ – padangomis, guminiais batais, o gal meškiukais – guminukais?

Per vidurį Niekur

Platūs laukai, toliai, bedantės bobutės, purvini vaikiukai, paskubomis suręsti namukai, nepakeliamas šiukšlių dvokas, susimaišęs su skaniausiais maisto kvapais – tokia tikroji Kambodža. Jos ieškoti važiavome į provinciją. Po turistų sukelto pykulio priepuolio Angkore tiesiog bedėm pirštu į žemėlapį ir pirsčiojančiu autobusu išvažiavome į niekur – į nei šiokį, nei tokį provincialų Kampong Cham miestuką.

Tikrieji, turistų nesugadinti khmerai pasirodė kitokie nei prieš tai aplankytų šalių gyventojai – atšiauresni ir kartais šiek tiek “čiudni“. Galbūt tam įtakos turėjo skaudi ir dar labai šviežia šalies istorija, apie kurią, matyt, plačiau pakalbėsim kitame įraše.

Pirmiausia atvykusius į Kambodžą mus nustebino khmerų aprangos stilius. Kas ketvirta moteris ir kas antras vaikas gatvėse vaikšto su pižamomis – raudonomis, gėlėtomis, šilkinėmis ir visokiomis kitokiomis.  Šitaip pasipuošę gyventojai nesidrovėdami eina apsipirkti, dirba kasdienius buities darbus ir net važinėja prabangiais “Lexus’ais“. Taigi su skurdu tai nelabai susiję.

Vakarais kambodžiečiai įšokę į patogius batus mėgsta kartu pasportuoti. Kampung Cham mieste matėme štai tokį vaizdą:

Kampong Cham miestelis įkurtas ant Mekongo kranto. Įdomybės tęsėsi ir mums nusprendus persikelti su motoroleriu į kitame krante esančius kaimus. Tiltas, pasirodo – bambukinis. Važiuodamas juo dėl nelygumų nuolat trankaisi užpakaliu į sėdynę ir girdi bambukų girgždėjimą.

Negana to, atsidūręs kitame krante, dar kurį laiką toliau važiuoji tokiu bambukiniu keliu. Štai jums ir asfaltologija. Nieko negali sakyti – tikrai geriau nei per smėlį. Įdomu, kas kiek laiko tokius kelius tenka lopyti. Bet, matyt, nėra pinigų geresniems. Jų daug kam neužtenka.

Pastebėjome, kad dauguma šalia dulkėtų kelių esančių restoranų savininkų kantriai kas kelias valandas su “šlanga“ ar kibiru laisto kelią, kad patiekalai neapsineštų dulkėmis. Kartą mūsų motorolerį taip sumėtė, kad manevrą pabaigėme slysdami šonu vidury kelio. Kažkaip pasisekė nenugriūti. Lukas supykęs visokiais žodžiais iškeikė visą khmerų tautą už tokius bajeriukus.  Visgi čia mums atrodo viskas paprasta – išsiasfaltuoji ir “no problems“. Tik pyktį kelia prašmatnios Kambodžos valdžios rezidencijos, rūmai, delegacijos, važinėjančios tik naujausiais “Lexus’ais“ ir keliasdešimt kartų didesni nei paprastų žmonių valdininkų atlyginimai.

Mekongo platybėse šalia Kampung Cham aptikome kelias nemažas salas, kuriose gana tankiai gyvena paprasti ir draugiški Kambodžos žmonės. Žvejoja čia, ko gero, kiekvienas kaimo vyras ir kas antra moteris.

Taip pat labai populiaru prekiauti savo užaugintomis daržovėmis. Kai kėlėmės keltu tarp salų, matėm daug vietinių, motoroleriais gabenančių parduoti didžiules dėžes su šviežiais žalumynais.

Khmerų jaunimas dienas leidžia paprastutėse kaimo mokyklose ir gatvėje. Tik sustok akimirkai, jau, žiūrėk, ir turėsi būrį naujų draugų.

Mokykla. Net kaime visi vaikai - su tvarkingomis mėlynai baltomis uniformomis.

Kol kas tiek – po lėktuvo bilietų iš Vietnamo į Filipinus paieškų ne tik akys išvarvėjusios, bet ir sakiniai kažkaip nebesusirezga. Greitu metu žadu reportažiuką iš gamyklos (kokios – tegul lieka kol kas paslaptyje). Vaizdai iš darbuotojų “penkiaminučių“, gamybos proceso ir t.t. jau tuoj tuoj.

Meilė ir neapykanta Angkore

Pirmoji  pažintis su Kambodža įvyko totaliame turistyne, Siem Reap mieste, iš kurio visi vyksta į įspūdingąsias senąsias Angkor šventyklas. Kad tai – privalomas Kambodžoje pamatyti dalykas, sutinkame ir mes, tačiau ketinančius ten vykti perspėjame – nuo įvairiaspalvio ir žiauriai tankaus turistų srauto ne kartą ir kraujas virė, ir prakaitas mušė, ir keiksmai iš lūpų biro.

Angkoras – senoji khmerų sostinė, didžiausias khmerų tautos pasididžiavimas. Galbūt todėl jie nesidrovi už jų lankymą ir pinigą nekuklų nulupti. 2 dienų biliečiokas į Angkoro šventyklas žmogui atsiėjo 40 dolerių. Palyginimui – Pietryčių Azijoje už tokius pinigus gali nusipirkti 10 valandų masažą arba dviese 8 naktis gyventi padoriame dviviečiame hostelio kamberyje.

Angkore net beždžionės lupikauja. Mergaitė nuotraukoje turėjo prisiminti kūno kultūros pamokas, kad išgelbėtų nuo beždžionės savo rankinę.

Beždžionė lapnoja iš kažkurio turisto atimtą šokoladuką.

Tūkstančio metų senumo miesto liekanos ilgą laiką slėpėsi džiunglėse, kol jų maždaug prieš pusantro šimto metų  kažkas iš naujo neatrado. Kai kurias Angkoro šventyklų dalis džiunglės jau buvo beveik pasisavinusios – tankiai apvijusios savo medžių šaknimis.

Angkor komplekso restauravimo ir atstatymo darbai vykdomi jau kokį šimtą metų – archeologams dar ilgai užteks darbo iš tokių kubikų  kaip puzlę sudėlioti savo šalies palikimą.

Šventyklos išsibarsčiusios po apylinkes – kad bent dalį jų apžiūrėtume, išsinuomavome šiek tiek geresnius nei visada dviračius ir dvi dienas be sustojimo mynėme. Didžiavomės skirtingai nei dauguma baltaskūrių išvengę kietos tuktuko pasostės – jautėmės savarankiški, lekiojom sau su vėjeliu iš vienos šventyklos griuvėsių prie kitų.

Istorinio palikimo lankymą labai apsunkino tūkstančiai visokių pardavėjų, kurie praeinantiems turistams tiesiog į veidą kiša savo brukalus ir kviečia ką nors nusipirkti. Mes jau net juokėmės, kad jei nusipirktume viską, ką mums įkyriai siūlė per tas kelias dienas, į Lietuvą turėtume siųsti tonos siuntinį. Liūdniausia, kad visokių šūdniekių prekyba prie šventyklų verčiasi daugiausia mokyklinio amžiaus vaikai. Tai reiškia, kad jie nelanko mokyklų.

Laikas nuo laiko mus abu ištikdavo ūmūs mizantropijos priepuoliukai, kai patekdavome į kokį keliasdešimties japonų turistų kamštį. Net nufotografuoti daugelio įspūdingų vietų neišėjo dėl minios prie pat objekto prilipusių pozuotojų. Pyktis virė viduje. Jau su Luku svarstėme, kad būtų gerai sukišti tuos visus turistėlius į vieną vietą ir paprašyti pusvalanduką pabūti tyliai. Patarimas kada nors ketinantiems ten vykti – įspūdingiausias šventyklas lankykite po pietų, kai šiek tiek sumažėja lankytojų.  Be to, rekomenduojame užsukti ne tik į didžiąsias, bet ir į mažesnes atokesnes šventyklas. Tikrai galima rasti neblogų “perliukų”, kuriuose, tikėtina, slampinėsite vieni – be triukšmo, šimtų tuktukų, visokio plauko pardavėjų, minios turistų ir kitų nervuojančių dalykų.