2 + 2

Kokoso riešutas krenta nuo medžio, atsitrenkdamas į žemę suskyla į dvi dalis ir iš jo ištrykšta baltas kokoso pienas. Atsikandi „Bounty“ šokoladuko, įmerki kojas į žydrą vandenėlį ir mėgaujiesi TOBULO paplūdimio vaizdais.

Tiesą sakant, pastaruoju metu mūsų kelionė jau šiek tiek buvo tapusi darbu. Keliavome įdomiai, tačiau gana įtemptu ritmu. Atsikeli apie šeštą valandą su pirmais saulės spinduliais, visą dieną laikydamasis plano lankaisi muziejuose, apžiūrinėji apylinkes ir lankytinus objektus, vakare save apdovanoji skarbute šalto alaus ir krenti į lovą pailsinti per dieną pritrintų „mozolių“. Taip jau sutapo, kad pačiu tinkamiausiu laiku ir visiškai netikėtai buvome apdovanoti trejetu dienų atostogų saloje. Palikome Kambodžą ir persikėlėme į Phu Quoc  salą, esančią šalia Kambodžos ir Vietnamo krantų, tačiau priklausančią pastarajam. Taigi kirtome dar vienos valstybės sieną.

Papildomas šių atostogų „bonusas“ – saloje mūsų laukiantys du lietuviai, bičiuliai Tomas ir Jolanta. Vai tai tai… Per du mėnesius Azijoje nebuvome sutikę nė vieno tautiečio. O čia – dar ir pažįstami!

Šnekos iki vėlumų, snorkilinimas žydruose vandenyse, vietinio vietnamietiško vyno ragavimas ir salos naršymas jau net keturiese! Ačiū už draugiją, buvo tikrai labai smagu.

Apsigyvenome atokiau nuo “turistyno” esančioje pakrantėje, namukuose ant jūros kranto. Tiesa, už nakvynę mokėjome daugiausiai per visą kelionę – 20 dolcų. Kažko panašaus už mažiau pinigų čia nelabai rasi. Dar reikėtų pridurti, kad elektrą mums įjungdavo dviem valandoms per parą. Matyt, todėl taip „pigiai“ mokėjom. Nespėjai pasikrauti telefono ar pan., kol generatorius veikia – tavo bėdos. Sutemus namuke kuisdavomės su ciklopinėm lempom ant galvų, o duše pasišviesdavom žibaline lempa. Smaguuu.

Salos skersmuo – apie 50 km. Phu Quoc mums labai priminė Koh Lantą Tailande. Abejose yra ir turistais „apkrautų“ zonų, ir rojaus užkabarėlių su tuščiais „lediniais“ paplūdimiais, ir tankiai apgyvendintų vietinių kaimų, pro kuriuos pravažiuodamas gali stebėti vietinių gyvenimą.

Salos gyventojai daugiausia verčiasi visokių gėrybių rankiojimu iš vandens. Kartais žiūri į juos įbridusius vandenin iki pusės ir nesupranti, ko jie su tais maišais vaikščiodami ieško.

O šitie du žmogeliai netgi susikonstravo sau kažką panašaus į baidares. Sėdi ant putoplasto gabalo nugara atsirėmę į kažkaip pritvirtintą plastikinės kėdės atlošą ir su dviem plastikinėm lėkštėm rankose iriasi. Greitis visai padorus.

Renka visokas geldeles, krabiukus, traukia iš tinklų žuveliokus. Bet kurioje baloje randa ką nors valgomo. Greičiausiai šių žmogelių darbo vaisių teko ragauti salos naktiniame turguje. Visokios geldelės, krabukai, žuviukai – bent jau mūsų su Luku pilvai tiek egzotiškų patiekalų dar nebuvo matę. Smagiausia, kad visą vakarą ligi soties valgęs šviežiausias ir įmantriausias jūros gėrybes, dar užsigėręs nekukliai šaltu alumi, galiausiai sumoki po keliasdešimt litų kiekvienas.

Už lėkštės su krabu kyšančiame puode - azijietiškas patiekalas "Hot pot". Tai kažkas panašaus į fondiu. Ant stalo atneša puodą su sultiniu ant ugnies ir atskirai visokių gėrybių (pavyzdžiui, kalmarų, žuvies, krevečių, įvairių žolių bei noodlų makaronų). Jūros gėrybes patinkančia tvarka meti į sultinį, paverdi. Į lėkštę įsidedi žolių ir šaltų virtų noodlų, užsipili puodo turiniu ir lapnoji. Ne tik kad skanu, bet ir pramoga įdomi pačiam išsivirti sriubą.

Salos apžiūrėjimui kaip visada pasitelkėme motorolerius. Atradome gana keistą vietą – salą saloje. Mažytę prie Phu Quoc prisišliejusią salelę brisdami beveik apėjom.  Matėm visokių gyvių – nuo elegantiškos žvaigždutės iki šiurpą keliančio vandenyje plaukiančio gyvačioko. Dar vienas egzotiškas dalykėlis saloje – tebeveikiantis kalėjimas skaniu pavadinimu „Coconut tree prison“. Kalėjimas pastatytas prancūzų kolonijistų, vėliau naudotas amerikiečių, o dabar jau kurį laiką prasikaltėlius jame laiko patys vietnamiečiai. Dalis kalėjimo yra palikta lankyti kaip muziejus. Juokingai nulipdyti manekenai labai vaizdžiai demonstruoja, kokiais būdais čia seniau būdavo kankinami kaliniai.

Dabar muziejaus ekspoziciją sudaro ištisas laukas tuščių naujai atstatytų kamerų. Praeidami matėme statomas dar kelias eiles naujų patalpų. Pamąstėme, kad ne be reikalo jie čia, matyt, vargsta. Reikalui esant, vėl sukištų į tas kamerytes prasikaltėlius nė nemirktelėję. O karui esant, ir senus kankinimo būdus prisimintų.

Pabaigai – dar vienas salos akcenčiukas, susijęs su šunimis. Ne ne, kol kas jokios šunienos neragavome ir šunų fermose nesilankėme (primenu, kad Vietname šuns mėsa – delikatesas).  Kalbame apie ką kita. Atraskite, kas bendra šiems keturkojams:

Į priešingą pusę augančio kailio juostą ant nugaros šioje saloje turi kas trečias šuo. Visi jie gali didžiuotis turintys bent šiek tiek tik Phu Quoc salai būdingos veislės kraujo. Grynaveisliai šios salos „ridžbekai“ – viena brangiausių veislių Vietname. Tai viena iš trijų pasaulyje egzistuojančių veislių, kuriai būdingi priešinga linkme ant nugaros augantys plaukai. Šie pašiauštnugariai yra puikūs medžiotojai ir namų sargai. Visi yra šiek tiek skirtingi, primena mišrūnus, tačiau nuo jų skiriasi dar ir mėlynais liežuviukais.

Atostogos baigėsi, teko vėl grįžti į kelionės darbą. Planai, grafikai, skubėjimas ir t.t. Po kelių autobusuose praleistų naktų pakilome per pusę Vietnamo ligi jo centrinės dalies. Pakeliui atsisveikinome su Tomu ir Jolanta, kurie liko atostogauti piečiau. Daugiau apie Vietnamą – tuoj tuoj.