Niekadieniai banguotame San Fernande

Kad jau atskridome į Manilą ir atsidūrėme didžiausioje Filipinų saloje Luzone, nutarėme šiek tiek pačiupinėti šiaurinę jos dalį. Pakeliui stabtelėjome vakarinėje jos pakrantėje „perkrauti“ vidinių batarkių. Tiesiog bedėme pirštu žemėlapyje į nedidelį San Fernando miestuką prie jūros ir jame kelioms dienoms nusėdome.

Tiesą sakant, šios dienos būtų buvusios visiškas nesusipratimas, jei ne pažintis su čia gyvenančiu stebuklingu dėdule Risu. Jau seniai pastebėjome, kad jei šiose šalyse nori tikro draugiškumo ar nuoširdžių patarimų kokiu nors klausimu, ieškok baltų žmonių. Jei nesutinki čia nuolat gyvenančių vakariečių, klausk labiau už tave apsipratusių keliautojų – iš karto gausi atsakymą į rūpimą klausimą be paslėpto naudos siekimo ar pan. Kai kelias valandas vaikštinėjome pakrante ir nesėkmingai ieškojome kur apsistoti (šlykščios skylės už brangiai su daug filmų persižiūrėjusių banglentininkų), mus užkalbino prie kelio alų gurkšnojantis apvalainas dėdė, pusiau amerikietis, pusiau australas. Kažkuo mes jam patikome. Įsodino jis mus į savo pusiau motociklą–pusiau mašiniuką ir nusivežė ant aukšto kalno į savo namus.

Už juokingą pinigų sumą jis išnuomavo mums ištaigingiausius apartamentus su nerealia panorama į jūrą. Pasirodo, šis ponas Filipinuose gyvena jau keliasdešimt metų. Su filipiniete užgyveno paauglę dukrą ir kiek jaunesnį sūnų. Bet žmonelė kažkur pasiplovė, tad vaikus jis augina vienas. Turi namą su keliais prabangiais apartamentais, kuriuos be jokios reklamos nuomoja per pažįstamus čia atvažiuojantiems banglentininkams. Matosi, kad vyrukas gerokai išsiilgęs bendravimo su, jo žodžiais, „normaliais žmonėmis“ (baltaisiais). Per šitiek laiko filipiniečiai jam gerokai įgriso. Jis sako, kad Filipinai – puiki vieta kelias savaites paatostogauti, bet tragiška šalis gyventi. Risas keikėsi dėl šalyje išplitusios korupcijos, vietinių laukiniškumo, siaubingos Filipinų virtuvės bei prastos kokybės išsilavinimo, kurį jo vaikai įgis šioje šalyje. Žinot, po dviejų mėnesių Azijoje mes jį iš dalies suprantame.

San Fernando stengėmės kelias dienas veikti „nieko“. Bet Lukas vis tiek prasimanė veiklos – išsinuomavo banglentę ir instruktorių ir kelias valandas mokėsi čiuožti bangomis. Luko citata: „Labai lengva išmokti“. Štai ir vaizdai, kaip mačo įvaldė lentą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: