Pilipynai

Gerai padarėme, kad Filipinus pasilikome kelionės desertui. Po kelių mėnesių Azijoje budistiniai stabukai, oranžiniai vienuolių apsiaustai, nuo saulės išdegę peizažai ir tuktukininkų juokeliai jau nebekėlė jokių emocijų.  Krikščioniški Filipinai su aštriu Pietų Amerikos prieskoniu, ispaniško stiliaus jaukiais miestukais ir nesibaigiančiais žalumos plotais mus atgaivino kaip gurkšnis ledinės „Coca Colos“ karštą dieną. Beje, šį gėrimą miniu ne be reikalo. Filipinai pakvaišę dėl greito amerikietiško maisto, kurį pasigardžiuodami užsigeria saldintais limonadais (Coca-cola čia kainuoja pigiau nei vanduo). Kol kas maistas – vienintelis ryškus šios šalies trūkumas, kurį tenka tverti mūsų išlepintiems skrandžiams. Kaip jums patiktų toks derinukas pietums: pakepti ryžiai, aliejuje virta tešloje apvoliota vištos koja ir keptas kiaušinis? Arba sriuba, kurią, sudaro tik 2 komponentai –  vanduo ir mėsa. Tipiniai pusryčiai – hamburgeris iš „makdako“. Pamirškite agurkus, pomidorus ir kitą žolėdžių maistą. Nekeista, kad daugelis filipiniečių turi užgyvenę nekuklius gelbėjimosi ratus ant pilvų. Blogiausia, kad bent jau kol kas filipiniečių virtuvė mums pasirodė ne tik kad nesveika, nepigi, bet ir visiškai neskani.

Maniloje radome artimųjų rytų restoraną. "Atsirovėme" su falafeliais, alyvuogėmis, šavarmomis ir t.t. Priėjome išvadą, kad visgi tų kraštų virtuvė - tobula.

Į Manilą iš Vietnamo atskridome ankstų rytą – dar su tamsa. Visiškai nusikalę kritom ant prabangių puikiai įrengto Manilos oro uosto grindų ir kelias valandas apsikabinę kuprines nusnūdome. Atgavę kruopelę jėgų išėjom į plačias Manilos gatves kovoti už būvį.

Po nelengvos kelionės ir šiaip nelabai gaudėmės aplinkoje, tačiau dar labiau mus apspangino Manilos mastai. Visi iki šiol aplankyti Pietryčių Azijos didmiesčiai – tik gėlytės, palyginus su Manilos kamščiais, smogu, valkataujančių žmonių skaičiumi gatvėse ir t.t.

Vietoje tuktukų Filipinuose - tokie triračiai perdaryti motociklai su kabinomis.

Nacionalinis filipiniečių pasididžiavimas - išpuošti džipniai, kažkas panašaus į mūsų "mikriukus".

Kartais džipniams suteikiama neįprasta paskirtis. Čia - linksmulis gaisrinės automobilis.

Iš karto pastebėjome, kad biudžetininkams (na, tokiems keliautojams –nuskurėliams kaip mes) Manila – ne pats patogiausias miestas. Atstumai čia dideli, tad esi priverstas laikas nuo laiko naudotis taksi. Kol randi vairuotoją, su kuriuo sutari važiuoti už tą pačią kainą kaip vietiniai, išlieji devynis prakaitus.  Viešbučiai brangūs ir jų gana nedaug (verta rezervuotis iš anksto). Su sunkiomis kuprinėmis ant pečių po Manilą bimbinėjome gerą pusdienį, kol radome šiokį tokį kambarį už 50 Lt nakčiai. Kambodžoje už tokius pinigus gyventume tris naktis gana prabangiame viešbutyje. Bet bala nematė. Užtat visa kita Filipinuose – žiauriai gerai.

Prie remonto dirbtuvių radome tokią netradicinę "iškabą".

Įdomiausi dalykai Maniloje prasideda sutemus. Tik paleisk Luką vieną vakare mineralinio į parduotuvę – grįžta pakelės mergaičių apgraibytas su nešvankių pasiūlymų išūžtom ausim. Jei aš viena išeičiau į gatvę, matyt, grįžčiau vietinių benamių vaikigalių apkramtytom ausim. Gatvėse kas keli metrai vaikai prašo pinigų, o pamiršus stebėti rankinę, iš karto kiša į ją nagus.

Tai pirmas miestas Azijoje, kuriame iš tikrųjų jautiesi nesaugus. Tą jausmą dar labiau sustiprina ant kiekvieno kampo stipinėjantys apsaugininkai su didžiausiais šautuvais. Apsaugą samdosi visi – net kuklūs viešbučiai ir mažiausios parduotuvėlės. Apsidairęs supranti, kad ne be reikalo.

Šio rimto vyruko darbas - saugoti blizgančius visureigius.

Maniloje turėjome labai nedaug laiko. Nusprendėme veltui jo negaišinti ir tiesiu taikiniu movėm į….. KAPINES! Hehe, mums toli nuo nekropolių pabėgti neišeina. Visgi šias dvejas kapinaites aplankyti būtina.

Pirmosios – tvarkingos kinų kapinės. Labiau primena pasiturinčių žmonių gyvenamąjį kvartalą nei nekropolį. Rūpestingi artimieji anapilin išėjusiajam parūpina ne tik ištaigingą mauzoliejų, bet ir kondicionavimo sistemą, tualetą, karštą ir šaltą vandenį bei kitus patogumus – maža ko gali prireikti.

Paskui nosį įkišome į bendrąsias Manilos kapines. Kokia velniava ten dedasi – žodžiais nenupasakosi. Prie pat įėjimo į kapines budintys apsaugininkai prigrasino nieko nefotografuoti – jei pamatys, atims fotoaparatą. Galvojom, pasislėpę vis tiek šį bei tą nupyškinsim, tačiau kur tau! Racijomis tarpusavyje susisiekiantys apsaugininkai mus visą laiką persekiojo – matyt jau varvino seilę dėl mano „Canon‘o“.  O nulindus gilyn, kur apsaugos akys nemato, aplink pradeda ratus sukti tatuiruoti jaunuoliai .. ir vel baisu be kameros likti..

Kaip ir kinų kapinės, šiosios primena gyvenamąjį rajoną.

Kadangi mūsų nuotraukų beveik nėra – keletas linkų:

http://www.vice.com/read/living-dead-v14n11

http://atlasobscura.com/place/manila-north-cemetery

Skirtumas tas, kad šiame nekropolyje gyvena tūkstančiai šeimų. Kaip supratome, jei jau visai neturi kur eiti, visada gali rasti šiltą vietelę prisiglausti kapinėse. Jausmas ten lankantis – sunkiai apibūdinamas. Viena po kitos per kapines „nabašnikus“ baltuose karstuose gabena laidotuvių procesijos. O čia pat – per gumytę strykinėja mergaitės, ant kapo sėdintis dėdulė valgo užpilamą sriubą, tarp kapaviečių įrengtos parduotuvės pilsto „Sprite“, „Coca-colą“ ir kitus gėrimus. Bandėme prasieiti atokesnėmis kapinių gatvelėmis – tūkstančiai žmonių gyvena tiesiog ant kapų. Ir už ką mus taip nubaudė, kad fotografuoti neleido?