Juodo smėlio saloje

Gėda kam ir pasakyti, bet per tris mėnesius Azijoje paplūdimyje gulinėjome tik kelias dienas. Todėl likusias kelionės savaites planavome skirti vandens malonumams. Sunerimome, kai dar Bohol saloje buvome ne kartą išskalbti smarkaus lietaus. Jei taip pliaups ir toliau, Filipinuose ne tik kad „nebepasnorkelinsime“ ir nebepasimaudysime, bet ir paliksime visą savo trijų mėnesių įdegį. Kaip grįžę žmonėms į akis pažiūrėsime? Juokai juokais, bet jau buvome besusigundantys keisti savo planus ir kartu su Bohole sutikta lietuvių pora vykti į ištisus metus saulės kaitinamą Palawan salą. Bet lemiamą akimirką visgi nesuskydome ir ryžomės keliauti į kitas dvi šiuo metu lietaus laistomas salas centrinėje Filipinų dalyje.

Patogiu keltu persikėlėme į mažytę vos 50 kilometrų perimetro Camiguin salelę. Kad ir kaip nenorėjome, kartu su savimi iš Boholo atsivežėme lietų. Žinot, prisiminėme tą Lietuvoje dažnai užklumpančią būseną, kai vasarą putodamas keiki niekada nesibaigiantį lietų ir skaičiuoji iki rudens likusias šiltas dienas. Tik šiuo atveju artėja ne ruduo, o mūsų kelionės pabaiga (t. y. minusinė lietuviška žiema).

Camiguin sala garsėja didžiausia ugnikalnių koncentracija žemėje. Paskutinis ugnikalnis buvo išsiveržęs prieš kelis šimtus metų. Kiekvienas toks išsiveržimas prikrečia saloje kokių nors kuriozų. Pavyzdžiui, po kažkurio ugnikalnio išsiveržimo po vandeniu atsidūrė kapinės. Nori aplankyti mirusį prosenelį – aukis ląstus, isikąsk „triubelę“ ir nerk.

Planavome bent į kokį vieną ugnikalnį šioje saloje palipėti. Bet pamanėme, kad visų pirma lyjant bus labai slidu kopti, antra – per dangų užtraukusius debesis nieko nematysime. Greitai sugalvojome dienos planą B: iš kuprinės dugno išsitraukėme celofaninius ploščiukus, išsinuomavome motorolerį ir išlėkėme apžiūrėti salos.

Ši nuotrauka labai puikiai atspindi, ką žmonės ne tik šioje saloje, bet ir apskritai Azijoje veikia visą dieną. Gatvėse visada pilna žmonių, kurie tiesiog tupi, sėdi ar šiaip trinasi vietoje. Įdomu, iš ko jie gyvena.

Camiguin uoste galima nusipirkti tokios ekstravagantiškos išvaizdos šviežios žuvies.

Negalėjau nenufotografuoti. Gaila, kad negaliu perteikti garso. Paršiukai taip skaniai čepsėjo vakarieniaudami..

Kadangi kitą dieną vėl pliaupė kaip iš kibiro, leidome sau atsipūsti – visą dieną prakiurksojome žiopsodami į šėlstančias bangas. Jei ištaikydavome kokį pusvalanduką be lietaus, nušlepsendavome juodo smėlio paplūdimiu tai į kairę, tai į dešinę žvejų gyvenviečių pažiūrėti.

Filipinuose labai populiaru valtis iš abiejų šonų sutvirtinti tokiomis konstrukcijomis, kad nevirstų.

Žvejų šeimos dienomis "trinasi" aplink laivus. Moterys tvarko tinklus, vaikai žaidžia valtyse, vyrai ruošiasi žvejybai. Kai užklumpa lietus, visi susispiečia po skėčiu.

Beje, jei ką nors iš jūsų kada nors vėjas nuneštų į Camiguiną, rekomenduojame „Seascape“ resortą netoli salos centro Mambajao. Čia už protingą kainą gavome namuką kokie 10 metrų nuo bangų. Be to, būtent čia esančiame šeimos restoranėlyje pirmą kartą Filipinuose paragavome nebrangaus ir iš tikrųjų skanaus maisto. Tiesą sakant, negalėjome sustoti valgyti – taip čia viskas buvo skanu.