Gaidynas ugnikalnio papėdėje

Ho ho. Mūsų sąskaitoje – jau keturios aplankytos Filipinų salos. Dabar bimbinėjame gana nemažoje Negros saloje, kurioje prieš kelias savaites įvyko mūsų jau aprašytas 6.8 balų žemės drebėjimas. Įsitikinome, kad šią salą iš tikrųjų neblogai krestelėjo – vietiniai iki šiol pataria vengti kelionių rytine salos pakrante, kurios keliai žemės drebėjimo metu sugriauti ir dar tebetaisomi. Nuostoliai nemaži. Negros saloje gyvena kiek daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje. Taigi įsivaizduokite, kas nutiktų, jei Lietuvoje kelias savaites būtų nepravažiuojama kuri nors iš pagrindinių autostradų.

Vos persikėlę į negritų salą, buvome vėl nudžiuginti gaivaus filipinietiško lietaus. Orų prognozės taip pat nežadėjo nieko gero. Todėl ryžomės padaryti tai, ko šioje kelionėje iki šiol pavykdavo išvengti – išsinuomavome mašiną. Pagalvojome, kad tokiu būdu net ir lyjant galėsime apžiūrėti salą. Che che, jau įsivaizduojate „Europe Car“  kvepiančius naujutėlius automobiliukus? Filipinuose viskas veikia kitaip. Atvažiuoji į kiemą pas pilvotą filipinietį. Ten pamatai kelis sudrožtus vienas už kitą blogesnius trantus. Sumoki filipiniečiui už nuomą nesveikai daug pinigų ir jo pastumtas išriedi į judrią gatvę. Gerai, kad bent jau jokio užstato bei kreditinės kortelės duomenų palikti nereikia.

Įsitikinome, kad Filipinuose automobilių geriau nesinuomoti. Pakeliui paaiškėjo, kad kartais tiesiog nesuveikia sankaba. Taigi kai kitos mašinos prie sankryžos sustoja, taviškė netikėtai pradeda riedėti, kur panorėjusi. Apsukęs per miestą kelis ratus ir išliejęs kibirą prakaito Lukas nusprendė grįžti į automobilių nuomos aikštelę ir išsirinkti kokį nors kibirą bent jau su mažesniais trūkumais. Planavome važiuoti kelis šimtus kilometrų į kalnus – būtų nesmagu strigti kur nors pakeliui. Netrukus girgždančią Toyotą iškeitėme į raudoną Kia. Šioji, pasirodo – taip pat mergina su charakteriu. Riedėdama tai pradeda šokčioti kaip arklys, tai nei iš šio nei iš to išsireikalauja penkių minučių poilsio tiesiog užgesdama. Įdomiausia, kad vietiniams atrodo normalu vairuoti tokios būklės automobilius. Dauguma jų patys važiuoja vos ne kojomis pasispirdami.

Bet šiaip ne taip per dieną įveikėme gražų kelią iki kalnų. Sutemus buvome keliasdešimt kilometrų iki tikslo. Kadangi vietiniai šioje šalyje net važiuodami tamsoje taupo lemputes ir važinėja be šviesų,  Lukas tamsiame kelyje jautėsi nesaugiai. Nusprendėme neberizikuoti ir stoti kur nors pakeliui nakvoti.

Čia mūsų širdutės formos lova širdutės formos namuke. Vynas, rožių žiedlapiai ir žvakių šviesa.

Jei rimtai, štai tokiuose reto kraupumo apartamentuose visiškai nusikalę smigome pliušinės Valentino dienos vakarą. Kad pavyktų užmigti ir nuvyti lauk mintis apie aplink slankiojančius delno dydžio vorus ir tarakonus įkaliau vyno prieš miegą. Žodžiu, vieta – ne iš patraukliųjų. Bėda tame, kad nelabai kur buvo pakeliui nakvoti. Mašina, kuria važiavome – irgi ne ramunėlėmis kvepėjo.

Kitos dienos ankstų rytą jau kvėpavome gaiviu oru kalnuose esančiame Guintubdan miestelyje. Ten gavome kambarį su štai tokia nuosava terasa ir nepakartojama panorama.

Apskritai ši vieta – kažkokia stebuklinga. Mūsų namukas stovi aktyvaus Kanlaon ugnikalnio šlaite. Gaila, kad nepavyko į jį palipėti. Miestuke matėme ant sienų iškabintus skelbimus su po drebėjimo kalne atsivėrusio plyšio nuotrauka. Šis plyšys kelia nuošliaužos pavojų, todėl kopti į kalnus šioje vietovėje laikinai uždrausta. Bet ir be ugnikalnio čia radome ką veikti. Galų gale buvo smagu tiesiog pakvėpuoti kalnų gaiva ir pailsėti nuo kitų turistų (čia buvome vieninteliai). Nusileidę takeliu žemyn nuo mūsų namuko radome galingą krioklį, kuriame Lukas nepraleido progos „pasidušinti“. Man pasirodė baisu bandyti atlaikyti tokią srovę.

Visgi įspūdingiausia, ką matėme šioje kalnuotoje vietovėje – gaidynai. Visi kalnų šlaitai, hektarų hektarai skirti auginti koviniams gaidžiams. Kovinius gaidžius čia veisia kone kiekviena šeima. Vietiniai sakė, kad šeimininko, kurio gaidys pelno čempiono titulą, visi kiti augintiniai iš karto įgyja keturių šimtų litų vertę.  Taigi biznis nemenkas. Įdomiausia, kad kiekvienas iš šių tūkstančių gaidžių visą dieną kakariekūrina, suklykia kas kelias sekundes. Kalnų aidas įspūdį dar labiau sustiprina. Kad ir ką beveiktum, fone visą dieną skamba nenutrūkstamas jų klykimas. Nežinome, kodėl gaidžius auginti itin populiaru būtent kalnuose. Vis dėlto buvo gaila žiūrėti į juos pririštus prie būdų kaip kokius šunis.

Aptvaruose bręsta jaunoji kovinių gaidžiukų karta.

Kad jau turėjome automobilį su erdvia bagažine, prikišome į ją visokių piknikui reikalingų daiktų. Taigi po trijų mėnesių poniško maitinimosi Azijoje pirmą kartą patys sau gaminomės maistą. Pakeliui užsukę į žuvies turgų nusičiupome riestapilvę žuvaitę ir kelis broliukus kalmariukus.

Juos pasičirškinę ant ugnies sulapnojome su didžiausiu malonumu. Na, buvo beveik šašlykas, laužas, malda ir gitara – kiekvieno lietuvio svajonė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: