Turkija

BUU nesitikėjot?

Truputį užtrukome, kol medžiagą surinkome, na bet vuolia – naujas įrašas!

 

Po pasivažinėjimų krosiniais motociklais Filipinuose, vis knietėjo ir niežtėjo išmėginti, kas yra ilgesnė kelionė  motociklu. Teko net teises išsilaikyti. Aišku 1350km per 7 dienas negali pavadinti nei ilga, nei varginančia kelione, bet nuotykių užteko ir patirties įgavome.Turkiją kadaise matėme per traukinio langą pakeliui į Siriją ir vaizdai paliko tokį įspūdį, kad norėjome pamatyti daugiau.

Dėl karo ir neramumų Sirijos pasienyje maršrutą teko dėliotis vakarinėje Turkijos dalyje, nors mūsų supratimu, įdomiausia yra mažai lankoma ir sunkiai pasiekiama rytinė dalis.

Taip jau sutapo, kad šovėme į rusų ir rytų europiečių pamėgtą regioną su viltimi, kad pastarieji nuo kurortinių miestų per toli nenutols. Viltis pasiteisino. Gal dėl neįsibegėjusio sezono, gal dėl kruopštaus nakvynės taškų pasirinkimo, gal dėl judėjimo laisvės alkūnėmis daužytis su atostogautojais neteko.

Apie techniką:

Naujutelaitė vos 5000 km ridos Yamaha  Tenere XT660Z, nė vieno įbrėžimo (beje, tai – daugiau trūkumas nei privalumas, nes reikėjo labai saugoti, o ir bet koks įbrėžimas neliktų nepastebėtas). Svorio centras aukštai, manevruoti, nulipti bei užlipti sunku, bet sėdėti patogu ir man, ir Vikai. Keliai Turkijoje, pasirodo, geri, tokių visureigių nelabai ir reikia. Kita vertus, pasitaikydavo ir žvyrkelių, kurių net google maps pažymėta nėra ir kuriais važiuoti buvo labai smagu.

 

1. Diena

Atskridę į Antaliją staigiai persidėliojame daiktus, pasirašome nuomos dokumentus ir šauname link pirmos nakvynės Egirdir miestelyje.

Kelias fainas, mašinų mažai. Važiuojam lėtaai ir daug dairomės. Įdomiausia kelio atkarpa prasideda išvažiavus iš greitkelio. Kalnai, kaimeliai, kanjonai, upeliai ir siaurukas geros dangos keliukas.

Egirdiras – miestas ežero iškyšulyje. Kai lankėmės, jis buvo apytuštis, nors iš hostelių ir hotelių skaičiaus galima spręsti, kad jis toks būna ne visada.

2. Diena

Egirdir – Sagalassos –  Burdur

Saglassos – vienas didžiausių antikinių miestų griuvėsių Turkijoje. Nuošalus ir kalnuose – tai, ko reikia 🙂 Nustebino griuvėsiuose atstatyti veikiantys fontanai :O

Nuotykių ir karščio išvarginta Vika 🙂

Kelias įdomiausias ten, kur išsuki iš autostrados.

Burdur miestą pasirinkome nakvynei todėl, kad jame nieko nėra. Paprastas turkiškas miestas, be jokių įdomybių ir įmantrybių. Tikras turgus, tikros kainos, tikras maistas ir jokių mikimauzų. Vos alaus radome kur nusipirkti.

Beje, būtent šiame mieste patyrėme savo kailiu, kaip motociklininkai rūpinasi motociklininkais.  Visiško chaoso epicentre šalia centrinio turgaus šiaip ne taip radę vieną iš nedaugelio to miesto viešbučių 15 minučių bandėme susikalbėti su recepcijos darbuotojais – niekaip. Staiga įbėga kažkoks neblogai apsirengęs vyrukas, persimeta keliais žodžiais su darbuotojais, čiumpa mane už rankos ir moja važiuoti paskui jį. Iriamės per minią žmonių  jam iš paskos. Išlipame prie kito viešbučio, kur jis įbėgęs užtikrintai kažką komanduoja. Po kelių minučių atlekia angliškai kalbantis viešbučio šeimininkais ir nušviečia situaciją – aname viešbutyje nebuvo vietos, o pro šalį ėjęs ir nugirdęs pokalbį vyrukas, pasirodo, buvo motociklininkas, jaučiantis pareigą padėti dviračiams keliautojams 🙂 Dar nuotraukų parodė iš savo kelionių.

 3. Diena

Burdur – Bozburun 340 km.

Kelias gražus, platus.

Išmokta pamokėlė: motociklininkus labai užknisa labai stiprus šoninis vėjas. Važiavome autostrada pakrypę 10 laipsnių, kad neišpūstų iš kelio…  Rrrr… Ir taip kokias 2 valandas.

Pralėkėme pro Marmarį – pasižiūrėjome kekšaičių ir iki raudomumo nusvilusių pilvočių. Ir vaikų kvailų. Turkai tikrai ne patys blogiausi vairuotojai. Blogiausi – vairuojantys turistai. Ir kai jų daug, tampa tikrai pavojinga – movėme iš ten, kol be mūsų kelyje neliko nė vieno vairuojančio turisto.

Keli kilometrai už Marmario vėl viskas stojasi į savo vietas – prasideda kalnuotas pusiasalis, o keliukas vyniojasi pačia pakrante tai iškildmas į kelių šimtų metrų aukštį, tai vėl pasiekdamas jūros lygį. Pravažiuojantys turistų prištabeliuoti džipai truputį kelia nerimą, bet, kaip vėliau paaiškėjo – veltui. Bozburun – puikus laivų statytojų miestukas su tinkama nuotaika. Didžioji dauguma keliautojų čia patenka jūros keliais, tad miestelyje vietoje įprastų turistų zuja gyvų akių dieduliai vėjo nugairintais veidais. Kadangi mes ir patys prijaučiame buriuotojams šis ramus pajūrio miestukas mums labai patiko – ramu, gražu ir gaivu.

Vaizdas per langą

4 Diena

Pasiliekame Bozburune kelioms dienoms. Kadangi uoste maudytis nelabai buvo ūpo, pasiturkšti važiavome į tuščią pliažiuką už 25 km nuo Bozburun. Beje, Bozburune už juokingą kainą radome puikius apartamentus su vaizdu į uostą, balkoniuku ir virtuvėle. Birželio pradžioje sezonas čia buvo dar neįsibėgėjęs, dauguma viešbučių apytuščių, todėl viename jų ir gavome tiesiog neįtikėtinai gerą pasiūlymą. Prieš tai galvojome apsistoti netoliese esančiame Selimiye – anas nors ir pasirodė taip pat gana žavus, bet buvo labiau turistinis ir brangesnis apsistoti.

Siauručiai serpantinai tarp kaimelių – “norvegiški“:

Čirška šviežia žuvelė pirkta iš vietinių žvejų:

 

 

5. Diena

Maršrutas Bozburun – Daylan  – Kayakoy +-350 km su nukrypimais.

Buvau sumanęs nuo Daylan iki Kaunos (eiliniai griuvėsiai  http://en.wikipedia.org/wiki/Kaunos ) važiuoti pajūriu, tačiau užtvėrė kelią uniformuoti pareigūnai ir nusiuntė į apvažiavimą greitkeliu. Po kelių nesėkmingų bandymų apvažiuoti uniformuočius aplinkeliais, šauname į greitkelį, darome lankstą ir išsukę į kalnų keliuką palei Koycegiz ežerą pasiekiame Kaunos griuvėsius. Esame pavargę ir leipstame nuo karščio. Vika išsiaiškina, kad maršrutą sugalvojau “na chadu“ ir nežinau, ar yra galimybė persikelti per upę, skiriančią griuvėsius ir beviltišką kaimuką, nuo miesto, kuriame lėtai sukasi kebabų iešmai ir besišypsantis padavėjas moja ranka kviesdamas išgerti šalto alaus. Laivai kaip ir kursuoja, bet jie gabena tik pėsčiuosius. Žodžiu, tikimybė, kad teks beveik 2h važiuoti atgal tuo pačiu kalnų keliuku iki plento, nedžiugina ir tenka ieškoti alternatyvų keltui. Iškvotę kelis vietinius randame šutvę žvejų, kurie gestais sutinka už 5 lt pergabenti mus į civilizaciją.

Valtelė teko tokia, kokios keltu nepavadinsi. Su dievo pagalba įvairuoju 200 kg sveriantį motociklą į tą valtį ir laukiu, kol bangos mus išsvies už borto.

Šiaip ne taip išlaikius lygsvarą bei nenuvirtus ir pasiekus kitą krantą paaiškėja, kad motociklą reikia apsukti, kad galėtume jį išstumti iš valties. Bėda ta, kad jis nelabai telpa skersas joje. Prakaitas, keiksmai, bangos – ir motociklas jau guli ant šono. Kuprinės ir priekinis ratas kabo virš vandens. Trumpa malda – ir su žvejo pagalba atsistojame į vertikalią padėtį, bandome išvažiuoti iš valties, bet galinis ratas prasisuka ant slidžių valtelės grindų ir šnipštas išeina.  Įtempę raumenis išlupame motociklą į krantą, atsiskaitau su žvejais ir čiaubambinomesafrikoje – dreba rankos, džiūna burna, adrenalino perteklius. Vika linksminasi su fotoaparatu:

Jei atvirai, dabar galvoju, kad tai buvo laaabai neatsakingas žingsnis, bet apsisuka tik silpni arba protingi 😀

(Pastaba: jei kas nors žiūrėsite mūsų maršrutą google maps žemėlapyje,  šioje vietoje atsirado lankas, nes žemėlapyje nesugebėjau peršokti per upę).

Pora valandėlių kelyje ir mes Kaykoy, mieste  vaiduoklyje, kurio visi gyventojai graikų-turkų konflikto metu buvo iškelti į Graikiją. Apleistos bažnyčios (Turkijoje gana dažnas atvejis), siauros gatvelės, kiauri miesto namai ir tyla.. Nors šie griuvėsiai yra dar pakankamai jauni ir ne tokie vertingi kitų Turkijos griuvėsių kontekste, mums jie patiko bene labiausiai. Miestas apleistas vos prieš šimtą metų ir jei nebūtų buvę žemės drebėjimo, viskas būtų dar geriau išsilaikę. Eini, dairaisi ir įsivaizduoji, kaip dar visai neseniai šiame mirusiame mieste virė gyvenimas. Nakvoti nusprendžiame šalia esančiame truputį gyvesniame didmiestyje Fethiya.

6 Diena

Kelios nuotraukos iš šen bei ten:

Kaykoy

Fethiya – nemažas ir gana turistinis miestas,  kuriame yra iiilgas pliažas palei visą pakrantę ir ošia naktinis gyvenimas senamiestyje.

Ryte, pagal planą aplankę Kayakoy, šaunam į Gelemi. Lonely Planet žada gražų pliažą ir Pataros griuvėsius. Žemėlapis ir aš žadame Vikai, kad gulėsime pliaže jau po 1,5 val, tačiau per neapdairumą navigacijoje pamirštama uždėti varnelė ant “Avoid unpaved roads“ ir mes nejučia atsirandam kokių 1500m aukštyje besirangančiame serpantininiame žvyrkelyje. Dabar galvoju, gal ten buvo upės vaga ar šiaip kažkokia gamtos išdaiga, nes keliu to nepavadinsi. Jei dėl kumščio didumo akmenų prarandi greitį įkalnėje ir sustoji, pradedi čiuožti atgal,  priekinis stabdis nelaiko, nes visas svoris – gale. Žodžiu, vėl liksmybės ir prakaitas:)

Patyrusiems motociklininkams rekomenduočiau ten prašokti, tik google maps nerodo to keliuko… (vėl maršruto žemėlapyje netikslumai, bet yra keliukas jungiantis Oludeniz su Bogazici kaimeliu).

Gaila nuotraukų neturime – galvoje išgyvenimas buvo 🙂

Random vaizdas nuo skardžio

Pakeliui sutinkame vėžliukų, prisižiūrime pasakiškų panoramų ir tikslą galų gale pasiekiame. Pagulėję pusdienį pliaže pradedam nuobodžiauti ir, apžiūrėję Pataros miesto griuvėsius, kitą rytą nusprendžiame šauti į Olympos.

Patara

Patara

 

Kelias – geras, be nuotykių, tik užklupęs lietus mus priverčia sustoti pirmoje pasitaikiusioje pastogėje, kur bobulytė parikiuoja laaabai skanių turkiškų blynelių. Blyneliai vadinasi Gozleme. Tai labai ploni krosnyje kepami miltiniai blynai su įdaru (paprastai sūris ir špinatai), pateikiami su kupeta šviežių žolių – rukola, petražolės, salotos.

Olympos apylinkės (mes gyvenome  kaimuke Cirali Kemer) išsiskiria iš Turkijos landšafto drėgnais upelių pilnais slėniais ir gausia, vešlia ir džiungles primenančia augalija.

Naktį nusibaudžiame save ir iš Olympos pėstute einame užmesti akį į Chimeros kalną (kalnas, ant kurio daug šimtmečių liepsnoja metano liepsnos). Vis kankina paranojinė mintis, kad ten atvestas dujotekis mulkinti turistams 😀 Bet kelias valandas ėję iki kalno papėdės, dar valandėlę vidury nakties kopę į viršų, gana maloniai nustembame – atsigerti vyno naktį prie šių ugnų gana smagu.

7 Diena

Sekantį rytą Antalijoje atiduodame motociklą ir visą dieną prasitrynę mieste  šokame į naktinį autobusą Antalija – Kapadokija.

Pirmi vaizdai iš Kapadokijos:

8_9_10 Diena

Trims paroms apsistojame turistiniame kaimelyje Goreme. Atmosfera gera, bet jei dar kartą čia važiuotume, apsistotume šalia esančiame truputį mažiau turizmo industrijos paliestame Uchisar kaimelyje. O dar geriau būtų pasiimti miegmaišį ir truputį paėjus į šoną “užskvotint“ kokį uoloje išraustą būstą 🙂 Landžiodami po įvairius “apartamentus“, matėme nakvotojų paliktų pėdsakų.

 

Vika rodo kaip virtuvės stalas stovėtų

Goreme. Fone Uchisar kaimelio tvirtovė

Stengėmės keliauti savarankiškai ir privengėme turų, gidų ir programų, tačiau neišvengėme.  Kapadokijoje keliauti savarankiškai viešuoju transportu be galo sunku. Niekur nėra normalių žemėlapių su lankytinais objektais, kad nuvažiuotum 80 km, reikia pakeisti 3-4 autobusus ir sugaišti visą dieną. Visada yra rizika, kad strigsi kur vieškelyje, nesustojus paskutiniam autobusui. Žodžiu, viskas suorganizuota taip, kad tektų pirkti tuos turus, jei neturi pakankamai laiko. Antrą kelionės Kapadokijoje dieną perlipome per save ir nusipirkome turą, kurio metu apvažiavome pagrindinius lankytinus objektus. Kaip ir pridera,  į turo programą buvo įtaraukti ir keli reklaminiai sustojimai kažkokioje saldainių parduotuvėje ir “brangiųjų akmenų apdirbimo ceche“,  kas ištikro buvo papuošalų parduotuvė. Tiesą sakant šį turą pirkome vien dėl to, kad apžiūrėtume vieną iš šiame regione esančių požeminių miestų. Požeminis miestas atrodo kaip septynių aukštų daugiabutis po žeme, kurio aukštai ir kambariai sujungti siauručiukais tuneliukais. Smagumas tame, kad kai tuo tuneliuku eina keliasdešimties turistų grupė, klaustrofobikus gali ištikti rimtas panikos priepuolis: eini tunelyje susirietęs, nei prasilenksi, nei sustosi, nes prieš tave ir už tavęs – žmonių vora. O dar smagiau, kai kas nors iš turistų atranda požeminiame mieste “kišenę“ (kambarį be tolesnio praėjimo), tada visi tuneliu pradeda leistis žemyn jo apžiūrėti, o “kišenėje“ tėra vietos keliems žmonėms – nei apsisukti, nei atgal grįžti. Žodžiu, apie potyrius daugiau gali papasakoti Vika, kuri po žeme vaikščiojo gerokai išpūstomis iš baimės akimis.

Likusį kelionės laiką trekinom Goreme apylinkėse. Iš Goreme veda nemažai pėsčiųjų trasų, kurias visas praėjome. Viskas nuotraukose :

 

Toliau šauname į Stambulą. Dar kartą praeiname jau matytas vietas ir pažiūrime per 5 metus nei trupučio nepakitusias modernaus meno muziejaus ekspozicijas..

Reikėtų paminėti ir nuotykius oro uoste. Jau tokie patyrę keliautojai jaučiamės, kad susigaudyti nepažįstamam mieste mums vieni niekai, galim rasti bet kokį adresą ir atsidurti ten valandos bėgyje naudodamiesi vien tik viešuoju transportu, po poros valandų praleistų miesto centre jau galime dirbti gidais, į lėktuvo bilietus mums užtenka užmesti akį likus porai valandų iki skrydžio ir mes atsiduriam oro uoste. Tiesa, ne tame, kuriame turėtume atsirasti. Taip taip.. sugebėjome sumaišyti oro uostus. Neradę skrydžių lentoje savo skrydžio šokame į taksi ir lekiame 80 km į teisingą oro uostą. Spėjame minutė į minutę, o bet tačiau  skrydžių lenta vėl tuščia, informacijoje mus siuntinėja nuo vieno langelio prie kito, ir po gero pusvalandžio išaiškėja, kad mūsų oro linijos nebeskraido iš Stambulo į Vilnių jau daugiau kaip mėnuo :/.

Pasirodo, siuntė prieš tris dienas įspėjimą apie atšauktą skrydį, bet kadangi atostogų metu stengiuosi atsiriboti nuo informacinio triukšmo, pašto nesitikrinu ir nesitikrinsiu. Avialinijos kitą dieną mums pasiūlė alternatyvų skrydį maršrutu Stambulas- Kijevas- Ryga-Vilnius, tad vieną dieną pavėlavę į darbą parsiradom šiaip ne taip.  Jei jums taip kažkada nutiktų, žinokitės, kad oro bendrovė apie skrydžio grafiko pakitimus turi įspėti klientą ne vėliau kaip prieš dvi savaites. Pažeidus šį punktą turi būti išmokėta kompensacija, kurios mes dabar ir laukiame.

Taigi apibendrinus:

Nakvynė. Kambarių niekur nesirezervavome ir ieškojome vietoje. Dvivičiai kambariai, kuriuose buvome apsisitoję kainavo 30 – 90 lirų. Jei morociklu per Turkiją važiuotume dar kartą, pasiimtume palapinę. Motociklas nors ir suteikia daug laisvės, riboja nakvynės vietų pasiūla. Atokiau nuo turistinių vietų esančiuose miestuose nėra ir viešbučių, taigi jei turi palapinę – tai ne problema.

Kainos. Turkijoje viskas kainuoja panašiai kaip Lietuvoje. Tiesa, dviese apsipirkę turguje vos už 10 LT apsirydavome skaniausiomis alyvuogėmis, sūriu, daržovėmis ir vaisiais. Taip pat čia galioja dėsnis “kuo toliau į provinciją, tuo pigiau“. Kuras brangesnis nei Lietuvoje. Alus ir vynas taip pat kainuoja brangiau.

Maistas. Ragavome skanių avienos patiekalų, pagardintų vietiniais prieskoniais. Mums labai patiko ir tokie paprasti maistai kaip turkiškas jogurtas ir airanas. Nežinau, kiek litrų jų mes išsrėbėme, bet karštomis dienomis jie buvo tikras išsigelbėjimas. Turkai siūlo paragauti ir laivelio formos turkiškų picų – mums sueidavo ir jos. Dar jie turi daug patiekalų su baklažanais – gardu. Kiek teko restoranuose ragauti jūros gėrybių, nelabai pataikydavome – kur kas labiau patiko mūsų pačių išsikepta šviežia žuvis. Saldumynų mėgėjams turėtų patikri turkiška chalva ir tradiciniai turkiški saldumynai, kurių vos vieną suvalgius gali sulipti viena gera vieta. Na, ir žinoma jau minėti Gozleme blyneliai – tikra pasaka.

Tai tiek nuotykių.