Banknotai

O dabar smagioji dalis. Pinigėliai pinigai. Daug kas nedrąsiai bando klausti, “tai kiek gi tas malonumas jums kainavo?”. Iš tiesų yra taip: kiek esi pasiruošęs išleisti, tiek ir išleisi. Azijiečiai sugalvos būdų, kaip iš tavęs iškrapštyti kiekvieną litą, kurį planuoji išleisti kelionėje. O taupumui ribų nėra. Mes kelionės pradžioje labai taupėme ir viską skaičiavome, nes vis bijojome, kad neužteks pinigų. Antroje kelionės pabaigoje jau atsipalaidavome ir leidome tiek pinigų, kiek leidžiasi (sveiko proto ribose, juk ne turčiai esame). Taigi dviejų žmonių 3 mėnesių kelionės po Pietryčių Aziją išlaidos maždaug tokios:

3200 Lt – akcijiniai lėktuvų bilietai dviems žmonėms su „Lufthansos“ avialinijomis Varšuva – Miunchenas – Singapūras ir Singapūras – Frankfurtas – Varšuva.

1000 Lt – skiepai dviems žmonėms nuo hepatitų A ir B, difterijos, stabligės, poliomielito. Vaistų nuo maliarijos nepirkome ir nevartojome. Stengėmės nuo uodų saugotis purškalais su DEET. Tikėkimės, nesusirgome.

100 Lt – kelioninės vaistinėlės susikomplektavimas. Labai pravertė angliukai ir „Smecta“, kurios vien aš suvartojau apie keliolika pakelių. Taip pat vežėmės vaistų nuo skausmo, alergijos, gerklės, karščiavimo, viduriavimo, imbiero tablečių nuo jūros ligos, termometrą, įvairių tvarsčių, pleistrų, elastinių bintų. Vaistinėlė per tris mėnesius pratuštėjo – vadinasi, ją tampėmės neveltui.

2520 Lt – 3 mėnesių nakvynės 2 žmonėms. Aš viską tvarkingai protokolavau, todėl galiu pasakyti, kad iš viso nakvojome 39 viešbučiuose 80 naktų. Dar apie 10 naktų esame praleidę oro uostuose, autobusuose, traukiniuose, lėktuvuose ir pan.

5780 Lt – ilgų distancijų susisiekimas. Į šią sumą įtraukti visi tarpiniai skrydžiai Azijoje bei susisiekimas autobusais, traukiniais, laivais, taip pat – motorolerių, motociklų ir automobilio nuoma ir išlaidos kurui.

1170 Lt – tiek kainavo įvairūs turai, ekskursijos, įėjimai į lankytinus objektus, „snorkelinimo“ įrangos nuoma ir kitos panašios pramogos.

1000 Lt – tiek išleidom įvairiems pirkiniams, pradedant 50 mm F1.8 objektyvu fotoaparatui ir drabužiais, baigiant lauktuvėmis ir azijietiška wok keptuve sau.

Apie 2000 Lt išleidome maistui ir beveik nieko nekainuojančiam trumpų distancijų susisiekimui mieste. Šių išlaidų nesižymėjome, todėl žinome tik apytikrę sumą.

Taigi iš viso per 3 mėnesius, kaip kai kam gali pasirodyti, “vėjams iššvaistėme” apie 16 770 Lt. Na, iš tikrųjų – neblogam automobiliui užtektų. O dabar sėdim patenkinti tuščiomis kišenėmis… Bet kaip Lukas mėgsta sakyti, “pinigai – ne problema”. Bent jau kol kas, kol nesibaigė tėvų parama konservais spintelėse.

Pirmą vietą laimi FILIPINAI!

Grįžę vis dar nenustojame vaikščioti po sutiktuvių balius. Kas dieną jų turime po kelis – ne taip ir lengva kepenims atlaikyti. Iš dalies džiaugiamės, kad rašėme blogą – visi viską žino, viską matė, tad nereikia pasakoti po šimtą kartų tų pačių istorijų. Taigi dabar vyksta toks labiau apsikeitimas emocijomis.

Visi klausia, „o kas labiausiai patiko?“. Kad visiems viskas būtų aišku, išrikiuosime tas septynias aplankytas šalis nuo labiausiai iki mažiausiai patikusios.

1. Filipinai. O kaip gi kitaip? Tai fotogeniškiausia šalis. Kalnuose jautiesi lyg būtum Norvegijoje, salose akis gaivina ryški džiunglių žaluma, gali atrasti tuščių balto smėlio paplūdimių tiesiog nieko neveikimui ir taip toliau ir panašiai.  Pirmą vietą Filipinams skyrėme turbūt ir dėl to, kad į juos vienintelius tikrai labai stengsimės kada nors sugrįžti. Tos trys savaitės, kurias čia praleidome, mus labiau suintrigavo nei patenkino. Supratome, kad visus tris mėnesius galėjome keliauti tik po Filipinus – būsų užtekę veiklos. Be to, Filipinų salose labai puikiai pasiskirsto turistai. Visur, kur keliavome, jautėmės vos ne vieninteliai baltieji. Nebuvo jokio trynimosi užpakaliais su kitais baltaskūriais nei paplūdimiuose, nei didmiesčiuose, nei prie lankytinų objektų. Kadangi angliškai kalba beveik kiekvienas gyventojas, buvo labai paprasta keliauti. Šiek tiek nuvylė tik prastas maistas ir gana brangi nakvynė. 2. Singapūras. Kai kas sako, kad nėra čia ko seilėtis dėl to Singapūro – neva Azijoje reikia ieškoti Azijos, o ne Niujorko. Bet savęs neapgausi – Singapūras tikrai privertė išsižioti labiau nei Kambodžos lūšnynai. Singapūre pasijutome kaip du iš kaimo glūdumų į miestą atvažiavę vaikai. Tiesiog atsisėdi kur ant laiptų atokiau ir dairaisi. Singapūre stebina ir tiesiog protu nesuvokiama įmantri architektūra, ir lyg iš kompiuterinio žaidimo pabėgę gyvenojai (skubantys kostiumuoti vyrai, pagal paskutines madas apsirengusios moterys, naujausiomis technologijomis apsikabinėję paaugliukai metro). Tai miestas, kuriame, regis, viskas visada vyksta pagal planą, ir pagal protingą planą. Beje, tai vienintelis miestas aplankytoje Azijoje, kuriame tikrai galėtume gyventi. Būdamas Singapūre jauti pažangą, civilizacijos jėgą. Pavyzdžiui, Kambodžoje mus nuolat lydėjo beviltiškumo jausmas – atrodo, kad ir po 100 metų ten viskas atrodys taip pat kaip dabar. Nors Singapūre per šią kelionę buvome net du kartus, važiuočiau ten ir trečią kartą – to įspūdžio sugerti. Beje, Singapūras nustebino ir puikiu maistu. Čia esančiuose maisto turguose gali rasti patiekalų iš visų Azijos šalių virtuvių. Viskas pasakiškai skanu ir labai nebrangu. Tik nakvynė čia tokia brangi, kad priverčia piniginę gerokai pačiaudėti. Pats paprasčiausias kokių 4 kv. m. ploto kambarys su dviaukšte lova – apie 80 Lt.3. Laosas. Garbingą trečią vietą Laosui skiriame už gyventojų paprastumą ir draugiškumą. Laoso jėga slypi provincijoje. Patiko aplankytos gentys, iki kurių teko pėsčiomis per džiungles eiti visą dieną. Labai pasiteisino ir idėja išsinuomoti motociklą arba motorolerį ir juo raudono smėlio keliais naršyti po kaimus. Tačiau keliauti čia labai sudėtinga. Jei nori šiek tiek nukrypti nuo kelionių giduose aplankytų pagrindinių keliautojų maršrutų, turi pasiruošti katorgai. Susisiekimo su atokesnėmis provincijomis šalyje tiesiog nėra. Gali pasiruošti kelias dienas važiuoti šimtą kilometrų į vieną pusę ir tiek pat atgal. Įsivaizduokit, net pagrindiniai šalies keliai asfaltuoti tik vietomis. Kitur važiuoji burną šaliku apsivyniojęs ir dūsti nuo dulkių. Maistas ir nakvynė – pigūs. Tiesa, pastebėjome, kad kuo labiau tolome nuo Tailando ir Singapūro, tuo labiau prastėjo maistas. Taigi ir Laose jis jau nebe toks puikus kaip Tailande, bet dar ir ne toks prastas kaip Filipinuose.4. Tailandas. Tai trumpų atostogų šalis.  Čia viskas aišku, paprasta, patogiai suorganizuota ir labai pigu. Deja, ir turistų čia daugiausia. Nors Tailande buvo tikrai smagu, nežinau, ar kada čia begrįšime – nebent trumpam pasivartyti po saule kokioje saloje, kai nenorėsime kvaršinti dėl nieko galvos. Išvykome iš šalies be jokių klaustukų galvoje. Atrodo, kad jau turime susidėlioję galvoje pilną ir labai tikslų Tailando paveikslą – tai kam gi ten daugiau bevažiuoti, kai šalia yra kad ir kosmonautų šalis Kambodža, kurioje gal ir ne viskas taip gerai kaip Tailande, bet yra kur kas daugiau kabliukų ir klaustukų.5. Kambodža. Lukas rado Kambodžai labai tikslų apibūdinimą – tai lyg vaikas iš internato, jau tris kartus sėdėjęs kalėjime. Jokių prošvaisčių. Toks jausmas, kad Kambodžoje viskas supuvę nuo pat pamatų. Tą beviltiškumo jausmą jauti nuolat – bendraudamas su žmonėmis, tyrinėdamas šalies istoriją, matydamas visur akivaizdžią korupciją. Šalis ypatinga ir dėl ufonautiškų gyventojų. Jų keistumą jau aprašėme. Galbūt bendrą vaizdą jums padės susidaryti tokia mūsų perskaityta informacija apie Kambodžos gyventojų ypatumus: kai khmeras susiduria su jį trikdančiais, gluminančiais ar tiesiog smegenis pakrutinti verčiančiais naujais dalykais, jis tiesiog nuo to dalyko atsiriboja. Stovi, šypsosi ir apsimeta, kad negirdi. Jie stumia nuo savęs viską, kas gali išjudinti jų įprastą gyvenimo ritmą. Taigi vėliau jau nebenustebdavome, kai sustoję kur nors kaime vietinio ko nors klausiame, baksnojame į žemėlapį, o tas tik stovi ir šypsosi kaip ufonautas. Tai kaip gali būti įmanoma tokioje šalyje kokia nors pažanga? Maistas Kambodžoje panašus kaip Laose, nakvynė – nesveikai pigi. Išsidirbinėdami gyvendavome prabangiuose viešbučiuose už 7 dolerius. Paprastesni tvarkingi kambariai kainuoja apie 3 dolerius.6. Malaizija. Labai gali būti, kad šią šalį į sąrašo galą nustūmėme nepelnytai. Gražiausią rytinę šalies pakrantę ir salas iš maršruto teko išmesti dėl nesezono ir liūčių. Be to, vos atvykusiems iš Lietuvos mums buvo labai įdomu pamatyti budistinę Aziją. O čia visur – muslimai, muslimai, muslimai. Musulmonų mes jau buvome atsižiūrėję Artimuosiuose Rytuose. Ir tas alus po 12 Lt už butelį… Kažkaip taip jau išėjo, kad Malaizijoje neužsibuvome.7. Vietnamas. Sąrašo pabaigoje – dėl jau apraudoto TET‘o (visuotinio išprotėjimo dėl kinų naujų metų sausio pab.). Dabar išėjo nei šis, nei tas: pervažiavome per visą švenčiantį Vietnamą, tikros šalies nepamatėme. Tai negi dabar važiuoti ten dar kartą, kai dar tiek visko pasaulyje neaplankyta? Įvyko totalus nesusipratimas. Be to, kadangi visas Vietnamas šventė ir niekas nedirbo, nelabai ir patiekalų kokių skanių prisiragavome. Visur vyravo tokios pačios paprastos sriubos su noodlais. Nakvynės čia – jau šiek tiek brangesnės nei Laose ar Kambodžoje, bet iki Filipinų kainelių dar „netempia“.Jei kas nors planuoja panašią kelionę ir reikia kokios nors informacijos, rašykite kad ir komentaruose po įrašais – būtinai pasidalinsime žiniomis ir, jei galėsime, patarsime.

Sumuštinis su dešra Fabijoniškėse

Paskutinę kelionės dieną, kelios valandos iki skrydžio sėdėjome Singapūre prabangiajame Marina Bay kvartalo tviskume ir Lukas sako: “Žinai, jei dabar dar reikėtų toliau keliauti, nebenorėčiau”. Paskutinę dieną Azijoje buvome puikiausiai nusiteikę, nebuvo jokio pagraudenimo dėl kelionės pabaigos ar dalykų, kurių nespėjome pamatyti. Tie trys mėnesiai buvo geras skalbiklis mūsų smegenims. Kažkaip jaučiamės nurimę, neišsibarstę, pasiruošę naujoms veikloms. Jei kas pervestų į sąskaitą papildomų tūkstantėlių ir pasiūlytų keliauti dar mėnesį, jau būtų paprasčiausiai gaila kelti kojas į naujas šalis šitaip persisotinusiems įspūdžiais. Visiškai ramūs susipirkome visokias lauktuves ir svajojome, kaip visai netrukus klamposime po girgždantį sniegą ir lepinsime savo skrandžius lietuviškomis gėrybėmis. Kažkuriuo metu išalkę netgi sudarėme lietuviškų produktų TOP 10 – uką, kuriuos pirmiausia pirksime grįžę (1. Varškės sūris 2. Rauginti kopūstai 3. Rūkyta dešra 4. “Baltas” alus ir t.t.)

Kol trylika valandų kabojome ore dviejų aukštų “Lufthansos” lėktuve dangaus platybėse tarp Singapūro ir Frankfurto, pabandėme mintyse dar kartą perkratyti kelionę ir reziumuoti “o kokia gi mums iš jos nauda”.

Svarbiausias geras dalykas, kurį supratome po šios kelionės – kad viskas gyvenime yra daug paprasčiau negu atrodo. Kai sėdi savo kabinetuke rudeninėje Vilniaus pilkumoje užsivertęs popieriais, paprasčiausiai nesugebi blaiviai pamąstyti apie savo norus ir galimybes. Ką nors keisti paprastai atrodo pernelyg sudėtinga, o ryžtis pradėti veikti ką nors visiškai nauja, atrodo, neįmanoma. Kai atsitrauki kuriam laikui nuo rutinos į šalį, žiūrėk, kyla visokių naujų minčių, idėjų, norų. Jau vien dėl šio pojūčio kartais verta pasielgti nerūpestingai – viską mesti ir trumpam atsitraukti.

Kitas įdomus dalykas, kurį pajutome per šią kelionę – kokie visgi dideli gali būti kultūrų skirtumai. Jau prieš tai esame išmaišę nemažai šalių, tačiau nieko panašaus patirti neteko. Azijiečiai tikrai yra KITOKIE, ypač Kambodžos gyventojai. Mes su Luku juos praminėm kosmonautais, nes su jais bendraudamas jauti, lyg kažkurioje vietoje nesusijungtų komunikacijos kanalai. Tą patį girdėjome ir apie filipiniečius iš keliasdešimt metų Filipinuose gyvenančio australo – amerikiečio Riso lūpų bei apie indoneziečius – iš lietuvio keliautojo Ruslano. Tačiau to žodžiais nenupasakosi – reikia nuvažiuoti ir patiems pajusti.

Taip pat supratome, kad nesame tokie pakantūs kokiais dėjomės esantys. Jei iš pradžių vietinių azijiečių priekabiavimas, noras pasipinigauti ir apmauti atrodydavo juokingas, kelionei įpusėjus jau pradėjo imti siutas. Pavyzdžiui, pavargęs tenori paprasčiausiai nuvykti iš taško A į tašką B, tačiau kas kartą esi priverstas “praeiti” ilgiausią procedūrą – nutolti nuo turistinių objektų, stočių ir pan. (ten laukiančių vežėjų apetitas didžiausias), paaiškinti tuktukininkui, kad tu ne pirmą dieną Azijoje ir tikrai nemokėsi dvidešimt kartų daugiau nei vietiniai ir paskui dar kelias minutes praleisti derėdamasis dėl galutinės kainos. Ta pati katorga dažnai grėsdavo ir norint nusipirkti pavalgyti ar pan. Nekeista, kad Lukui ateidavo įkvėpimas visokiems tokiems šedevrams:

Pyktis. Lukas Misevičius 2012, Vietnamas 20x13, popierius ir tušinukas.

Šiandien ankstų rytą parsiradome į savo mažą butelį šiauriniame Vilniuje ir turbūt dar iki galo nesuvokiame, kiek per tuos mėnesius visko pamatėme ir patyrėme. Juo labiau, kad mūsų kelionė iki Vilniaus truko net tris paras. Viena naktis Singapūro oro uoste, antra – lėktuve Singapūras-Frankfurtas-Varšuva, trečia – naktiniame autobuse iš Varšuvos į Vilnių. Turbūt patys dabar esame panašūs į kosmonautus. Vis dėlto, jei ūpas puikus ir džiugina netgi tokie mažmožiai kaip sumuštinis su dešra, vadinasi, mums PAVYKO!

Pusrytys. 7 val. ryto. Virš lėkštės – du įdegę murzini, bet labai laimingi veideliai. Ačiū visiems prisidėjusiems, kad ši maža mūsų svajonė virto tikrove.

Taigi kol kas – tik emocijos grįžus. Tačiau netrukus įmesiu kažkokių konkretesnių apibendrinimų apie aplankytas šalis ir …. šiek tiek skaičiukų iš piniginės pasaulio. Manau, tai gali praversti norintiems iškrėsti kažką panašaus.

Saldus akcenčiukas kelionės pabaigai

Mus ir mūsų gausią mantą gabenantis prabangus greitasis keltas (kuriame netgi yra Wi-fi) ką tik pajudėjo nuo Negros salos krantų link Cebu. Ten vakare mums bus parikiuotas lėktuvukas skrydžiui į Singapūrą. Kad ir kaip nesinorėtų apie tai galvoti, šiandien prasideda lėtas ilgas ir sekinantis mūsų grįžimas namo. Draugai, ruoškit stalą – mes parvykstam! Tačiau kol pro langą dar matome tolstančią Negros salą, skubu papasakoti, ką dar be ugnikalnių ir gaidžių ten matėm.

Pastebėjimas Nr. 1. Negros gyventojai ne šiaip sau vadinami negritais. Nuo kitų filipiniečių jie šiek tiek skiriasi tamsesne odos spalva, platesnėmis šnervėmis, kresnesniu sudėjimu. Pravažiuodami kaimuose matėm ir tikrų tikriausių vaikiukų negriukų – garbanotais plaukučiais, apvaliom akytėm, juodais snukučiais. Bet čia mus ištiko šioks toks paradoksas. Negritų saloje patys pasijautėm baltosiomis beždžionėlėmis. Užsieniečiai į Negrosą užsuka pakankamai retai. O tie, kurie ir atvažiuoja, ištirpsta pusketvirto milijono negritų populiacijoje. Taigi daugelyje kaimų žmonės nelabai tų baltųjų ir matę.

Čia taip Negrose žmonės į darbus, mokyklas ir kitais reikalais važiuoja. Svarbu bent viena koja užsikabinti už džipnio.

Kartą važiuojam per kaimą keliuku, stabtelėjome prie kiosko šaltos Colos pasiurbčioti. Kol susimokėjome, atsikimšome gėrimus, už mūsų susirinko nemenka minia. Gyventojai atėjo mūsų kaip kokio televizoriaus pažiūrėti.

Stovi, šypsosi ir nieko nesako. Vienas berniukas ėjo iš mokyklos takeliu, pamatė mus, sustojo kaip įbestas ir išsižiojęs prastovėjo į mus žiūrėdamas kelias minutes. Arba einam ant pirštų galiukų pro kokią kaimo mokyklą – bandom likti nepastebėti. Bet kur tau! Netrukus ant tvoros jau išsirikiuoja ištisa žiūrovų salė, vaikiškais balsais rėkianti iš pradžių „Hello“, paskui – „Bye“. Pastebėjimas Nr. 2. Negros sala – tikras saldymynų mėgėjų rojus, tikrų tikriausia Cukrolandija. Nuo senų laikų negritai augina ne ryžius, o cukranendres. Taigi cukruje čia maudytis gali. Turint omeny, kad kai kas iš mūsų serga sausainiais, sprendimas vykti į šią salą atsipirko 100 proc. Riestainiukai, bandutės, keksiukai, sausainyčiai…

Darbas cukranendrių plantacijose sunkus ne tik dėl fizinio krūvio, bet ir dėl karščio.

Pastebėjimas Nr. 3. Posakis, kad “nėra blogo oro, yra tik bloga apranga”, pasirodo, yra teisingas. Prie dažno lietaus šioje saloje net šunys yra prisitaikę.

Pastebėjimas Nr. 4. Visi blogi dalykai kada nors baigiasi, net ir tokie kaip lietus. Paskutines kelionės dienas gavome pasivartyti ant balto pajūrio smėliuko ir atsinaujinti šokoladą (na, tą, kur ant kūno). Tiesa, šios paskutinės dienos mums buvo auksinės ir tiesiogine prasme – žiauriai daug kainavo. Visų pirma, apie 400 Lt teko pakloti už vizų pratęsimą. Filipinuose nemokama viza išduodama 21 dienai. Mes, žioplumo vedini ir dar lėktuvų bilietų akcijos paskatinti, nusipirkome bilietus skrydžiui keliomis dienomis per vėlai. Taigi su nemokama viza nebeišsitekome – teko pratęsti. Nemažai kainavo ir gyvenimas pajūryje. Filipinuose apskritai nakvynė brangi, o jei dar ant jūros kranto… Bet paskutinėmis dienomis kažkur dingo nerimas dėl finansų ir poreikis viską skaičiuoti.

"Čilinimui" išsirinkome balto smėliuko paplūdimį Negros salos pietuose. Tuščia pakrantė, skaidrus ir šiltas vanduo - kuo daugiau norėt?

Gavome namuką, iškeltą ant uolų su vaizdu į jūrą. Pliusas namukui už jaukią nuosavą terasą ir linksmuolius kaimynus - išverstapilvį spintoje gyvenantį 20 cm driežą ir naktimis palubėj knarkiantį šikšnosparnį.

Be to, mus papirko vietiniame restorane itin skaniai ir ne taip jau brangiai gaminamas maistas. Kiek, sakėt, pas jus Lietuvoje kilogramas šviežio tuno kainuoja? Mes už 24 Lt gavome ne kokį ten šmotelį, o visą keptą tuną, kurio pakaktų ir keturiems žmonėms, su visokiais garnyrais, daržovėmis ir kitais pribumbasais.

Žodžiu, kelionės planas įvykdytas, čokoladinis įdėgis atnaujintas. Dabar jau ramiai galime grįžti namo.

Gaidynas ugnikalnio papėdėje

Ho ho. Mūsų sąskaitoje – jau keturios aplankytos Filipinų salos. Dabar bimbinėjame gana nemažoje Negros saloje, kurioje prieš kelias savaites įvyko mūsų jau aprašytas 6.8 balų žemės drebėjimas. Įsitikinome, kad šią salą iš tikrųjų neblogai krestelėjo – vietiniai iki šiol pataria vengti kelionių rytine salos pakrante, kurios keliai žemės drebėjimo metu sugriauti ir dar tebetaisomi. Nuostoliai nemaži. Negros saloje gyvena kiek daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje. Taigi įsivaizduokite, kas nutiktų, jei Lietuvoje kelias savaites būtų nepravažiuojama kuri nors iš pagrindinių autostradų.

Vos persikėlę į negritų salą, buvome vėl nudžiuginti gaivaus filipinietiško lietaus. Orų prognozės taip pat nežadėjo nieko gero. Todėl ryžomės padaryti tai, ko šioje kelionėje iki šiol pavykdavo išvengti – išsinuomavome mašiną. Pagalvojome, kad tokiu būdu net ir lyjant galėsime apžiūrėti salą. Che che, jau įsivaizduojate „Europe Car“  kvepiančius naujutėlius automobiliukus? Filipinuose viskas veikia kitaip. Atvažiuoji į kiemą pas pilvotą filipinietį. Ten pamatai kelis sudrožtus vienas už kitą blogesnius trantus. Sumoki filipiniečiui už nuomą nesveikai daug pinigų ir jo pastumtas išriedi į judrią gatvę. Gerai, kad bent jau jokio užstato bei kreditinės kortelės duomenų palikti nereikia.

Įsitikinome, kad Filipinuose automobilių geriau nesinuomoti. Pakeliui paaiškėjo, kad kartais tiesiog nesuveikia sankaba. Taigi kai kitos mašinos prie sankryžos sustoja, taviškė netikėtai pradeda riedėti, kur panorėjusi. Apsukęs per miestą kelis ratus ir išliejęs kibirą prakaito Lukas nusprendė grįžti į automobilių nuomos aikštelę ir išsirinkti kokį nors kibirą bent jau su mažesniais trūkumais. Planavome važiuoti kelis šimtus kilometrų į kalnus – būtų nesmagu strigti kur nors pakeliui. Netrukus girgždančią Toyotą iškeitėme į raudoną Kia. Šioji, pasirodo – taip pat mergina su charakteriu. Riedėdama tai pradeda šokčioti kaip arklys, tai nei iš šio nei iš to išsireikalauja penkių minučių poilsio tiesiog užgesdama. Įdomiausia, kad vietiniams atrodo normalu vairuoti tokios būklės automobilius. Dauguma jų patys važiuoja vos ne kojomis pasispirdami.

Bet šiaip ne taip per dieną įveikėme gražų kelią iki kalnų. Sutemus buvome keliasdešimt kilometrų iki tikslo. Kadangi vietiniai šioje šalyje net važiuodami tamsoje taupo lemputes ir važinėja be šviesų,  Lukas tamsiame kelyje jautėsi nesaugiai. Nusprendėme neberizikuoti ir stoti kur nors pakeliui nakvoti.

Čia mūsų širdutės formos lova širdutės formos namuke. Vynas, rožių žiedlapiai ir žvakių šviesa.

Jei rimtai, štai tokiuose reto kraupumo apartamentuose visiškai nusikalę smigome pliušinės Valentino dienos vakarą. Kad pavyktų užmigti ir nuvyti lauk mintis apie aplink slankiojančius delno dydžio vorus ir tarakonus įkaliau vyno prieš miegą. Žodžiu, vieta – ne iš patraukliųjų. Bėda tame, kad nelabai kur buvo pakeliui nakvoti. Mašina, kuria važiavome – irgi ne ramunėlėmis kvepėjo.

Kitos dienos ankstų rytą jau kvėpavome gaiviu oru kalnuose esančiame Guintubdan miestelyje. Ten gavome kambarį su štai tokia nuosava terasa ir nepakartojama panorama.

Apskritai ši vieta – kažkokia stebuklinga. Mūsų namukas stovi aktyvaus Kanlaon ugnikalnio šlaite. Gaila, kad nepavyko į jį palipėti. Miestuke matėme ant sienų iškabintus skelbimus su po drebėjimo kalne atsivėrusio plyšio nuotrauka. Šis plyšys kelia nuošliaužos pavojų, todėl kopti į kalnus šioje vietovėje laikinai uždrausta. Bet ir be ugnikalnio čia radome ką veikti. Galų gale buvo smagu tiesiog pakvėpuoti kalnų gaiva ir pailsėti nuo kitų turistų (čia buvome vieninteliai). Nusileidę takeliu žemyn nuo mūsų namuko radome galingą krioklį, kuriame Lukas nepraleido progos „pasidušinti“. Man pasirodė baisu bandyti atlaikyti tokią srovę.

Visgi įspūdingiausia, ką matėme šioje kalnuotoje vietovėje – gaidynai. Visi kalnų šlaitai, hektarų hektarai skirti auginti koviniams gaidžiams. Kovinius gaidžius čia veisia kone kiekviena šeima. Vietiniai sakė, kad šeimininko, kurio gaidys pelno čempiono titulą, visi kiti augintiniai iš karto įgyja keturių šimtų litų vertę.  Taigi biznis nemenkas. Įdomiausia, kad kiekvienas iš šių tūkstančių gaidžių visą dieną kakariekūrina, suklykia kas kelias sekundes. Kalnų aidas įspūdį dar labiau sustiprina. Kad ir ką beveiktum, fone visą dieną skamba nenutrūkstamas jų klykimas. Nežinome, kodėl gaidžius auginti itin populiaru būtent kalnuose. Vis dėlto buvo gaila žiūrėti į juos pririštus prie būdų kaip kokius šunis.

Aptvaruose bręsta jaunoji kovinių gaidžiukų karta.

Kad jau turėjome automobilį su erdvia bagažine, prikišome į ją visokių piknikui reikalingų daiktų. Taigi po trijų mėnesių poniško maitinimosi Azijoje pirmą kartą patys sau gaminomės maistą. Pakeliui užsukę į žuvies turgų nusičiupome riestapilvę žuvaitę ir kelis broliukus kalmariukus.

Juos pasičirškinę ant ugnies sulapnojome su didžiausiu malonumu. Na, buvo beveik šašlykas, laužas, malda ir gitara – kiekvieno lietuvio svajonė.

Juodo smėlio saloje

Gėda kam ir pasakyti, bet per tris mėnesius Azijoje paplūdimyje gulinėjome tik kelias dienas. Todėl likusias kelionės savaites planavome skirti vandens malonumams. Sunerimome, kai dar Bohol saloje buvome ne kartą išskalbti smarkaus lietaus. Jei taip pliaups ir toliau, Filipinuose ne tik kad „nebepasnorkelinsime“ ir nebepasimaudysime, bet ir paliksime visą savo trijų mėnesių įdegį. Kaip grįžę žmonėms į akis pažiūrėsime? Juokai juokais, bet jau buvome besusigundantys keisti savo planus ir kartu su Bohole sutikta lietuvių pora vykti į ištisus metus saulės kaitinamą Palawan salą. Bet lemiamą akimirką visgi nesuskydome ir ryžomės keliauti į kitas dvi šiuo metu lietaus laistomas salas centrinėje Filipinų dalyje.

Patogiu keltu persikėlėme į mažytę vos 50 kilometrų perimetro Camiguin salelę. Kad ir kaip nenorėjome, kartu su savimi iš Boholo atsivežėme lietų. Žinot, prisiminėme tą Lietuvoje dažnai užklumpančią būseną, kai vasarą putodamas keiki niekada nesibaigiantį lietų ir skaičiuoji iki rudens likusias šiltas dienas. Tik šiuo atveju artėja ne ruduo, o mūsų kelionės pabaiga (t. y. minusinė lietuviška žiema).

Camiguin sala garsėja didžiausia ugnikalnių koncentracija žemėje. Paskutinis ugnikalnis buvo išsiveržęs prieš kelis šimtus metų. Kiekvienas toks išsiveržimas prikrečia saloje kokių nors kuriozų. Pavyzdžiui, po kažkurio ugnikalnio išsiveržimo po vandeniu atsidūrė kapinės. Nori aplankyti mirusį prosenelį – aukis ląstus, isikąsk „triubelę“ ir nerk.

Planavome bent į kokį vieną ugnikalnį šioje saloje palipėti. Bet pamanėme, kad visų pirma lyjant bus labai slidu kopti, antra – per dangų užtraukusius debesis nieko nematysime. Greitai sugalvojome dienos planą B: iš kuprinės dugno išsitraukėme celofaninius ploščiukus, išsinuomavome motorolerį ir išlėkėme apžiūrėti salos.

Ši nuotrauka labai puikiai atspindi, ką žmonės ne tik šioje saloje, bet ir apskritai Azijoje veikia visą dieną. Gatvėse visada pilna žmonių, kurie tiesiog tupi, sėdi ar šiaip trinasi vietoje. Įdomu, iš ko jie gyvena.

Camiguin uoste galima nusipirkti tokios ekstravagantiškos išvaizdos šviežios žuvies.

Negalėjau nenufotografuoti. Gaila, kad negaliu perteikti garso. Paršiukai taip skaniai čepsėjo vakarieniaudami..

Kadangi kitą dieną vėl pliaupė kaip iš kibiro, leidome sau atsipūsti – visą dieną prakiurksojome žiopsodami į šėlstančias bangas. Jei ištaikydavome kokį pusvalanduką be lietaus, nušlepsendavome juodo smėlio paplūdimiu tai į kairę, tai į dešinę žvejų gyvenviečių pažiūrėti.

Filipinuose labai populiaru valtis iš abiejų šonų sutvirtinti tokiomis konstrukcijomis, kad nevirstų.

Žvejų šeimos dienomis "trinasi" aplink laivus. Moterys tvarko tinklus, vaikai žaidžia valtyse, vyrai ruošiasi žvejybai. Kai užklumpa lietus, visi susispiečia po skėčiu.

Beje, jei ką nors iš jūsų kada nors vėjas nuneštų į Camiguiną, rekomenduojame „Seascape“ resortą netoli salos centro Mambajao. Čia už protingą kainą gavome namuką kokie 10 metrų nuo bangų. Be to, būtent čia esančiame šeimos restoranėlyje pirmą kartą Filipinuose paragavome nebrangaus ir iš tikrųjų skanaus maisto. Tiesą sakant, negalėjome sustoti valgyti – taip čia viskas buvo skanu.

Trispalvė

Negritai iš Filipinų Negros salos siunčia nuoširdžiausius sveikinimus cepelinų ir krepšinio šalies gyventojams Valstybės atkūrimo dienos proga!

Šiukšliadaikčiai

Kai prieš tris mėnesius abu tokie nedrąsučiai atvažiavome į Aziją, labiausiai mus sukrėtė ne gatvėse valkataujantys žmonės, ne vietinių higienos nesilaikymas, o šiukšlės. Šiukšlės visur – šalia žmonių namų, vandenyje, miesto gatvėse, viešajame transporte. Matėme netgi vimdančių vaizdų. Pavyzdžiui, purvinoje kavinėje prikerti gana skanios vištienos, o eidamas į tualetą akį užmeti į kavinės virtuvę. „Hm, – pamanai, – nelabai kuo skiriasi nuo sąvartyno“. Tenka mintyse įkalbinėti suvalgytą maistą pasilikti, kur esąs. Arba važiuoji kur nors provincijoje – atrodo, būtų viskas idealu, jei ne šiukšlės. Kai kurie žmonės taip apsileidžia, kad šalia namų vietoje žolės turi plastikinių šiukšlių „veją“. Ir jie nemato tame jokių problemų.

Žinot, netgi mus, liguistus rūšiuotojus, pamatyti vaizdai privertė suabejoti, ar yra kokia nors prasmė europiečiams sukti galvą dėl atliekų, investuoti į modernas šiukšlių deginimo gamyklas bei socialines reklamas, jei Azijoje šimtai milijonų žmonių tiesiog gyvena šiukšlėse. Važiuoji autobusu ir stebi, kaip pro jo langus bendrakeleiviai laikas nuo laiko vis švysteli po kokį butelį ar čipsų pakelį. Barbarai. O kas darosi upėse? Matyt, kokio Merkio vanduo Azijoje būtų geriamas – čia upės jau seniai virtusios tiršta šiukšlių koše.

Džiugu, kad bent jau Filipinai po truputį apsivalo. Ši šalis – švariausia iš kelionėje aplankytų. Neseniai eidami paupiu pamatėme iškabą, draudžiančią šiukšlinti. Labiausiai man patiko sakinys apie gyvūnėlius.

Taigi taigi. Lengvai sukrėsta šiukšlinimo mastų daugiamilijoninėse Azijos valstybėse pradėjau ieškoti teigiamų pavyzdžių, kurie jei ne numalšintų manyje užvirusį pyktį šioms apsikiaulinusioms tautoms, tai bent suteiktų kažkokios vilties, kad net ir ten situacija kada nors pasikeis. Jūsų dėmesiui – Azijoje sumedžiotas idėjos, kaip kūrybiškai, praktiškai ir, svarbiausia, draugiškai gamtai nebereikalingas šiukšles prikelti antram gyvenimui.

Pastebėjau, kad labiausiai azijiečiai vertina panaudotas padangas – jos universaliausiai pritaikomos.

Pietryčių Azijos kaimuose labai populiaru naudoti tokias iš padangų pagamintas šiukšliadėžes.

Kažkada girdėjau, kad atsilikusių šalių gyventojai batus gaminasi iš plastmasinių "bambalių". Pasirodo, viskas keičiasi, žmonės modernėja. Štai jums iš lėktuvų padangų pagaminti puikiausi sandalai braidžioti po balas.

Vakarais susėdę ant šių padanginių lauko baldų vyrai pliekia kortomis, o dienomis - saulės voniomis mėgaujasi vietiniai keturkojai.

Perkerpi padangą perpus ir pagamini puikiausią stalą gausiai kriuksių šeimynai.

Nieko čia nepridursi. Tvora kaip tvora. Dar ir smūgius amortizuoja (jei koks girtas kaimynas šalia mėgintų prisiparkuoti).

Nežinau, kaip jie tai padaro, bet jei gėlės šiuose vazonikuose žydi, vadinasi, padangos tinkamos ir šiam reikalui.

Antra pagal pritaikomumą atlieka – plastikinis “bambalis“ nuo alaus ar limonado.

Tokį buteliais apraišiotą krepšį matėme viename Kambodžos žvejų kaimelyje. Buteliai atstoja plūdurus. Žvejodamas ar rinkdamas kitas jūros gėrybes gali palikti jį ant vandens nesukdamas galvos, kad surinkti krabukai ar žuveliokai apsivers.

Penkialitriniai bambaliai puikiai apsaugo nuo lietaus šiuos elektros tiekimo įrenginius (tiksliai nežinau kas čia - jungikliai, saugikliai ar dar kas).

Labai paprasta, bet visai gražu. Matėme tokiais kabančiais augaliukais papuoštą tvorą kaimo mokyklos kieme.

Trečią vietą šiame antrinio panaudojimo konkurse laimi atliekos iš skardos.

Hanojaus kavinės interjeras. Išbandėme - sėdėti visai patogu.

Žodžiu, vaikai, nuo šiol alaus skardinių neišmeskim.

Perpjovus įstrižai didelę skardinę (nuo ispaniškų alyvuogių ar aliejaus) išeina net du tokie šiufeliukai.

Stiklas Azijoje nėra toks populiarus kaip plastikas, bet ir čia jo kartais atlieka. Azijiečiai – ne iš kelmo spirti, pavyzdžiui, ištuštinę kokakolos ar alaus buteliuką antriniam panaudojimui pritaiko visas jo dalis – net kamštukus.

Stiklo šukės tvoroje - vagims atbaidyti.

Šis vaizdelis - iš visiškai gūdaus Laoso kaimo, kuriame elektra įvesta tik prieš metus. Vietiniai sugalvojo buteliais apdėlioti savo bambukinių namukų pamatus, kad į vidų per plyšius nelįstų gyvūnėliai.

Pasirodo, šaškės - pats ekologiškiausias žaidimas. Pagaminti šaškių lentai neprireikė nukirsti nė vieno medžio - ji nupiešta. Pačių šaškių žaidimui irgi nereikia - užtenka butelių dangtelių.

Šių kraštų gyventojai labai smagiai pritaiko ir žaliąsias atliekas.

Viešoje vietoje teko plautis rankas vandeniu, atbėgančiu per bambukinį vamzdį. Įdomu, kiek laiko jis gali tarnauti.

Išgėrus sultis kokoso kevalas pritaikomas kaip vazonikas.

Pabaigai – keli vaizdukai nuotaikai praskaidrinti. Abejoju, ar kam nors iš jūsų kada nors kils klausimas, kur tokias atliekas antrą kartą panaudoti 🙂

Sagada: virš debesų

Nebežinome, ką apie save galvoti. Gali būti, kad mudu turime kažkokių užslėptų nekrofiliškų iškrypimų, išryškėjusių kaip tik šios kelionės metu. Mes vėl trinamės aplink karstus. Iš San Fernando sugalvojom važiuoti į Luzon salos šiaurinę dalį – kalnuose esantį Sagados miestuką, išsiskiriantį neįprastomis laidojimo tradicijomis. Šios vietovės gyventojai ilgą laiką savo mirusius artimus tempdavo į kalnus ir prikaldavo jų karstus prie uolų. Taigi dar ir dabar toje provincijoje šen bei ten gali pamatyti uolas, aplipusias mažais ir dideliais karsteliais.

Jau buvome susitaikę, kad iš San Fernando į Sagadą mums teks 15 valandų kratytis tiesiai per aplinkui važiuojančiu autobusu. Bet priėjo dėdulė Risas (tas stebuklingas mums pagelbėjęs amerikietis-australas) ir sako: „Vaikai, išsinuomokit čia netoliese motociklą ir važiuokite kalnų serpantinais savarankiškai. Jei nestoviniuosit, šį kelią įveiksite per 5 valandas“. Pasiūlymas suintrigavo. Už 30 Lt dienai išsinuomavome ledinį krosinį žirgą ir atvėpę žandikaulius pajudėjome Sagados link neįtikėtino grožio vietovėmis. Tai gražiausia, ką esame matę šioje kelionėje.

Į Sagadą vietoje penkių valandų važiavome devynias. Fotoaparatas jau seniai neturėjo tiek darbo. Labiausiai patiko įspūdingos ryžių terasos. Ko gero, sutiktume bulves iškeisti į ryžius – kad tik Lietuvoje turėtume bent kažką panašaus.

Kai kurios ryžių terasos suformuotos prieš 2000 metų ir yra pripažintos kaip saugotinos vertybės. Šitiek kartų čia kaip skruzdėliukai plušo – drėkino laukus, sėjo ir augino savo duoną kasdieninę.

  

Serpantinais kelis kartus buvome pakilę į viršukalnes. Įdomus jausmas įvažiuoti į lietaus debesis, iki triusikėlių sulyti, o po pusvalandžio kilometru žemiau, jau būti išdžiovintiems šilto vėjo.

Pakeliui pravažiavome pro labai jaukius kalnų miestukus. Kai kurie jų mums pasirodė labiau ispaniški nei azijietiški.

Skalbiniai ir morkos džiovinami paprastuoju būdu.

Sagada – taip pat labai gyvas ir tvarkingas miestelis. Namukai išdygę tiesiog ant uolų.

Diedukas labai džiaugiasi nusipirkęs šviežių kopūstų.

Lukas irgi džiaugėsi šviežiais kopūstais. Sakė, prisegs šią nuotrauką prie savo naujo CV, kai grįžęs ieškosis darbo.

Sagados turgus

Apsigyvenome labai juokingame į viršų platėjančiame viešbutyje su aplink lakstančiais paaugliais šunyčiais, pasitinkančiais neva piktoku lojimu, o išlydinčiais meiliu seilėjimusi ir trynimusi aplink kojas.

Nieko nelaukę patraukėme pasižiūrėti didžiausios Sagados įžymybės. Ir sugalvok tu šitaip… Keistuoliai tie kalniečiai. Kažkur skaitėm, kad anksčiau būdavo didžiausia garbė būti palaidotam tokiu būdu. Artiemieji už laidojimą olose ar ant uolų turėdavo paaukoti 20 kiaulių.

Ne mažesnė garbė - ir būti štai taip po mirties padėtiems tamsioje oloje.

Į Sagadą atvykome pačiu tinkamiausiu laiku. Vietiniai kelias dienas šventė kažkokią kultūrinę šventę, tad miestelis buvo virtęs smagia fiesta.

Pasigrožėję tradiciniais filipiniečių šokiais sugalvojome užkąsti. Šventės metu palapinėse buvo prekiaujama įvairiais gardėsiais. Taip ir neišdrįsę paragauti tradicinių filipiniečių patiekalų (nei 16 dienų viščiuko arba ančiuko embriono „Ballut“, nei aliejuje pačirškintų viščiukų naujagimiukų), nusprendėme tiesiog eiti per palapines kilnodami puodų dangčius, kol rasime ką nors patrauklaus.

Vienoje palapinėje pardavėja mums bandė įsiūlyti iš pradžių virtos vištienos, paskui kiaulienos ir jautienos. Pamačiusi, kad mūsų šie patiekalai nesužavėjo, ji atkėlė dar vieno puodo dangtį. Sako: “Dog meat”. Širdį pervėrė pamatytas vaizdas – sultinyje plaukiojantys smulkučiais šunyčio šonkauliukai. Pasirodo, kai kuriose Filipinų kalnų vietovėse žmonės šuniukų paragauja paragauja… Keista, kad tokių vaizdų pavyko išvengti šuniavalgių šalimi vadinamame Vietname. O štai Filipinuose buvome pričiupti ir nemaloniai nustebinti.

Niekadieniai banguotame San Fernande

Kad jau atskridome į Manilą ir atsidūrėme didžiausioje Filipinų saloje Luzone, nutarėme šiek tiek pačiupinėti šiaurinę jos dalį. Pakeliui stabtelėjome vakarinėje jos pakrantėje „perkrauti“ vidinių batarkių. Tiesiog bedėme pirštu žemėlapyje į nedidelį San Fernando miestuką prie jūros ir jame kelioms dienoms nusėdome.

Tiesą sakant, šios dienos būtų buvusios visiškas nesusipratimas, jei ne pažintis su čia gyvenančiu stebuklingu dėdule Risu. Jau seniai pastebėjome, kad jei šiose šalyse nori tikro draugiškumo ar nuoširdžių patarimų kokiu nors klausimu, ieškok baltų žmonių. Jei nesutinki čia nuolat gyvenančių vakariečių, klausk labiau už tave apsipratusių keliautojų – iš karto gausi atsakymą į rūpimą klausimą be paslėpto naudos siekimo ar pan. Kai kelias valandas vaikštinėjome pakrante ir nesėkmingai ieškojome kur apsistoti (šlykščios skylės už brangiai su daug filmų persižiūrėjusių banglentininkų), mus užkalbino prie kelio alų gurkšnojantis apvalainas dėdė, pusiau amerikietis, pusiau australas. Kažkuo mes jam patikome. Įsodino jis mus į savo pusiau motociklą–pusiau mašiniuką ir nusivežė ant aukšto kalno į savo namus.

Už juokingą pinigų sumą jis išnuomavo mums ištaigingiausius apartamentus su nerealia panorama į jūrą. Pasirodo, šis ponas Filipinuose gyvena jau keliasdešimt metų. Su filipiniete užgyveno paauglę dukrą ir kiek jaunesnį sūnų. Bet žmonelė kažkur pasiplovė, tad vaikus jis augina vienas. Turi namą su keliais prabangiais apartamentais, kuriuos be jokios reklamos nuomoja per pažįstamus čia atvažiuojantiems banglentininkams. Matosi, kad vyrukas gerokai išsiilgęs bendravimo su, jo žodžiais, „normaliais žmonėmis“ (baltaisiais). Per šitiek laiko filipiniečiai jam gerokai įgriso. Jis sako, kad Filipinai – puiki vieta kelias savaites paatostogauti, bet tragiška šalis gyventi. Risas keikėsi dėl šalyje išplitusios korupcijos, vietinių laukiniškumo, siaubingos Filipinų virtuvės bei prastos kokybės išsilavinimo, kurį jo vaikai įgis šioje šalyje. Žinot, po dviejų mėnesių Azijoje mes jį iš dalies suprantame.

San Fernando stengėmės kelias dienas veikti „nieko“. Bet Lukas vis tiek prasimanė veiklos – išsinuomavo banglentę ir instruktorių ir kelias valandas mokėsi čiuožti bangomis. Luko citata: „Labai lengva išmokti“. Štai ir vaizdai, kaip mačo įvaldė lentą.