Turkija

BUU nesitikėjot?

Truputį užtrukome, kol medžiagą surinkome, na bet vuolia – naujas įrašas!

 

Po pasivažinėjimų krosiniais motociklais Filipinuose, vis knietėjo ir niežtėjo išmėginti, kas yra ilgesnė kelionė  motociklu. Teko net teises išsilaikyti. Aišku 1350km per 7 dienas negali pavadinti nei ilga, nei varginančia kelione, bet nuotykių užteko ir patirties įgavome.Turkiją kadaise matėme per traukinio langą pakeliui į Siriją ir vaizdai paliko tokį įspūdį, kad norėjome pamatyti daugiau.

Dėl karo ir neramumų Sirijos pasienyje maršrutą teko dėliotis vakarinėje Turkijos dalyje, nors mūsų supratimu, įdomiausia yra mažai lankoma ir sunkiai pasiekiama rytinė dalis.

Taip jau sutapo, kad šovėme į rusų ir rytų europiečių pamėgtą regioną su viltimi, kad pastarieji nuo kurortinių miestų per toli nenutols. Viltis pasiteisino. Gal dėl neįsibegėjusio sezono, gal dėl kruopštaus nakvynės taškų pasirinkimo, gal dėl judėjimo laisvės alkūnėmis daužytis su atostogautojais neteko.

Apie techniką:

Naujutelaitė vos 5000 km ridos Yamaha  Tenere XT660Z, nė vieno įbrėžimo (beje, tai – daugiau trūkumas nei privalumas, nes reikėjo labai saugoti, o ir bet koks įbrėžimas neliktų nepastebėtas). Svorio centras aukštai, manevruoti, nulipti bei užlipti sunku, bet sėdėti patogu ir man, ir Vikai. Keliai Turkijoje, pasirodo, geri, tokių visureigių nelabai ir reikia. Kita vertus, pasitaikydavo ir žvyrkelių, kurių net google maps pažymėta nėra ir kuriais važiuoti buvo labai smagu.

 

1. Diena

Atskridę į Antaliją staigiai persidėliojame daiktus, pasirašome nuomos dokumentus ir šauname link pirmos nakvynės Egirdir miestelyje.

Kelias fainas, mašinų mažai. Važiuojam lėtaai ir daug dairomės. Įdomiausia kelio atkarpa prasideda išvažiavus iš greitkelio. Kalnai, kaimeliai, kanjonai, upeliai ir siaurukas geros dangos keliukas.

Egirdiras – miestas ežero iškyšulyje. Kai lankėmės, jis buvo apytuštis, nors iš hostelių ir hotelių skaičiaus galima spręsti, kad jis toks būna ne visada.

2. Diena

Egirdir – Sagalassos –  Burdur

Saglassos – vienas didžiausių antikinių miestų griuvėsių Turkijoje. Nuošalus ir kalnuose – tai, ko reikia 🙂 Nustebino griuvėsiuose atstatyti veikiantys fontanai :O

Nuotykių ir karščio išvarginta Vika 🙂

Kelias įdomiausias ten, kur išsuki iš autostrados.

Burdur miestą pasirinkome nakvynei todėl, kad jame nieko nėra. Paprastas turkiškas miestas, be jokių įdomybių ir įmantrybių. Tikras turgus, tikros kainos, tikras maistas ir jokių mikimauzų. Vos alaus radome kur nusipirkti.

Beje, būtent šiame mieste patyrėme savo kailiu, kaip motociklininkai rūpinasi motociklininkais.  Visiško chaoso epicentre šalia centrinio turgaus šiaip ne taip radę vieną iš nedaugelio to miesto viešbučių 15 minučių bandėme susikalbėti su recepcijos darbuotojais – niekaip. Staiga įbėga kažkoks neblogai apsirengęs vyrukas, persimeta keliais žodžiais su darbuotojais, čiumpa mane už rankos ir moja važiuoti paskui jį. Iriamės per minią žmonių  jam iš paskos. Išlipame prie kito viešbučio, kur jis įbėgęs užtikrintai kažką komanduoja. Po kelių minučių atlekia angliškai kalbantis viešbučio šeimininkais ir nušviečia situaciją – aname viešbutyje nebuvo vietos, o pro šalį ėjęs ir nugirdęs pokalbį vyrukas, pasirodo, buvo motociklininkas, jaučiantis pareigą padėti dviračiams keliautojams 🙂 Dar nuotraukų parodė iš savo kelionių.

 3. Diena

Burdur – Bozburun 340 km.

Kelias gražus, platus.

Išmokta pamokėlė: motociklininkus labai užknisa labai stiprus šoninis vėjas. Važiavome autostrada pakrypę 10 laipsnių, kad neišpūstų iš kelio…  Rrrr… Ir taip kokias 2 valandas.

Pralėkėme pro Marmarį – pasižiūrėjome kekšaičių ir iki raudomumo nusvilusių pilvočių. Ir vaikų kvailų. Turkai tikrai ne patys blogiausi vairuotojai. Blogiausi – vairuojantys turistai. Ir kai jų daug, tampa tikrai pavojinga – movėme iš ten, kol be mūsų kelyje neliko nė vieno vairuojančio turisto.

Keli kilometrai už Marmario vėl viskas stojasi į savo vietas – prasideda kalnuotas pusiasalis, o keliukas vyniojasi pačia pakrante tai iškildmas į kelių šimtų metrų aukštį, tai vėl pasiekdamas jūros lygį. Pravažiuojantys turistų prištabeliuoti džipai truputį kelia nerimą, bet, kaip vėliau paaiškėjo – veltui. Bozburun – puikus laivų statytojų miestukas su tinkama nuotaika. Didžioji dauguma keliautojų čia patenka jūros keliais, tad miestelyje vietoje įprastų turistų zuja gyvų akių dieduliai vėjo nugairintais veidais. Kadangi mes ir patys prijaučiame buriuotojams šis ramus pajūrio miestukas mums labai patiko – ramu, gražu ir gaivu.

Vaizdas per langą

4 Diena

Pasiliekame Bozburune kelioms dienoms. Kadangi uoste maudytis nelabai buvo ūpo, pasiturkšti važiavome į tuščią pliažiuką už 25 km nuo Bozburun. Beje, Bozburune už juokingą kainą radome puikius apartamentus su vaizdu į uostą, balkoniuku ir virtuvėle. Birželio pradžioje sezonas čia buvo dar neįsibėgėjęs, dauguma viešbučių apytuščių, todėl viename jų ir gavome tiesiog neįtikėtinai gerą pasiūlymą. Prieš tai galvojome apsistoti netoliese esančiame Selimiye – anas nors ir pasirodė taip pat gana žavus, bet buvo labiau turistinis ir brangesnis apsistoti.

Siauručiai serpantinai tarp kaimelių – “norvegiški“:

Čirška šviežia žuvelė pirkta iš vietinių žvejų:

 

 

5. Diena

Maršrutas Bozburun – Daylan  – Kayakoy +-350 km su nukrypimais.

Buvau sumanęs nuo Daylan iki Kaunos (eiliniai griuvėsiai  http://en.wikipedia.org/wiki/Kaunos ) važiuoti pajūriu, tačiau užtvėrė kelią uniformuoti pareigūnai ir nusiuntė į apvažiavimą greitkeliu. Po kelių nesėkmingų bandymų apvažiuoti uniformuočius aplinkeliais, šauname į greitkelį, darome lankstą ir išsukę į kalnų keliuką palei Koycegiz ežerą pasiekiame Kaunos griuvėsius. Esame pavargę ir leipstame nuo karščio. Vika išsiaiškina, kad maršrutą sugalvojau “na chadu“ ir nežinau, ar yra galimybė persikelti per upę, skiriančią griuvėsius ir beviltišką kaimuką, nuo miesto, kuriame lėtai sukasi kebabų iešmai ir besišypsantis padavėjas moja ranka kviesdamas išgerti šalto alaus. Laivai kaip ir kursuoja, bet jie gabena tik pėsčiuosius. Žodžiu, tikimybė, kad teks beveik 2h važiuoti atgal tuo pačiu kalnų keliuku iki plento, nedžiugina ir tenka ieškoti alternatyvų keltui. Iškvotę kelis vietinius randame šutvę žvejų, kurie gestais sutinka už 5 lt pergabenti mus į civilizaciją.

Valtelė teko tokia, kokios keltu nepavadinsi. Su dievo pagalba įvairuoju 200 kg sveriantį motociklą į tą valtį ir laukiu, kol bangos mus išsvies už borto.

Šiaip ne taip išlaikius lygsvarą bei nenuvirtus ir pasiekus kitą krantą paaiškėja, kad motociklą reikia apsukti, kad galėtume jį išstumti iš valties. Bėda ta, kad jis nelabai telpa skersas joje. Prakaitas, keiksmai, bangos – ir motociklas jau guli ant šono. Kuprinės ir priekinis ratas kabo virš vandens. Trumpa malda – ir su žvejo pagalba atsistojame į vertikalią padėtį, bandome išvažiuoti iš valties, bet galinis ratas prasisuka ant slidžių valtelės grindų ir šnipštas išeina.  Įtempę raumenis išlupame motociklą į krantą, atsiskaitau su žvejais ir čiaubambinomesafrikoje – dreba rankos, džiūna burna, adrenalino perteklius. Vika linksminasi su fotoaparatu:

Jei atvirai, dabar galvoju, kad tai buvo laaabai neatsakingas žingsnis, bet apsisuka tik silpni arba protingi 😀

(Pastaba: jei kas nors žiūrėsite mūsų maršrutą google maps žemėlapyje,  šioje vietoje atsirado lankas, nes žemėlapyje nesugebėjau peršokti per upę).

Pora valandėlių kelyje ir mes Kaykoy, mieste  vaiduoklyje, kurio visi gyventojai graikų-turkų konflikto metu buvo iškelti į Graikiją. Apleistos bažnyčios (Turkijoje gana dažnas atvejis), siauros gatvelės, kiauri miesto namai ir tyla.. Nors šie griuvėsiai yra dar pakankamai jauni ir ne tokie vertingi kitų Turkijos griuvėsių kontekste, mums jie patiko bene labiausiai. Miestas apleistas vos prieš šimtą metų ir jei nebūtų buvę žemės drebėjimo, viskas būtų dar geriau išsilaikę. Eini, dairaisi ir įsivaizduoji, kaip dar visai neseniai šiame mirusiame mieste virė gyvenimas. Nakvoti nusprendžiame šalia esančiame truputį gyvesniame didmiestyje Fethiya.

6 Diena

Kelios nuotraukos iš šen bei ten:

Kaykoy

Fethiya – nemažas ir gana turistinis miestas,  kuriame yra iiilgas pliažas palei visą pakrantę ir ošia naktinis gyvenimas senamiestyje.

Ryte, pagal planą aplankę Kayakoy, šaunam į Gelemi. Lonely Planet žada gražų pliažą ir Pataros griuvėsius. Žemėlapis ir aš žadame Vikai, kad gulėsime pliaže jau po 1,5 val, tačiau per neapdairumą navigacijoje pamirštama uždėti varnelė ant “Avoid unpaved roads“ ir mes nejučia atsirandam kokių 1500m aukštyje besirangančiame serpantininiame žvyrkelyje. Dabar galvoju, gal ten buvo upės vaga ar šiaip kažkokia gamtos išdaiga, nes keliu to nepavadinsi. Jei dėl kumščio didumo akmenų prarandi greitį įkalnėje ir sustoji, pradedi čiuožti atgal,  priekinis stabdis nelaiko, nes visas svoris – gale. Žodžiu, vėl liksmybės ir prakaitas:)

Patyrusiems motociklininkams rekomenduočiau ten prašokti, tik google maps nerodo to keliuko… (vėl maršruto žemėlapyje netikslumai, bet yra keliukas jungiantis Oludeniz su Bogazici kaimeliu).

Gaila nuotraukų neturime – galvoje išgyvenimas buvo 🙂

Random vaizdas nuo skardžio

Pakeliui sutinkame vėžliukų, prisižiūrime pasakiškų panoramų ir tikslą galų gale pasiekiame. Pagulėję pusdienį pliaže pradedam nuobodžiauti ir, apžiūrėję Pataros miesto griuvėsius, kitą rytą nusprendžiame šauti į Olympos.

Patara

Patara

 

Kelias – geras, be nuotykių, tik užklupęs lietus mus priverčia sustoti pirmoje pasitaikiusioje pastogėje, kur bobulytė parikiuoja laaabai skanių turkiškų blynelių. Blyneliai vadinasi Gozleme. Tai labai ploni krosnyje kepami miltiniai blynai su įdaru (paprastai sūris ir špinatai), pateikiami su kupeta šviežių žolių – rukola, petražolės, salotos.

Olympos apylinkės (mes gyvenome  kaimuke Cirali Kemer) išsiskiria iš Turkijos landšafto drėgnais upelių pilnais slėniais ir gausia, vešlia ir džiungles primenančia augalija.

Naktį nusibaudžiame save ir iš Olympos pėstute einame užmesti akį į Chimeros kalną (kalnas, ant kurio daug šimtmečių liepsnoja metano liepsnos). Vis kankina paranojinė mintis, kad ten atvestas dujotekis mulkinti turistams 😀 Bet kelias valandas ėję iki kalno papėdės, dar valandėlę vidury nakties kopę į viršų, gana maloniai nustembame – atsigerti vyno naktį prie šių ugnų gana smagu.

7 Diena

Sekantį rytą Antalijoje atiduodame motociklą ir visą dieną prasitrynę mieste  šokame į naktinį autobusą Antalija – Kapadokija.

Pirmi vaizdai iš Kapadokijos:

8_9_10 Diena

Trims paroms apsistojame turistiniame kaimelyje Goreme. Atmosfera gera, bet jei dar kartą čia važiuotume, apsistotume šalia esančiame truputį mažiau turizmo industrijos paliestame Uchisar kaimelyje. O dar geriau būtų pasiimti miegmaišį ir truputį paėjus į šoną “užskvotint“ kokį uoloje išraustą būstą 🙂 Landžiodami po įvairius “apartamentus“, matėme nakvotojų paliktų pėdsakų.

 

Vika rodo kaip virtuvės stalas stovėtų

Goreme. Fone Uchisar kaimelio tvirtovė

Stengėmės keliauti savarankiškai ir privengėme turų, gidų ir programų, tačiau neišvengėme.  Kapadokijoje keliauti savarankiškai viešuoju transportu be galo sunku. Niekur nėra normalių žemėlapių su lankytinais objektais, kad nuvažiuotum 80 km, reikia pakeisti 3-4 autobusus ir sugaišti visą dieną. Visada yra rizika, kad strigsi kur vieškelyje, nesustojus paskutiniam autobusui. Žodžiu, viskas suorganizuota taip, kad tektų pirkti tuos turus, jei neturi pakankamai laiko. Antrą kelionės Kapadokijoje dieną perlipome per save ir nusipirkome turą, kurio metu apvažiavome pagrindinius lankytinus objektus. Kaip ir pridera,  į turo programą buvo įtaraukti ir keli reklaminiai sustojimai kažkokioje saldainių parduotuvėje ir “brangiųjų akmenų apdirbimo ceche“,  kas ištikro buvo papuošalų parduotuvė. Tiesą sakant šį turą pirkome vien dėl to, kad apžiūrėtume vieną iš šiame regione esančių požeminių miestų. Požeminis miestas atrodo kaip septynių aukštų daugiabutis po žeme, kurio aukštai ir kambariai sujungti siauručiukais tuneliukais. Smagumas tame, kad kai tuo tuneliuku eina keliasdešimties turistų grupė, klaustrofobikus gali ištikti rimtas panikos priepuolis: eini tunelyje susirietęs, nei prasilenksi, nei sustosi, nes prieš tave ir už tavęs – žmonių vora. O dar smagiau, kai kas nors iš turistų atranda požeminiame mieste “kišenę“ (kambarį be tolesnio praėjimo), tada visi tuneliu pradeda leistis žemyn jo apžiūrėti, o “kišenėje“ tėra vietos keliems žmonėms – nei apsisukti, nei atgal grįžti. Žodžiu, apie potyrius daugiau gali papasakoti Vika, kuri po žeme vaikščiojo gerokai išpūstomis iš baimės akimis.

Likusį kelionės laiką trekinom Goreme apylinkėse. Iš Goreme veda nemažai pėsčiųjų trasų, kurias visas praėjome. Viskas nuotraukose :

 

Toliau šauname į Stambulą. Dar kartą praeiname jau matytas vietas ir pažiūrime per 5 metus nei trupučio nepakitusias modernaus meno muziejaus ekspozicijas..

Reikėtų paminėti ir nuotykius oro uoste. Jau tokie patyrę keliautojai jaučiamės, kad susigaudyti nepažįstamam mieste mums vieni niekai, galim rasti bet kokį adresą ir atsidurti ten valandos bėgyje naudodamiesi vien tik viešuoju transportu, po poros valandų praleistų miesto centre jau galime dirbti gidais, į lėktuvo bilietus mums užtenka užmesti akį likus porai valandų iki skrydžio ir mes atsiduriam oro uoste. Tiesa, ne tame, kuriame turėtume atsirasti. Taip taip.. sugebėjome sumaišyti oro uostus. Neradę skrydžių lentoje savo skrydžio šokame į taksi ir lekiame 80 km į teisingą oro uostą. Spėjame minutė į minutę, o bet tačiau  skrydžių lenta vėl tuščia, informacijoje mus siuntinėja nuo vieno langelio prie kito, ir po gero pusvalandžio išaiškėja, kad mūsų oro linijos nebeskraido iš Stambulo į Vilnių jau daugiau kaip mėnuo :/.

Pasirodo, siuntė prieš tris dienas įspėjimą apie atšauktą skrydį, bet kadangi atostogų metu stengiuosi atsiriboti nuo informacinio triukšmo, pašto nesitikrinu ir nesitikrinsiu. Avialinijos kitą dieną mums pasiūlė alternatyvų skrydį maršrutu Stambulas- Kijevas- Ryga-Vilnius, tad vieną dieną pavėlavę į darbą parsiradom šiaip ne taip.  Jei jums taip kažkada nutiktų, žinokitės, kad oro bendrovė apie skrydžio grafiko pakitimus turi įspėti klientą ne vėliau kaip prieš dvi savaites. Pažeidus šį punktą turi būti išmokėta kompensacija, kurios mes dabar ir laukiame.

Taigi apibendrinus:

Nakvynė. Kambarių niekur nesirezervavome ir ieškojome vietoje. Dvivičiai kambariai, kuriuose buvome apsisitoję kainavo 30 – 90 lirų. Jei morociklu per Turkiją važiuotume dar kartą, pasiimtume palapinę. Motociklas nors ir suteikia daug laisvės, riboja nakvynės vietų pasiūla. Atokiau nuo turistinių vietų esančiuose miestuose nėra ir viešbučių, taigi jei turi palapinę – tai ne problema.

Kainos. Turkijoje viskas kainuoja panašiai kaip Lietuvoje. Tiesa, dviese apsipirkę turguje vos už 10 LT apsirydavome skaniausiomis alyvuogėmis, sūriu, daržovėmis ir vaisiais. Taip pat čia galioja dėsnis “kuo toliau į provinciją, tuo pigiau“. Kuras brangesnis nei Lietuvoje. Alus ir vynas taip pat kainuoja brangiau.

Maistas. Ragavome skanių avienos patiekalų, pagardintų vietiniais prieskoniais. Mums labai patiko ir tokie paprasti maistai kaip turkiškas jogurtas ir airanas. Nežinau, kiek litrų jų mes išsrėbėme, bet karštomis dienomis jie buvo tikras išsigelbėjimas. Turkai siūlo paragauti ir laivelio formos turkiškų picų – mums sueidavo ir jos. Dar jie turi daug patiekalų su baklažanais – gardu. Kiek teko restoranuose ragauti jūros gėrybių, nelabai pataikydavome – kur kas labiau patiko mūsų pačių išsikepta šviežia žuvis. Saldumynų mėgėjams turėtų patikri turkiška chalva ir tradiciniai turkiški saldumynai, kurių vos vieną suvalgius gali sulipti viena gera vieta. Na, ir žinoma jau minėti Gozleme blyneliai – tikra pasaka.

Tai tiek nuotykių.

 

 

 

Berniukams 2: Call of Duty

Įrašas apie karines struktūras, strategiją ir Lietuvos valstybės kolonijų plėtrą pietryčių azijoje.

Šaudymo pratybos. Viena Ak 47 kulka – keturi litai. Penki šūviai – trys “asečkos”. Save gerbiantis Lietuvos karys tokių ginklų nenaudoja, bet priešo techniką pažinti reikia.

Misijų planavimas ir generalinio štabo interjeras.

Slaptosios tarnybos sekretoriatas.

Operacija "Gintarinis kumštis" Malaizijos džiunglėse

Priešo sargybos neutralizavimas

Konfiskuota Laoso liaudies demokratinės Respublikos ginkluotė.

Va taip išreiškiau energiją, atsiradusią dėl kompiutrinių žaidimų trūkumo.

Baisu pagalvoti, kas atsitiktų, jei Amerikoj dingtų internetas.

6.8 balų papurtymas džiunglėse

Kaip žinia, darbą reikia derinti su atostogomis. Šiek tiek „pasportavę“ Filipinų šiaurėje vėl išsirašėme sau po receptuką kelių dienų poilsiui. Vos valanda skrydžio – ir mes jau Bohol saloje. Nusileidome žaisliniame oro uoste, kuriame tik  vienas takas ir tėra.  Nutarėmė vykti lietuvių jau pramintu keliu – pasibūti džiunglėse prie upės esančioje „Nuts Huts“ poilsiavietėje, kurią kažkada atrado ir savo bloge aprašė keliautojas D. Kinderis, paskui gražiais epitetais apibėrė tinklaraštininkai 100dienu.blogspot.com

Atėjome į recepciją, sakome, esame va du lietuviai, norime namuko kokio kuo pigiau ir t.t. Mums atsako: “Aaa, lietuviai? Kaip smagu, jau turim tokių”. Na, pamanėm, matyt, turi minty, kad lietuviai čia kartais apsistoja. Tada žvilgt į lentą, kurioje kabo šiuo metu čia gyvenančių žmonių šalių vėliavos:

LIETUVOS TRISPALVĖ!!! Visiškoj atokumoj! Kur jie? Kas jie? Vakarop “Nuts Huts“ esančiame restoranėlyje visi gyventojai renkasi vakarieniauti. Sėdim su Luku, nužiūrinėjam visus žmones ir bandome atspėti, kurie du galėtų būti iš cepelinų šalies. Žiūrim, ogi mojuoja mums tokie du baltučiai baltučiai – ką tik iš minusinės Lietuvos atsibaladoję. Pirmą vakarą kaip susipažinom su Giedre ir Ruslanu, taip kartu ir prabuvom visas keturias dienas Bohole. Labai susidraugavome, išsiaiškinome, kad vos per gatvę vieni nuo kitų gyvenam – tai kaipgi nesusitikti kokiame “Čili kaime” cepelinų grįžus?

“Nuts Huts” – neįtikėtino jaukumo vietelė, kurią supa vešli džiunglių augmenija. Galbūt atrodytų keista atvažiuoti į salą ir ilsėtis ne prie jūros, o kažkur salos vidury, visiškoj glūdumoj, kur net mašinos neprivažiuoja. Bet čia iš tikrųjų gera. Gali visą dieną kaip koks koldūnas suptis su knyga hamake, maudytis upėje, pakąsyti ausį laisvai bėgiojančioms ir visur savo spiras paliekančioms ožkelėms arba drėgnuoju sezonu visą dieną pražiopsoti į lietų. Tačiau kaip supratome, per kelerius metus kainos čia šiek tiek šoktelėjo, o pinigų skonį pajutę savininkai apmokestina vis daugiau dalykų. Pavyzdžiui, namukuose laikyti savo maistą griežtai uždrausta (neva kad kokių gyvūnėlių nepriviliotų), o jį valgyti bendroje poilsio zonoje gali tik papildomai sumokėjęs recepcijoje 6 Lt. Suprask – kuo daugiau pinigų palik vietiniame restorane.

Visgi tiems, kam labiausiai pasiseka, “Nuts Huts” atsiveria kur kas daugiau galimybių. Pavyzdžiui, susidraugavus su kitais lietuviais, galima vakarais šiurpinti savo lietuvišku klegesiu čia apsistojusius ramybės ir pseudolaukinės gamtos išsiilgusius susnobėjusius prancūzus. Su Giedre ir Ruslanu sutemus smagiam pabendravimui okupuodavome bambukinę pastogę prie upės. Kai naktį į mus iš kažkur atskrido kažkokio vaisiaus graužtukas, supratome, kad tauškiame per garsiai.

„Nuts Huts“ patyrėme dar vieną įdomų dalyką, kurį net Lietuvos naujienų portalai aprašė. Vidurdienį sėdim kalno šlaite ant polių iškeltame restorane, šnekučiuojamės. Ir staiga pradeda stipriai drebėti grindys, gėlių vazonikai, indai ir mes patys. ŽEMĖS DREBĖJIMAS! Ir toks gana stiprus. Kvapą normaliai užgniaužė.

Kažkaip taip turetų atrodyti piešinys, pieštas žemės drebėjimo metu.

Paskui tą dieną drebėjimus jautėme dar 2 ar 3 kartus. Kažkuriuo metu buvome parduotuvėje. Iš pradžių net nesupratome, kodėl pardavėjai mus stumia į lauką. Išėję gatvėje pamatėme daug sutrikusių vietinių. Jie su žemės drebėjimais nejuokauja. Iš karto bėga į lauką, kad koks pastato gabalas ant galvos neužkristų. Laimei, šįkart Bohole nukentėjusiųjų nebuvo.

Kitą dieną gavome artimųjų žinučių, klausė, ar esam sveiki gyvi. Pasirodo, 6,8 balų žemės drebėjimo epicentras buvo visai netoli mūsų – maždaug už 100 km.  Labiausiai papurtyta Negros sala, ten sugriauta nemažai pastatų, netgi yra kažkiek žuvusiųjų bei dingusių be žinios. Buvo netgi paskelbtas nedidelio cunamio pavojus. Tačiau bangos apsėmė vos kelis namukus Negros salos pakrantėje. Įdomiausia, kad mes niekaip negalėjome apsispręsti, į kurią salą iš pradžių vykti – Negros ar Bohol. Pasirinkome Bohol, nes į ją radome pigesnių lėktuvo bilietų. Kaip sakoma, nedaug trūko…

Tą dieną buvome užsukę į kaimelio mokyklą. Nustebome, kad visai nėra vaikų.

Pasirodo, vos įvykus pirmajam drebėjimui, visi vaikučiai išleisti į namus. Visur savo bėdos. Pas mus pamokos atšaukiamos per didžiausius šalčius.

Padrebėję ir atsigavę po šiokio tokio adrenalino nusprendėme apžiūrėti apylinkes. Keturiese persikėlėme per upę ir pėsčiomis ėjome per gyvenvietes.

Bet likimas nesiliovė juokavęs. Prie “Nuts Huts“ esančiame visiškai nedideliame ir tarp turistų nepopuliariame Loboc miestelyje sutikome dar viena lietuvę! Taigi kažkur kitame pasaulio krašte, visiškoje provincijoje, mažame purviname restoranėlyje prie vieno stalo vakarieniavome jau net penkiese!

Viešnagei Bohole artėjant į pabaigą užsukome pasižiūrėti ir dviejų svarbiausių šios salos pasididžiavimų – šokoladinių kalvų ir tarsierų (tik Bohole gyvenančių mažiausių pasaulyje primatų). Kadangi lijo, tarsierai nebuvo nusiteikę bendrauti ir niekaip nenorėjo rodyti savo didelių gražių akių. Dauguma jų miegojo prilipę prie medžių šakų. Taigi nuotraukų nebus. Tačiau šokoladinėms kalvoms lietus – tik į naudą. Kai dangus apsitraukė juodais debesimis, o palijus visur pakilo rūkas – buvo žiauriai gražu.

Berniukams: dulkės, pankrokas ir 250cm³ laimės

Mažiau teksto, daugiau nuotaikos.

Trumpai.

Maža svajonė išsipildė ir Kambodžos pietuose pavyko susiorganizuoti  kelionę krosiniu motociklu su keliom nakvynėm.

Važiuota:

• Nauju asfaltu serpantinuose
• Druskų laukais
• Girininkų ir vietinių laukinių išmintais džiunglių takeliais Kep nacionaliniame parke (!)
• Raudonos žemės žvyrkeliais ir molingais takeliais, besiraitančiais dievo pamirštų kaimų kiemais
• Smėliu paplūdymyje iš „Bounty“ reklamos
• Kaimiečių supiltais metro pločio takeliais, sudarančiais griežtos geometrijos tinklelį vandeniu užpiltuose ryžių laukuose
• Tipiniu keliu – žvyro, molio, sutrėkštų gyvūnų ir asfalto gabalų mišiniu.

Navigacija.

Žemėlapį turėjome nupieštą profesionalaus kartografo, laisvalaikiu dirbančio viešbučio recepcijoje, taigi navigacija buvo išties primityvi – kaip orientyrą įsidėmi kalną tolumoje ir „pjauni“ iki jo tiesiausiu nekeliu.

Technika.

Nenaujos, visko mačiusos Hondos. Galios užtrenka per akis, funkciją atlieka puikiai – jausmas toks, kad galėtum važiuoti 90 laipsnių siena.  Užvestas variklis tarpukojyje kelia itin malonias vibracijas.

Ką pamatėme per šias dienas, skaitėte Vikos įraše, “prodolzenije sledujet“.

Maiva-pamaiva.

Žvejyba Mekonge

Kur bevažiuotum Mekongas Kingongas vis pastoja mums kelią. Šią milžinišką upę jau kirtom mažiausiai penkis kartus ir dar, matyt, kelis kartus kirsim. Ilgšis Kingongas išsitempęs per…  rodos, šešias  valstybes, išmaitina milijonus žmonių. Tinklų, bučių – galybės,  bet žuvis nesibaigia.

Ankoros šventyklos bareljefai, vaizduojantys kasdienį Khmerų gyvenimą.

Dar būdamas Tailande prisiskaičiau apie Laoso šiaurėje besiveisiančius milžiniškus 2,5 metro šamus. Be jų Mekonge gyvena per 200 žuvų rūšių.

Egzotiška žvejyba buvo vienas iš kelionės „turiu padaryti“, todėl ryžausi ir aš pamerkt kabliuką Kinkongo vandenyse pietų Laose, ties viena iš 4000 salų. Apie gausų  laimikį vėliau, o dabar papasakosiu apie vietinių žvejų žūklės ypatumus.

Labiausiai paplitęs žvejybos būdas – tinklai. Be jų buvo pastebėti:

Įvairūs iš bambuko sumeistrauti bučiai ir spąstai - pilnos Mekongo pakrantės prikrautos, matyt, naudojami lietingojo sezono metu.

Labai populiarūs mėtomi tinklai. Gražus procesas ir rezultatas.

Laoso pietuose užtikom tokių keistų konstrukcijų – spėju, irgi kažkaip su žūkle susiję.

Marlius. Žuvis keliaudama prieš srovę šokinėja kriokliu į viršų ir papuola į tokias genialiai paprastas pinkles.

Pakabalas. Prie bambuko pritvirtintas valas su akmeniu ir keliais kabliais.

Sprogmuo. Deja, tai ir čia didelė problema.

Debilo turisto įranga. Vietiniai tokių nenaudoja. Dugninė meškerė gaunama kartu su gidu ir valtimi, užsisakius turą. Švinas ir pavadėlis – didelė retenybė, ir, anot gido, beviltiška nesamonė.

Tai tiek stebuklų teko pastebėti ir suprasti.. arba ne.

Dabar papasakosiu, kaip sekėsi man.  Išsinuomavau paprastą dugninę ir šiaip taip prisiprašiau vietinių parodyti, koks yra tas stebuklingas jaukas ( „bug-lives everywere“ ). Labai apsidžiaugiau, kai vietinis Mekongo pakrantėje iškasė paprasčiausią slieką – bijojau, kad ras kokią šlykštynę, kurią į rankas bus baisu paimti. Per daug nesistengiau ir žvejojau kur papuolė, kadangi žinojau, jog antroje dienos pusėje laukia turas – plauksim su vietiniu „žveju“ į gilesnius vandenis ir garantuotai kažką pagausim.

Poilsinė žvejyba

Atėjus laikui plaukti, paaiškėjo, kad vietinis „žvejys“  yra penkiolikmetis pusplikis berniokas, kuris nieko kito nemoka, kaip vairuoti valtį.. Kokią gavom įrangą – jau matėt.. Na, bet niekis, pamanėm – bent vieną žuvį iš kelių šimtų rūšių tikrai pavyks pagauti. Ir pavyko – užmesdami dugninę užmušėme žuvelioką akmeniu, kuris buvo pririštas vietoj švino..

Na, reziume toks, kad žuvies tikrai ten yra nemažai, tačiau perkant žvejybos turą reikėtų elgtis apdairiai.

Štai ir mūsų gausus laimikis

Čiatažuvys. 1kg., 800g ir 500g. Bambuko popieriaus skonio.

Kita žvejyba laukia vandenyne, jei pasiseks – aprašysiu.

Francūziškas Laosas

…po dviejų dienų trekingo džiunglėse, nesiprausę nepasiilsėję šokom į naktinį autobusą ir pradėjom kankinančią 12 valandų kelionę link Luang Prabang miesto. Autobuse pritrūkus sėdimų vietų buvo ištrauktos plastmasinės kėdės, o iškritus autobuso durims, jos buvo pakeistos kabančiu skuduru. Kelias aišku buvo neasfaltuotas, tai teko paragauti dulkių. Kaip ištvėrė vištos bagažo skyriuje – neturiu supratimo.  Luang Prabangą pasiekėme  4 h ryto, tai nusprendėme sutaupyti po 12 lt. Ir vietoj viešbučio prisiglaudėm ant suoliuko šventyklos kieme. Laukėme kas rytą vykstančio reginio – švintant vienuoliai gražia vorele išeina į gatvę susirikti maisto davinio. Miestiečiai būna paruošę virtų ryžių, pinigų ir vaisių, kuriuos sudeda į einančių pro šalį vienuolių krepšius. Budizme labai svarbus davimo aktas, todėl mieste klesti ne tik vienuoliai, bet ir šunys su katėm.

Grįžtam prie mūsų pojūčių. 36 valandas nemiegoję ir 12 valandų nevalgę po meditacinio pasiruošimo ant šalto suoliuko saulės belaukdami, buvome pasiryžę atimti iš kokio vienuolio tuos ryžius ir pasikeisti dulkinus rūbus į prašmatnų oranžinį apsiaustą. Atsirado mat asketai.

Po poros valandų magiška migla išsiskalidė, parduotuvės atsidarė ir mes radom, kur apsistoti. Suvalgę keletą prancūziškų Crepe blynukų pasiekėme nirvaną ir paskui sekusį nušvitimą – nevažiuosim į Indoneziją.  Pagal seną planą turėjome šaliai skirti dvi savaites, bet o tačiau įvertinę vietinių kelių būklę, susisiekimo galimybes ir pernelyg sekinantį keliavimo tempą susiskaičiavom, kad tiek Laose, tiek Kambodžoje pusę laiko reikės praleisti autobuse.  Žodžiu, palauks tie nuobodylos musulmonai, o mes turėsim daugiau laiko likiusių šalių pažinimui. Dar nusprendėm, kad neskubėsim iki Naujųjų metų į Phnom Penh’į nes kambodždiečiai naujaką švenčia balandžio mėnesį, tai mūsiška šventė sutinkama tik simboliškai.

Dabar apie Luang Prabangą. Jis – buvęs prancūzų kolonijos centras, ir tai iš karto krenta į akis. Palyginti su kitais Laoso miestais – labai tvarkingas, turistiškas, turtingas, žalias ir būtų nuobodus, jei ne miestą juosianti upė, už kuriios susigrūdę dulkini ir nuskurę kaimai. Sėdi įmantraus fasado restorane ant gėlėto upės kranto, aplinkui zuja pasitempę padavėjai ir per kvapnų kavos garą stebi kitame krante dulkių debesyse lakstančius nuskurusius vaikus, vienuolius, plaukiančius valtyje, petankę žaidžiančius pusnuogius vietinius. Jautiesi tikrai turtingas ir galingas. Mums kuklučiams zuikučiams to nelabai reikia, tai nusprendėm ilgai netempti gumos ir mauti iš čia ieškoti kitokio Laoso.

Ką pamatėm akies krašteliu – tai tikrai turtingą, rankdarbių pilną vietinį turgų. Nelabai aš mėgstu, kai Vika tampo kas dieną mane po trurgus, bet šitame beveik mėgavausi. Kitaip nei prieš tai lankytose šalyse, čia liaudies menas man tikrai paliko įspūdį. Genčių rūbai – prašmatnūs (kažkur skaičiau, kad  vieną kostiumą gaminasi apie metus, nepamenu kuri gentis), ornamentika neperkrauta, kažkuo primena graikišką, tik turtingesnė ir daugiau spalvų, kurių deriniai daugeliu atvejų – vykę.

Virtuvė Prabange turtinga, ragavom keptos žuvies.. Visai gali būti, kad piranijos, nes turėjo ji smulkius dantukus ir panašos formos. Ką dar nuveikėm..buvom laosietiškam masaže, krūvoj šventyklų, buvom persikėlę  per upę į skurdesnį Prabangą, kur turistam padaryti dviračių takeliai per kaimus, pff..  Gaila, nepavyko apvažiuoti apylinkių motoroleriu  ar nulėkti tuktuku iki kokių įžymybių už miesto.

Dabar kratomės autobuse link Phonsavan – labaiusiai karo nusiaubtų apylinkių. Pranešim, kiek minų radom, ir įsimesim dar kelis sprogmenis į kuprinę lauktuvėms 😉 iki

Piešinukai. Pirma dalis

Iš kelionės archyvo:

Singapūre maistas buvo brangus – prasimušė skūpumas ir miegojau alkanas. Sapnavu štai ką:

Alkis. Lukas Misevičius 2011, Singapūras 20x13, popierius ir tušinukas.

Kitą naktį po egzotiško maisto Viką vidury nakties ištiko pykulio priepuotis, o aš tuo pačiu metu iš lovos pašokau po netikėto sapno, kuriame paspringau kancaru. Gerai, kad nė vienam iš mūsų nesibaigė bloguoju.

Košmaras. Viktorija Zavistanovič. Singapūras, 2011. Užrašų knygelė ir tušinukas

Malaizija – musulmoniška šalis. Čiatatikiai čia jautėsi nustumti į socialinį užribį – Kuala Lumpūre mums prieš nosį užtrenkė mečetės duris.

Mažuma. Lukas Misevičius 2011, Kuala Lumpūras 20x13, popierius ir tušinukas.

Singapūras mano akimis

Labas, aš krabas. Vika griežtai pareikalavo, kad prisidėčiau prie blogo rašymo.. Tai va tai tau ir rašau 🙂  Šiandien nuo ryto trankėmės indų, kinų, arabų kvartaluose, aplankėm ir naujamiestį, į kurį planuojam dar važiuoti, kai sutems.

Jiedu dviračiu važiuoja dviese. Tam "kitam" nereikia nė kamufliažo - puikiai užsimaskuoja.

Robotas - irgi žmogus.

Singapūras Kalėdoms ruošiasi itin atsakingai. Visur pilna kalėdinių puošmenų, dangoraižiai nukarstyti girliandomis.

Jau beveik susitaikėm, kad šiemet mūsų laukia butaforinės Kalėdos. Kažkaip nelimpa tos girliandos ir kalėdiniai elniukai, kai lauke +30.

Kinų kvartale.

Apie  miestą –  tobulas išplanavimas, susisiekimas ir informaciniai ženklai. Užklydom į urbanistikos ekspozicijoją naujamiestyje – kosmosas, tokiam patogiam mieste dar nesu buvęs. Matyt, chebrytė, mažai vietos turėdama, penkis kartus pagalvoja prieš statydama, o ir pinigėlių nestokoja visai visai – gali leisti sau ne tik prirausti metro visoj salos teritorijoj, bet ir “pakabinti“ kelis parkus ant dangoraižių stogų.

Dar iš parodėlės įspūdžiai: kai žiūrinėji VDA architektūros studentų darbus apninka tokios  mintys – viskas gerai, gražu, bet dieve mano, kas turi atsitikti, kad šie projektai būtų įgyvendinti? Teoretikų žaidimėliai ir kumpis dėl grožio. Čia žiūrėdamas į bet kokią studento utopišką terlionę supranti, kad viskas realu – šalia kabo įgyvendinto projekto nuotrauka.

Ką dar čia parašius dėl parašymo.. Radom labai fainą ekspoziciją  –  įkvėpė.  Matyt, bandysiu kažką panašaus – tik aišku kreiviau ir šleiviau – pateplioti laisvu laiku (pagaliau jo turiu). Tai įmesim į blogą kreivų piešinių vietoj mano kreivų rašinių  :))