Saldus akcenčiukas kelionės pabaigai

Mus ir mūsų gausią mantą gabenantis prabangus greitasis keltas (kuriame netgi yra Wi-fi) ką tik pajudėjo nuo Negros salos krantų link Cebu. Ten vakare mums bus parikiuotas lėktuvukas skrydžiui į Singapūrą. Kad ir kaip nesinorėtų apie tai galvoti, šiandien prasideda lėtas ilgas ir sekinantis mūsų grįžimas namo. Draugai, ruoškit stalą – mes parvykstam! Tačiau kol pro langą dar matome tolstančią Negros salą, skubu papasakoti, ką dar be ugnikalnių ir gaidžių ten matėm.

Pastebėjimas Nr. 1. Negros gyventojai ne šiaip sau vadinami negritais. Nuo kitų filipiniečių jie šiek tiek skiriasi tamsesne odos spalva, platesnėmis šnervėmis, kresnesniu sudėjimu. Pravažiuodami kaimuose matėm ir tikrų tikriausių vaikiukų negriukų – garbanotais plaukučiais, apvaliom akytėm, juodais snukučiais. Bet čia mus ištiko šioks toks paradoksas. Negritų saloje patys pasijautėm baltosiomis beždžionėlėmis. Užsieniečiai į Negrosą užsuka pakankamai retai. O tie, kurie ir atvažiuoja, ištirpsta pusketvirto milijono negritų populiacijoje. Taigi daugelyje kaimų žmonės nelabai tų baltųjų ir matę.

Čia taip Negrose žmonės į darbus, mokyklas ir kitais reikalais važiuoja. Svarbu bent viena koja užsikabinti už džipnio.

Kartą važiuojam per kaimą keliuku, stabtelėjome prie kiosko šaltos Colos pasiurbčioti. Kol susimokėjome, atsikimšome gėrimus, už mūsų susirinko nemenka minia. Gyventojai atėjo mūsų kaip kokio televizoriaus pažiūrėti.

Stovi, šypsosi ir nieko nesako. Vienas berniukas ėjo iš mokyklos takeliu, pamatė mus, sustojo kaip įbestas ir išsižiojęs prastovėjo į mus žiūrėdamas kelias minutes. Arba einam ant pirštų galiukų pro kokią kaimo mokyklą – bandom likti nepastebėti. Bet kur tau! Netrukus ant tvoros jau išsirikiuoja ištisa žiūrovų salė, vaikiškais balsais rėkianti iš pradžių „Hello“, paskui – „Bye“. Pastebėjimas Nr. 2. Negros sala – tikras saldymynų mėgėjų rojus, tikrų tikriausia Cukrolandija. Nuo senų laikų negritai augina ne ryžius, o cukranendres. Taigi cukruje čia maudytis gali. Turint omeny, kad kai kas iš mūsų serga sausainiais, sprendimas vykti į šią salą atsipirko 100 proc. Riestainiukai, bandutės, keksiukai, sausainyčiai…

Darbas cukranendrių plantacijose sunkus ne tik dėl fizinio krūvio, bet ir dėl karščio.

Pastebėjimas Nr. 3. Posakis, kad “nėra blogo oro, yra tik bloga apranga”, pasirodo, yra teisingas. Prie dažno lietaus šioje saloje net šunys yra prisitaikę.

Pastebėjimas Nr. 4. Visi blogi dalykai kada nors baigiasi, net ir tokie kaip lietus. Paskutines kelionės dienas gavome pasivartyti ant balto pajūrio smėliuko ir atsinaujinti šokoladą (na, tą, kur ant kūno). Tiesa, šios paskutinės dienos mums buvo auksinės ir tiesiogine prasme – žiauriai daug kainavo. Visų pirma, apie 400 Lt teko pakloti už vizų pratęsimą. Filipinuose nemokama viza išduodama 21 dienai. Mes, žioplumo vedini ir dar lėktuvų bilietų akcijos paskatinti, nusipirkome bilietus skrydžiui keliomis dienomis per vėlai. Taigi su nemokama viza nebeišsitekome – teko pratęsti. Nemažai kainavo ir gyvenimas pajūryje. Filipinuose apskritai nakvynė brangi, o jei dar ant jūros kranto… Bet paskutinėmis dienomis kažkur dingo nerimas dėl finansų ir poreikis viską skaičiuoti.

"Čilinimui" išsirinkome balto smėliuko paplūdimį Negros salos pietuose. Tuščia pakrantė, skaidrus ir šiltas vanduo - kuo daugiau norėt?

Gavome namuką, iškeltą ant uolų su vaizdu į jūrą. Pliusas namukui už jaukią nuosavą terasą ir linksmuolius kaimynus - išverstapilvį spintoje gyvenantį 20 cm driežą ir naktimis palubėj knarkiantį šikšnosparnį.

Be to, mus papirko vietiniame restorane itin skaniai ir ne taip jau brangiai gaminamas maistas. Kiek, sakėt, pas jus Lietuvoje kilogramas šviežio tuno kainuoja? Mes už 24 Lt gavome ne kokį ten šmotelį, o visą keptą tuną, kurio pakaktų ir keturiems žmonėms, su visokiais garnyrais, daržovėmis ir kitais pribumbasais.

Žodžiu, kelionės planas įvykdytas, čokoladinis įdėgis atnaujintas. Dabar jau ramiai galime grįžti namo.

Gaidynas ugnikalnio papėdėje

Ho ho. Mūsų sąskaitoje – jau keturios aplankytos Filipinų salos. Dabar bimbinėjame gana nemažoje Negros saloje, kurioje prieš kelias savaites įvyko mūsų jau aprašytas 6.8 balų žemės drebėjimas. Įsitikinome, kad šią salą iš tikrųjų neblogai krestelėjo – vietiniai iki šiol pataria vengti kelionių rytine salos pakrante, kurios keliai žemės drebėjimo metu sugriauti ir dar tebetaisomi. Nuostoliai nemaži. Negros saloje gyvena kiek daugiau žmonių nei visoje Lietuvoje. Taigi įsivaizduokite, kas nutiktų, jei Lietuvoje kelias savaites būtų nepravažiuojama kuri nors iš pagrindinių autostradų.

Vos persikėlę į negritų salą, buvome vėl nudžiuginti gaivaus filipinietiško lietaus. Orų prognozės taip pat nežadėjo nieko gero. Todėl ryžomės padaryti tai, ko šioje kelionėje iki šiol pavykdavo išvengti – išsinuomavome mašiną. Pagalvojome, kad tokiu būdu net ir lyjant galėsime apžiūrėti salą. Che che, jau įsivaizduojate „Europe Car“  kvepiančius naujutėlius automobiliukus? Filipinuose viskas veikia kitaip. Atvažiuoji į kiemą pas pilvotą filipinietį. Ten pamatai kelis sudrožtus vienas už kitą blogesnius trantus. Sumoki filipiniečiui už nuomą nesveikai daug pinigų ir jo pastumtas išriedi į judrią gatvę. Gerai, kad bent jau jokio užstato bei kreditinės kortelės duomenų palikti nereikia.

Įsitikinome, kad Filipinuose automobilių geriau nesinuomoti. Pakeliui paaiškėjo, kad kartais tiesiog nesuveikia sankaba. Taigi kai kitos mašinos prie sankryžos sustoja, taviškė netikėtai pradeda riedėti, kur panorėjusi. Apsukęs per miestą kelis ratus ir išliejęs kibirą prakaito Lukas nusprendė grįžti į automobilių nuomos aikštelę ir išsirinkti kokį nors kibirą bent jau su mažesniais trūkumais. Planavome važiuoti kelis šimtus kilometrų į kalnus – būtų nesmagu strigti kur nors pakeliui. Netrukus girgždančią Toyotą iškeitėme į raudoną Kia. Šioji, pasirodo – taip pat mergina su charakteriu. Riedėdama tai pradeda šokčioti kaip arklys, tai nei iš šio nei iš to išsireikalauja penkių minučių poilsio tiesiog užgesdama. Įdomiausia, kad vietiniams atrodo normalu vairuoti tokios būklės automobilius. Dauguma jų patys važiuoja vos ne kojomis pasispirdami.

Bet šiaip ne taip per dieną įveikėme gražų kelią iki kalnų. Sutemus buvome keliasdešimt kilometrų iki tikslo. Kadangi vietiniai šioje šalyje net važiuodami tamsoje taupo lemputes ir važinėja be šviesų,  Lukas tamsiame kelyje jautėsi nesaugiai. Nusprendėme neberizikuoti ir stoti kur nors pakeliui nakvoti.

Čia mūsų širdutės formos lova širdutės formos namuke. Vynas, rožių žiedlapiai ir žvakių šviesa.

Jei rimtai, štai tokiuose reto kraupumo apartamentuose visiškai nusikalę smigome pliušinės Valentino dienos vakarą. Kad pavyktų užmigti ir nuvyti lauk mintis apie aplink slankiojančius delno dydžio vorus ir tarakonus įkaliau vyno prieš miegą. Žodžiu, vieta – ne iš patraukliųjų. Bėda tame, kad nelabai kur buvo pakeliui nakvoti. Mašina, kuria važiavome – irgi ne ramunėlėmis kvepėjo.

Kitos dienos ankstų rytą jau kvėpavome gaiviu oru kalnuose esančiame Guintubdan miestelyje. Ten gavome kambarį su štai tokia nuosava terasa ir nepakartojama panorama.

Apskritai ši vieta – kažkokia stebuklinga. Mūsų namukas stovi aktyvaus Kanlaon ugnikalnio šlaite. Gaila, kad nepavyko į jį palipėti. Miestuke matėme ant sienų iškabintus skelbimus su po drebėjimo kalne atsivėrusio plyšio nuotrauka. Šis plyšys kelia nuošliaužos pavojų, todėl kopti į kalnus šioje vietovėje laikinai uždrausta. Bet ir be ugnikalnio čia radome ką veikti. Galų gale buvo smagu tiesiog pakvėpuoti kalnų gaiva ir pailsėti nuo kitų turistų (čia buvome vieninteliai). Nusileidę takeliu žemyn nuo mūsų namuko radome galingą krioklį, kuriame Lukas nepraleido progos „pasidušinti“. Man pasirodė baisu bandyti atlaikyti tokią srovę.

Visgi įspūdingiausia, ką matėme šioje kalnuotoje vietovėje – gaidynai. Visi kalnų šlaitai, hektarų hektarai skirti auginti koviniams gaidžiams. Kovinius gaidžius čia veisia kone kiekviena šeima. Vietiniai sakė, kad šeimininko, kurio gaidys pelno čempiono titulą, visi kiti augintiniai iš karto įgyja keturių šimtų litų vertę.  Taigi biznis nemenkas. Įdomiausia, kad kiekvienas iš šių tūkstančių gaidžių visą dieną kakariekūrina, suklykia kas kelias sekundes. Kalnų aidas įspūdį dar labiau sustiprina. Kad ir ką beveiktum, fone visą dieną skamba nenutrūkstamas jų klykimas. Nežinome, kodėl gaidžius auginti itin populiaru būtent kalnuose. Vis dėlto buvo gaila žiūrėti į juos pririštus prie būdų kaip kokius šunis.

Aptvaruose bręsta jaunoji kovinių gaidžiukų karta.

Kad jau turėjome automobilį su erdvia bagažine, prikišome į ją visokių piknikui reikalingų daiktų. Taigi po trijų mėnesių poniško maitinimosi Azijoje pirmą kartą patys sau gaminomės maistą. Pakeliui užsukę į žuvies turgų nusičiupome riestapilvę žuvaitę ir kelis broliukus kalmariukus.

Juos pasičirškinę ant ugnies sulapnojome su didžiausiu malonumu. Na, buvo beveik šašlykas, laužas, malda ir gitara – kiekvieno lietuvio svajonė.

Juodo smėlio saloje

Gėda kam ir pasakyti, bet per tris mėnesius Azijoje paplūdimyje gulinėjome tik kelias dienas. Todėl likusias kelionės savaites planavome skirti vandens malonumams. Sunerimome, kai dar Bohol saloje buvome ne kartą išskalbti smarkaus lietaus. Jei taip pliaups ir toliau, Filipinuose ne tik kad „nebepasnorkelinsime“ ir nebepasimaudysime, bet ir paliksime visą savo trijų mėnesių įdegį. Kaip grįžę žmonėms į akis pažiūrėsime? Juokai juokais, bet jau buvome besusigundantys keisti savo planus ir kartu su Bohole sutikta lietuvių pora vykti į ištisus metus saulės kaitinamą Palawan salą. Bet lemiamą akimirką visgi nesuskydome ir ryžomės keliauti į kitas dvi šiuo metu lietaus laistomas salas centrinėje Filipinų dalyje.

Patogiu keltu persikėlėme į mažytę vos 50 kilometrų perimetro Camiguin salelę. Kad ir kaip nenorėjome, kartu su savimi iš Boholo atsivežėme lietų. Žinot, prisiminėme tą Lietuvoje dažnai užklumpančią būseną, kai vasarą putodamas keiki niekada nesibaigiantį lietų ir skaičiuoji iki rudens likusias šiltas dienas. Tik šiuo atveju artėja ne ruduo, o mūsų kelionės pabaiga (t. y. minusinė lietuviška žiema).

Camiguin sala garsėja didžiausia ugnikalnių koncentracija žemėje. Paskutinis ugnikalnis buvo išsiveržęs prieš kelis šimtus metų. Kiekvienas toks išsiveržimas prikrečia saloje kokių nors kuriozų. Pavyzdžiui, po kažkurio ugnikalnio išsiveržimo po vandeniu atsidūrė kapinės. Nori aplankyti mirusį prosenelį – aukis ląstus, isikąsk „triubelę“ ir nerk.

Planavome bent į kokį vieną ugnikalnį šioje saloje palipėti. Bet pamanėme, kad visų pirma lyjant bus labai slidu kopti, antra – per dangų užtraukusius debesis nieko nematysime. Greitai sugalvojome dienos planą B: iš kuprinės dugno išsitraukėme celofaninius ploščiukus, išsinuomavome motorolerį ir išlėkėme apžiūrėti salos.

Ši nuotrauka labai puikiai atspindi, ką žmonės ne tik šioje saloje, bet ir apskritai Azijoje veikia visą dieną. Gatvėse visada pilna žmonių, kurie tiesiog tupi, sėdi ar šiaip trinasi vietoje. Įdomu, iš ko jie gyvena.

Camiguin uoste galima nusipirkti tokios ekstravagantiškos išvaizdos šviežios žuvies.

Negalėjau nenufotografuoti. Gaila, kad negaliu perteikti garso. Paršiukai taip skaniai čepsėjo vakarieniaudami..

Kadangi kitą dieną vėl pliaupė kaip iš kibiro, leidome sau atsipūsti – visą dieną prakiurksojome žiopsodami į šėlstančias bangas. Jei ištaikydavome kokį pusvalanduką be lietaus, nušlepsendavome juodo smėlio paplūdimiu tai į kairę, tai į dešinę žvejų gyvenviečių pažiūrėti.

Filipinuose labai populiaru valtis iš abiejų šonų sutvirtinti tokiomis konstrukcijomis, kad nevirstų.

Žvejų šeimos dienomis "trinasi" aplink laivus. Moterys tvarko tinklus, vaikai žaidžia valtyse, vyrai ruošiasi žvejybai. Kai užklumpa lietus, visi susispiečia po skėčiu.

Beje, jei ką nors iš jūsų kada nors vėjas nuneštų į Camiguiną, rekomenduojame „Seascape“ resortą netoli salos centro Mambajao. Čia už protingą kainą gavome namuką kokie 10 metrų nuo bangų. Be to, būtent čia esančiame šeimos restoranėlyje pirmą kartą Filipinuose paragavome nebrangaus ir iš tikrųjų skanaus maisto. Tiesą sakant, negalėjome sustoti valgyti – taip čia viskas buvo skanu.

Trispalvė

Negritai iš Filipinų Negros salos siunčia nuoširdžiausius sveikinimus cepelinų ir krepšinio šalies gyventojams Valstybės atkūrimo dienos proga!

6.8 balų papurtymas džiunglėse

Kaip žinia, darbą reikia derinti su atostogomis. Šiek tiek „pasportavę“ Filipinų šiaurėje vėl išsirašėme sau po receptuką kelių dienų poilsiui. Vos valanda skrydžio – ir mes jau Bohol saloje. Nusileidome žaisliniame oro uoste, kuriame tik  vienas takas ir tėra.  Nutarėmė vykti lietuvių jau pramintu keliu – pasibūti džiunglėse prie upės esančioje „Nuts Huts“ poilsiavietėje, kurią kažkada atrado ir savo bloge aprašė keliautojas D. Kinderis, paskui gražiais epitetais apibėrė tinklaraštininkai 100dienu.blogspot.com

Atėjome į recepciją, sakome, esame va du lietuviai, norime namuko kokio kuo pigiau ir t.t. Mums atsako: “Aaa, lietuviai? Kaip smagu, jau turim tokių”. Na, pamanėm, matyt, turi minty, kad lietuviai čia kartais apsistoja. Tada žvilgt į lentą, kurioje kabo šiuo metu čia gyvenančių žmonių šalių vėliavos:

LIETUVOS TRISPALVĖ!!! Visiškoj atokumoj! Kur jie? Kas jie? Vakarop “Nuts Huts“ esančiame restoranėlyje visi gyventojai renkasi vakarieniauti. Sėdim su Luku, nužiūrinėjam visus žmones ir bandome atspėti, kurie du galėtų būti iš cepelinų šalies. Žiūrim, ogi mojuoja mums tokie du baltučiai baltučiai – ką tik iš minusinės Lietuvos atsibaladoję. Pirmą vakarą kaip susipažinom su Giedre ir Ruslanu, taip kartu ir prabuvom visas keturias dienas Bohole. Labai susidraugavome, išsiaiškinome, kad vos per gatvę vieni nuo kitų gyvenam – tai kaipgi nesusitikti kokiame “Čili kaime” cepelinų grįžus?

“Nuts Huts” – neįtikėtino jaukumo vietelė, kurią supa vešli džiunglių augmenija. Galbūt atrodytų keista atvažiuoti į salą ir ilsėtis ne prie jūros, o kažkur salos vidury, visiškoj glūdumoj, kur net mašinos neprivažiuoja. Bet čia iš tikrųjų gera. Gali visą dieną kaip koks koldūnas suptis su knyga hamake, maudytis upėje, pakąsyti ausį laisvai bėgiojančioms ir visur savo spiras paliekančioms ožkelėms arba drėgnuoju sezonu visą dieną pražiopsoti į lietų. Tačiau kaip supratome, per kelerius metus kainos čia šiek tiek šoktelėjo, o pinigų skonį pajutę savininkai apmokestina vis daugiau dalykų. Pavyzdžiui, namukuose laikyti savo maistą griežtai uždrausta (neva kad kokių gyvūnėlių nepriviliotų), o jį valgyti bendroje poilsio zonoje gali tik papildomai sumokėjęs recepcijoje 6 Lt. Suprask – kuo daugiau pinigų palik vietiniame restorane.

Visgi tiems, kam labiausiai pasiseka, “Nuts Huts” atsiveria kur kas daugiau galimybių. Pavyzdžiui, susidraugavus su kitais lietuviais, galima vakarais šiurpinti savo lietuvišku klegesiu čia apsistojusius ramybės ir pseudolaukinės gamtos išsiilgusius susnobėjusius prancūzus. Su Giedre ir Ruslanu sutemus smagiam pabendravimui okupuodavome bambukinę pastogę prie upės. Kai naktį į mus iš kažkur atskrido kažkokio vaisiaus graužtukas, supratome, kad tauškiame per garsiai.

„Nuts Huts“ patyrėme dar vieną įdomų dalyką, kurį net Lietuvos naujienų portalai aprašė. Vidurdienį sėdim kalno šlaite ant polių iškeltame restorane, šnekučiuojamės. Ir staiga pradeda stipriai drebėti grindys, gėlių vazonikai, indai ir mes patys. ŽEMĖS DREBĖJIMAS! Ir toks gana stiprus. Kvapą normaliai užgniaužė.

Kažkaip taip turetų atrodyti piešinys, pieštas žemės drebėjimo metu.

Paskui tą dieną drebėjimus jautėme dar 2 ar 3 kartus. Kažkuriuo metu buvome parduotuvėje. Iš pradžių net nesupratome, kodėl pardavėjai mus stumia į lauką. Išėję gatvėje pamatėme daug sutrikusių vietinių. Jie su žemės drebėjimais nejuokauja. Iš karto bėga į lauką, kad koks pastato gabalas ant galvos neužkristų. Laimei, šįkart Bohole nukentėjusiųjų nebuvo.

Kitą dieną gavome artimųjų žinučių, klausė, ar esam sveiki gyvi. Pasirodo, 6,8 balų žemės drebėjimo epicentras buvo visai netoli mūsų – maždaug už 100 km.  Labiausiai papurtyta Negros sala, ten sugriauta nemažai pastatų, netgi yra kažkiek žuvusiųjų bei dingusių be žinios. Buvo netgi paskelbtas nedidelio cunamio pavojus. Tačiau bangos apsėmė vos kelis namukus Negros salos pakrantėje. Įdomiausia, kad mes niekaip negalėjome apsispręsti, į kurią salą iš pradžių vykti – Negros ar Bohol. Pasirinkome Bohol, nes į ją radome pigesnių lėktuvo bilietų. Kaip sakoma, nedaug trūko…

Tą dieną buvome užsukę į kaimelio mokyklą. Nustebome, kad visai nėra vaikų.

Pasirodo, vos įvykus pirmajam drebėjimui, visi vaikučiai išleisti į namus. Visur savo bėdos. Pas mus pamokos atšaukiamos per didžiausius šalčius.

Padrebėję ir atsigavę po šiokio tokio adrenalino nusprendėme apžiūrėti apylinkes. Keturiese persikėlėme per upę ir pėsčiomis ėjome per gyvenvietes.

Bet likimas nesiliovė juokavęs. Prie “Nuts Huts“ esančiame visiškai nedideliame ir tarp turistų nepopuliariame Loboc miestelyje sutikome dar viena lietuvę! Taigi kažkur kitame pasaulio krašte, visiškoje provincijoje, mažame purviname restoranėlyje prie vieno stalo vakarieniavome jau net penkiese!

Viešnagei Bohole artėjant į pabaigą užsukome pasižiūrėti ir dviejų svarbiausių šios salos pasididžiavimų – šokoladinių kalvų ir tarsierų (tik Bohole gyvenančių mažiausių pasaulyje primatų). Kadangi lijo, tarsierai nebuvo nusiteikę bendrauti ir niekaip nenorėjo rodyti savo didelių gražių akių. Dauguma jų miegojo prilipę prie medžių šakų. Taigi nuotraukų nebus. Tačiau šokoladinėms kalvoms lietus – tik į naudą. Kai dangus apsitraukė juodais debesimis, o palijus visur pakilo rūkas – buvo žiauriai gražu.

Sagada: virš debesų

Nebežinome, ką apie save galvoti. Gali būti, kad mudu turime kažkokių užslėptų nekrofiliškų iškrypimų, išryškėjusių kaip tik šios kelionės metu. Mes vėl trinamės aplink karstus. Iš San Fernando sugalvojom važiuoti į Luzon salos šiaurinę dalį – kalnuose esantį Sagados miestuką, išsiskiriantį neįprastomis laidojimo tradicijomis. Šios vietovės gyventojai ilgą laiką savo mirusius artimus tempdavo į kalnus ir prikaldavo jų karstus prie uolų. Taigi dar ir dabar toje provincijoje šen bei ten gali pamatyti uolas, aplipusias mažais ir dideliais karsteliais.

Jau buvome susitaikę, kad iš San Fernando į Sagadą mums teks 15 valandų kratytis tiesiai per aplinkui važiuojančiu autobusu. Bet priėjo dėdulė Risas (tas stebuklingas mums pagelbėjęs amerikietis-australas) ir sako: „Vaikai, išsinuomokit čia netoliese motociklą ir važiuokite kalnų serpantinais savarankiškai. Jei nestoviniuosit, šį kelią įveiksite per 5 valandas“. Pasiūlymas suintrigavo. Už 30 Lt dienai išsinuomavome ledinį krosinį žirgą ir atvėpę žandikaulius pajudėjome Sagados link neįtikėtino grožio vietovėmis. Tai gražiausia, ką esame matę šioje kelionėje.

Į Sagadą vietoje penkių valandų važiavome devynias. Fotoaparatas jau seniai neturėjo tiek darbo. Labiausiai patiko įspūdingos ryžių terasos. Ko gero, sutiktume bulves iškeisti į ryžius – kad tik Lietuvoje turėtume bent kažką panašaus.

Kai kurios ryžių terasos suformuotos prieš 2000 metų ir yra pripažintos kaip saugotinos vertybės. Šitiek kartų čia kaip skruzdėliukai plušo – drėkino laukus, sėjo ir augino savo duoną kasdieninę.

  

Serpantinais kelis kartus buvome pakilę į viršukalnes. Įdomus jausmas įvažiuoti į lietaus debesis, iki triusikėlių sulyti, o po pusvalandžio kilometru žemiau, jau būti išdžiovintiems šilto vėjo.

Pakeliui pravažiavome pro labai jaukius kalnų miestukus. Kai kurie jų mums pasirodė labiau ispaniški nei azijietiški.

Skalbiniai ir morkos džiovinami paprastuoju būdu.

Sagada – taip pat labai gyvas ir tvarkingas miestelis. Namukai išdygę tiesiog ant uolų.

Diedukas labai džiaugiasi nusipirkęs šviežių kopūstų.

Lukas irgi džiaugėsi šviežiais kopūstais. Sakė, prisegs šią nuotrauką prie savo naujo CV, kai grįžęs ieškosis darbo.

Sagados turgus

Apsigyvenome labai juokingame į viršų platėjančiame viešbutyje su aplink lakstančiais paaugliais šunyčiais, pasitinkančiais neva piktoku lojimu, o išlydinčiais meiliu seilėjimusi ir trynimusi aplink kojas.

Nieko nelaukę patraukėme pasižiūrėti didžiausios Sagados įžymybės. Ir sugalvok tu šitaip… Keistuoliai tie kalniečiai. Kažkur skaitėm, kad anksčiau būdavo didžiausia garbė būti palaidotam tokiu būdu. Artiemieji už laidojimą olose ar ant uolų turėdavo paaukoti 20 kiaulių.

Ne mažesnė garbė - ir būti štai taip po mirties padėtiems tamsioje oloje.

Į Sagadą atvykome pačiu tinkamiausiu laiku. Vietiniai kelias dienas šventė kažkokią kultūrinę šventę, tad miestelis buvo virtęs smagia fiesta.

Pasigrožėję tradiciniais filipiniečių šokiais sugalvojome užkąsti. Šventės metu palapinėse buvo prekiaujama įvairiais gardėsiais. Taip ir neišdrįsę paragauti tradicinių filipiniečių patiekalų (nei 16 dienų viščiuko arba ančiuko embriono „Ballut“, nei aliejuje pačirškintų viščiukų naujagimiukų), nusprendėme tiesiog eiti per palapines kilnodami puodų dangčius, kol rasime ką nors patrauklaus.

Vienoje palapinėje pardavėja mums bandė įsiūlyti iš pradžių virtos vištienos, paskui kiaulienos ir jautienos. Pamačiusi, kad mūsų šie patiekalai nesužavėjo, ji atkėlė dar vieno puodo dangtį. Sako: “Dog meat”. Širdį pervėrė pamatytas vaizdas – sultinyje plaukiojantys smulkučiais šunyčio šonkauliukai. Pasirodo, kai kuriose Filipinų kalnų vietovėse žmonės šuniukų paragauja paragauja… Keista, kad tokių vaizdų pavyko išvengti šuniavalgių šalimi vadinamame Vietname. O štai Filipinuose buvome pričiupti ir nemaloniai nustebinti.

Niekadieniai banguotame San Fernande

Kad jau atskridome į Manilą ir atsidūrėme didžiausioje Filipinų saloje Luzone, nutarėme šiek tiek pačiupinėti šiaurinę jos dalį. Pakeliui stabtelėjome vakarinėje jos pakrantėje „perkrauti“ vidinių batarkių. Tiesiog bedėme pirštu žemėlapyje į nedidelį San Fernando miestuką prie jūros ir jame kelioms dienoms nusėdome.

Tiesą sakant, šios dienos būtų buvusios visiškas nesusipratimas, jei ne pažintis su čia gyvenančiu stebuklingu dėdule Risu. Jau seniai pastebėjome, kad jei šiose šalyse nori tikro draugiškumo ar nuoširdžių patarimų kokiu nors klausimu, ieškok baltų žmonių. Jei nesutinki čia nuolat gyvenančių vakariečių, klausk labiau už tave apsipratusių keliautojų – iš karto gausi atsakymą į rūpimą klausimą be paslėpto naudos siekimo ar pan. Kai kelias valandas vaikštinėjome pakrante ir nesėkmingai ieškojome kur apsistoti (šlykščios skylės už brangiai su daug filmų persižiūrėjusių banglentininkų), mus užkalbino prie kelio alų gurkšnojantis apvalainas dėdė, pusiau amerikietis, pusiau australas. Kažkuo mes jam patikome. Įsodino jis mus į savo pusiau motociklą–pusiau mašiniuką ir nusivežė ant aukšto kalno į savo namus.

Už juokingą pinigų sumą jis išnuomavo mums ištaigingiausius apartamentus su nerealia panorama į jūrą. Pasirodo, šis ponas Filipinuose gyvena jau keliasdešimt metų. Su filipiniete užgyveno paauglę dukrą ir kiek jaunesnį sūnų. Bet žmonelė kažkur pasiplovė, tad vaikus jis augina vienas. Turi namą su keliais prabangiais apartamentais, kuriuos be jokios reklamos nuomoja per pažįstamus čia atvažiuojantiems banglentininkams. Matosi, kad vyrukas gerokai išsiilgęs bendravimo su, jo žodžiais, „normaliais žmonėmis“ (baltaisiais). Per šitiek laiko filipiniečiai jam gerokai įgriso. Jis sako, kad Filipinai – puiki vieta kelias savaites paatostogauti, bet tragiška šalis gyventi. Risas keikėsi dėl šalyje išplitusios korupcijos, vietinių laukiniškumo, siaubingos Filipinų virtuvės bei prastos kokybės išsilavinimo, kurį jo vaikai įgis šioje šalyje. Žinot, po dviejų mėnesių Azijoje mes jį iš dalies suprantame.

San Fernando stengėmės kelias dienas veikti „nieko“. Bet Lukas vis tiek prasimanė veiklos – išsinuomavo banglentę ir instruktorių ir kelias valandas mokėsi čiuožti bangomis. Luko citata: „Labai lengva išmokti“. Štai ir vaizdai, kaip mačo įvaldė lentą.

Pilipynai

Gerai padarėme, kad Filipinus pasilikome kelionės desertui. Po kelių mėnesių Azijoje budistiniai stabukai, oranžiniai vienuolių apsiaustai, nuo saulės išdegę peizažai ir tuktukininkų juokeliai jau nebekėlė jokių emocijų.  Krikščioniški Filipinai su aštriu Pietų Amerikos prieskoniu, ispaniško stiliaus jaukiais miestukais ir nesibaigiančiais žalumos plotais mus atgaivino kaip gurkšnis ledinės „Coca Colos“ karštą dieną. Beje, šį gėrimą miniu ne be reikalo. Filipinai pakvaišę dėl greito amerikietiško maisto, kurį pasigardžiuodami užsigeria saldintais limonadais (Coca-cola čia kainuoja pigiau nei vanduo). Kol kas maistas – vienintelis ryškus šios šalies trūkumas, kurį tenka tverti mūsų išlepintiems skrandžiams. Kaip jums patiktų toks derinukas pietums: pakepti ryžiai, aliejuje virta tešloje apvoliota vištos koja ir keptas kiaušinis? Arba sriuba, kurią, sudaro tik 2 komponentai –  vanduo ir mėsa. Tipiniai pusryčiai – hamburgeris iš „makdako“. Pamirškite agurkus, pomidorus ir kitą žolėdžių maistą. Nekeista, kad daugelis filipiniečių turi užgyvenę nekuklius gelbėjimosi ratus ant pilvų. Blogiausia, kad bent jau kol kas filipiniečių virtuvė mums pasirodė ne tik kad nesveika, nepigi, bet ir visiškai neskani.

Maniloje radome artimųjų rytų restoraną. "Atsirovėme" su falafeliais, alyvuogėmis, šavarmomis ir t.t. Priėjome išvadą, kad visgi tų kraštų virtuvė - tobula.

Į Manilą iš Vietnamo atskridome ankstų rytą – dar su tamsa. Visiškai nusikalę kritom ant prabangių puikiai įrengto Manilos oro uosto grindų ir kelias valandas apsikabinę kuprines nusnūdome. Atgavę kruopelę jėgų išėjom į plačias Manilos gatves kovoti už būvį.

Po nelengvos kelionės ir šiaip nelabai gaudėmės aplinkoje, tačiau dar labiau mus apspangino Manilos mastai. Visi iki šiol aplankyti Pietryčių Azijos didmiesčiai – tik gėlytės, palyginus su Manilos kamščiais, smogu, valkataujančių žmonių skaičiumi gatvėse ir t.t.

Vietoje tuktukų Filipinuose - tokie triračiai perdaryti motociklai su kabinomis.

Nacionalinis filipiniečių pasididžiavimas - išpuošti džipniai, kažkas panašaus į mūsų "mikriukus".

Kartais džipniams suteikiama neįprasta paskirtis. Čia - linksmulis gaisrinės automobilis.

Iš karto pastebėjome, kad biudžetininkams (na, tokiems keliautojams –nuskurėliams kaip mes) Manila – ne pats patogiausias miestas. Atstumai čia dideli, tad esi priverstas laikas nuo laiko naudotis taksi. Kol randi vairuotoją, su kuriuo sutari važiuoti už tą pačią kainą kaip vietiniai, išlieji devynis prakaitus.  Viešbučiai brangūs ir jų gana nedaug (verta rezervuotis iš anksto). Su sunkiomis kuprinėmis ant pečių po Manilą bimbinėjome gerą pusdienį, kol radome šiokį tokį kambarį už 50 Lt nakčiai. Kambodžoje už tokius pinigus gyventume tris naktis gana prabangiame viešbutyje. Bet bala nematė. Užtat visa kita Filipinuose – žiauriai gerai.

Prie remonto dirbtuvių radome tokią netradicinę "iškabą".

Įdomiausi dalykai Maniloje prasideda sutemus. Tik paleisk Luką vieną vakare mineralinio į parduotuvę – grįžta pakelės mergaičių apgraibytas su nešvankių pasiūlymų išūžtom ausim. Jei aš viena išeičiau į gatvę, matyt, grįžčiau vietinių benamių vaikigalių apkramtytom ausim. Gatvėse kas keli metrai vaikai prašo pinigų, o pamiršus stebėti rankinę, iš karto kiša į ją nagus.

Tai pirmas miestas Azijoje, kuriame iš tikrųjų jautiesi nesaugus. Tą jausmą dar labiau sustiprina ant kiekvieno kampo stipinėjantys apsaugininkai su didžiausiais šautuvais. Apsaugą samdosi visi – net kuklūs viešbučiai ir mažiausios parduotuvėlės. Apsidairęs supranti, kad ne be reikalo.

Šio rimto vyruko darbas - saugoti blizgančius visureigius.

Maniloje turėjome labai nedaug laiko. Nusprendėme veltui jo negaišinti ir tiesiu taikiniu movėm į….. KAPINES! Hehe, mums toli nuo nekropolių pabėgti neišeina. Visgi šias dvejas kapinaites aplankyti būtina.

Pirmosios – tvarkingos kinų kapinės. Labiau primena pasiturinčių žmonių gyvenamąjį kvartalą nei nekropolį. Rūpestingi artimieji anapilin išėjusiajam parūpina ne tik ištaigingą mauzoliejų, bet ir kondicionavimo sistemą, tualetą, karštą ir šaltą vandenį bei kitus patogumus – maža ko gali prireikti.

Paskui nosį įkišome į bendrąsias Manilos kapines. Kokia velniava ten dedasi – žodžiais nenupasakosi. Prie pat įėjimo į kapines budintys apsaugininkai prigrasino nieko nefotografuoti – jei pamatys, atims fotoaparatą. Galvojom, pasislėpę vis tiek šį bei tą nupyškinsim, tačiau kur tau! Racijomis tarpusavyje susisiekiantys apsaugininkai mus visą laiką persekiojo – matyt jau varvino seilę dėl mano „Canon‘o“.  O nulindus gilyn, kur apsaugos akys nemato, aplink pradeda ratus sukti tatuiruoti jaunuoliai .. ir vel baisu be kameros likti..

Kaip ir kinų kapinės, šiosios primena gyvenamąjį rajoną.

Kadangi mūsų nuotraukų beveik nėra – keletas linkų:

http://www.vice.com/read/living-dead-v14n11

http://atlasobscura.com/place/manila-north-cemetery

Skirtumas tas, kad šiame nekropolyje gyvena tūkstančiai šeimų. Kaip supratome, jei jau visai neturi kur eiti, visada gali rasti šiltą vietelę prisiglausti kapinėse. Jausmas ten lankantis – sunkiai apibūdinamas. Viena po kitos per kapines „nabašnikus“ baltuose karstuose gabena laidotuvių procesijos. O čia pat – per gumytę strykinėja mergaitės, ant kapo sėdintis dėdulė valgo užpilamą sriubą, tarp kapaviečių įrengtos parduotuvės pilsto „Sprite“, „Coca-colą“ ir kitus gėrimus. Bandėme prasieiti atokesnėmis kapinių gatvelėmis – tūkstančiai žmonių gyvena tiesiog ant kapų. Ir už ką mus taip nubaudė, kad fotografuoti neleido?