Berniukams: dulkės, pankrokas ir 250cm³ laimės

Mažiau teksto, daugiau nuotaikos.

Trumpai.

Maža svajonė išsipildė ir Kambodžos pietuose pavyko susiorganizuoti  kelionę krosiniu motociklu su keliom nakvynėm.

Važiuota:

• Nauju asfaltu serpantinuose
• Druskų laukais
• Girininkų ir vietinių laukinių išmintais džiunglių takeliais Kep nacionaliniame parke (!)
• Raudonos žemės žvyrkeliais ir molingais takeliais, besiraitančiais dievo pamirštų kaimų kiemais
• Smėliu paplūdymyje iš „Bounty“ reklamos
• Kaimiečių supiltais metro pločio takeliais, sudarančiais griežtos geometrijos tinklelį vandeniu užpiltuose ryžių laukuose
• Tipiniu keliu – žvyro, molio, sutrėkštų gyvūnų ir asfalto gabalų mišiniu.

Navigacija.

Žemėlapį turėjome nupieštą profesionalaus kartografo, laisvalaikiu dirbančio viešbučio recepcijoje, taigi navigacija buvo išties primityvi – kaip orientyrą įsidėmi kalną tolumoje ir „pjauni“ iki jo tiesiausiu nekeliu.

Technika.

Nenaujos, visko mačiusos Hondos. Galios užtrenka per akis, funkciją atlieka puikiai – jausmas toks, kad galėtum važiuoti 90 laipsnių siena.  Užvestas variklis tarpukojyje kelia itin malonias vibracijas.

Ką pamatėme per šias dienas, skaitėte Vikos įraše, “prodolzenije sledujet“.

Maiva-pamaiva.

Stalkeriavimas Kambodžos pietuose

Jūūūūra… Jos nebuvome matę jau kokį mėnesį – nuo Koh Lantos salos Tailande. Po atšiauraus bejūrio Laoso ir dulkėtos centrinės bei šiaurinės Kambodžos mūsų akyse sužibo viltelė bent jau kojas pamirkyti plačiuosiuose vandenyse Kambodžos pietuose, pajūryje. Phnom Penhyje įsėdom į autobusą, vežantį į kurortinį turistinį miestuką Sihanoukville. Iš ten planavome keltis į salą švęsti mano gimtadienio. Na, žinot, saulė, hamakai, šaltas alus ir visa kita. Bet man sunegalavus iš Sihanoukvilles kojos taip ir neiškėlėme. Hamakus ir kitus gimtadieninius malonumus teko derinti su tamsiu hostelio kambariu.

Deja, gimtadieninių vaišių vaidmuo šioje nuotraukoje – labiau butaforinis. Tikrasis gimtadienio scenarijus: lova – tualetas – lova – paracitamolis – tualetas – smecta – lova ir t.t.

Sugriuvus planams, įtemptame mūsų kelionės grafike laiko salai nebeliko. Vėliau dar bandėme kokio padoresnio paplūdimio ieškoti žemyne, bet kaip supratome, vandens malonumai khmerams svetimi. Normalaus priėjimo prie jūros nėra, krantai – šiukšlėti ir akmenuoti, jei kas iš vietinių ir maudosi tokiame „neapetitname“ vandenyje, tai daro su rūbais. Ištisos pakrantės uzurpuotos žvejų – baisu maudantis į kokį tinklą įsipainioti. Šiaip jau buvo tikrai gražu pasižvalgyti, tik vietovės, deja, nepritaikytos maudynėms.

Štai taip žmonės gyvena. Namelis ant jūros kranto. Vištos šiukšlėse prie namų peri kiaušinius.

Nemaži žemės plotai Kambodžos pietuose paversti druskos kasyklomis.

Žodžiu, čia net minčių niekam nekyla įkurti pajūrio kurortus, pliažus ir pan. Bet nėra to blogo… Negavę maudynių išsinuomavome kelioms dienoms nekuklią motopyrką (Lukas dar išsamiau ja pasigirs) ir dulkėtais keliais išnarstėme Kambodžos pietus.

Daugelis mūsų skaitytojų, ko gero, žino apie mūsų silpnybę apleistiems pastatams. Taigi, įsivaizduokit, „stalkeriavimui“ tinkamos ištisos pietinės Kambodžos provincijos. Aplink Kampot bei Kep miestelius stūkso pėsčiomis neapeinami apleistų vilų rajonai. Tai – kolonijinių laikų palikimas. Šiuose namuose – vaiduokliuose kažkada gyveno prancūzų bei khmerų aukštuomenė. Raudonųjų khmerų revoliucijos metu dalis elito buvo išžudyta, dalis pabėgo. Ištaigingi didžiuliai pastatai liko stovėti tušti. Daugelį jų įsigijo valdininkai ir spekuliantai, tačiau aptvėrę aukštomis tvoromis leidžia joms trūnyti ir jų nerestauruoja.

Štai, pavyzdžiui, gana tvarkingi vartai.

O juos pravėrus – tik dar viena apgriuvusi “kaukolytė“:

Paradoksalu, bet dabar gražiausiose ir prabangiausiose pajūrio vilose šeimininkauja varguomenė. Savavališkai įsikraustę į kelių aukštų klasikinio stiliaus rūmus jie netrunka visko apkabinėti visokiais skudurais, aplinkui primėtyti šiukšlių ir pan. Langų įsidėti nesugeba, tačiau palydovinei antenai kažkaip pinigą sukrapšto. Žodžiu, gyvena savo stiliumi.

Jaunas vilos gyventojas demonstruoja kovos menų įgūdžius.

Vieną dieną skyrėme išvykai į apleistą prancūzų Bokor miestelį kalnuose. Į kalną motoroleriu kilome apie trisdešimt kilometrų. Vėjuotame ir vėsiame Bokore radome nekuklų griuvenų kompleksą su gyvenamaisiais namais, restauruojamais rūmais ir neaiškios paskirties kosminiais objektais.

Čia vėlgi šeimininkauja varguomenė.

Važiuodami ant kalniuko pamatėme senos bažnyčios stogą su kryželiu. Galvojame, įkišime nosį į vidų. Pasirodo, ir bažnyčioje kažkas susisuko lizdelį. Pridžiaustė kažkokių skudurų, sustatė lovas, nežiūrėdami, kur altorius, kur ne. Atsidavusio kataliko širdis to vaizdo neatlaikytų.

Visgi Kepo ir Kampoto provincijos įžymios ne tik griuvėsiais. Sakoma, kad čia užauginami geriausi pasaulyje juodieji pipirai su geografine nuoroda. Skaitėme, kad “šūstriausi“ prancūzų restoranai bent jau anksčiau be šių pipirų neapsieidavo. Užsukę į pipirų plantaciją gavome pakramtyti ką tik nuo pipirmedžio nuskintų dar žalių pipiriukų. Jie tikrai labai skanūs ir aromatingi, tik brangoki.

“Perechod choda“ – Lukui. Jis žadėjo suraityti reportažą specialiai berniukams.

Padykęs Phnom Penhis

Hehe…Mes sveiki ir gyvi, tik kurį laiką buvome atitrūkę – atostogavome. Ten, kur leidome pastarąsias dienas, elektrą įjungdavo tik 2 val. per parą, taigi “bloginti“ buvo gana sudėtinga. Kai tik sukurpsime kokią istoriją, įkelsime įrašą apie tai. O kol kas – “užsigulėjęs“ įrašas apie Kambodžos sostinę.

Phnom Penhis akimirksniu mūsų vertinimo skalėje nurungė provincialų Laoso Ventianį. Čia neskaičiuodamas laiko gali tiesiog klaidžiojti gatvėmis, neatsistebėdamas, koks visgi gyvas ir šurmuliuojantis šis miestas. Beje, klaidžioti pėstute čia esi kone priverstas – Phnom Penhyje nėra viešojo transporto. Jokių autobusų, tramvajų, metro ir pan. Jei reikia nukakti į kitą miesto galą, šoki į pasipinigauti mėgstantį tuktuką arba vyksti mototaxi.

Kirpykla ant šaligatvio.

Paskutinis kiaulės dušas.

Daugeliui darbų atlikti tereikia lopinėlio šaligatvio ir pavėsio. Sėdi sau, dairaisi ir mini siuvimo mašinos pedalą.

Kambodžoje dalį tuktukininkų pelno nusuka moto-taksistai. Tai vyrukai, visą dieną sukantys ratus aplink miestą ant motorolerio ir siūlantys pavežėti. Mes su Luku trumpiems atstumams rinkomės juos, nes jie nuveža už perpus mažesnę kainą nei tuktukininkai. Visgi atėjus popiečio valandėlei konkurentai užmiega kartu.

Buvome įlindę į kelis siaurus skersgatvius, į kuriuos vos prasibrauna saulės spinduliai. Šios gatvelės taip pat gyvena, ūžia, kunkuliuoja. Vietiniai šalia savo namų durų džiovina ryžius, kepa blynus, taiso savo klibančius motorolerius, utėliauja vienas kito plaukuose ir t. t.

Phnom Penhio centre vyrai žaidžia kažkokį keistą futbolą. Sustoję ratu visi spardo kokius 10 kamuolių.

"Performansas" gatvėje pagal Kobo Abe veikalą "Žmogus - dėžė".

Visgi su maistu Phnom Penhyje prasčiau nei kitų Pietryčių Azijos sostinėse. Tiesą sakant, visoje Kambodžoje prasčiau. Nors pigių gatvės maisto taškų yra ir čia, kokybė juose kur kas prastesnė nei Tailande bei Laose. Dažnai praeinant panašias “kavines“ ant šaligatvių toks kvapelis dvelkteli, kad praeina noras ir valgyti.

Tailande galėjai valgyti bet kur ir bet ką, ir beveik visada būdavo skanu. Čia jau ne kartą pietums esame gavę tokių patiekalų kaip vištos kojų karis arba paprasta virta mėsa su paprastais ryžiais.

Tiesa, visai įdomiai pavalgėm kažkurį vakarą naktiniame turguje. Turgaus viduryje ištiesta daug kilimų, ant kurių didelėmis kompanijomis ir šeimomis sutūpę valgo vietiniai. Nusipirkę turguje visokių grilintų gėrybių ant kilimo pritūpėme ir mes. 

Vieną iš dienų Phnom Penhyje praleidome muziejindamiesi. Muziejai pakliuvo gana rimti (įspūdį galimai sustiprino juose tvyranti maloni vėsuma – tai gana aktualu, kai už lango +35). Gana neblogą įspūdį paliko genocido muziejus. Tai buvusios mokyklos patalpose raudonųjų khmerų įkurtas kalėjimas, kuriame 1975 – 1978 nukankinta keliolika tūkstančių Pol Pot’o režimui neįtikusių žmonių. Primenu, kad iš viso tais metais išžudyta iki 3 milijonų Kambodžos žmonių. Ir karo nereikėjo – tos pačios šalies gyventojai išgalabyjo vieni kitus. Plaukai šiaušėsi vaikštant po kameromis virtusias mokyklines klases. Viskas iliustruota nuotraukomis ir piešiniais – kalinių veidai, kankinimo būdai, raudoniesiems khmerams priklausiusių žmonių pamąstymai režimui griuvus. Daugelis apgailestauja ir teisinasi buvę priversti stoti raudonųjų khmerų pusėn, kad išgyventų. Įdomiausia yra tai, kad šį žiaurų judėjimą sudarė daugiausia 12 – 15 metų vaikai. Paskaičiavome, kad dabar daugelis jų yra mūsų tėvų amžiaus ir ramiai vaikšto miesto gatvėmis. Gal ne su vienu tokiu šimtus žmonių nugalabijusiu khmeru kur nors Phnom Penhyje ir prasilenkėme.  Įspūdžių dar turime prikaupę kokiems trims įrašams. Pasistengsim greitu metu jais pasidalinti, kad neišgaruotų 😀

Fabrikas

Nuo kelionės pradžios su nerimu laukėme dienos, kai mūsų gležni europietiški skrandžiai nebepakels azijietiškų zarazų ir antisanitarinių valgymo sąlygų, ir kelioms dienoms svarbiausiu lankytinu objektu mums taps tualetas. Dienos bėgo, mes vis labiau įsidrąsindavome ir valgydavome vis juodesnėse “skylėse”, kol …. bingo!!! Užkibo! Lukas išsisuko šiek tiek lengvesne forma. Aš, matyt, zarazų privalgiau daugiau – tad teko kelias dienas visiškai neįdomiai praleisti pigaus hostelio lovoje su beveik 40 temperatūros. Gimtadienio proga gavau kokybišką organizmo valymą – anei torčiuko, anei vynelio.  Kelios dienos – šuniui ant uodegos.

Kadangi jau šiek tiek atsigavau, skubu įkelti bent jau žadėtas nuotraukas iš fabriko Kampong Cham provincijoje. Vat ir atspėkite, ką šiame fabrike gamina. Varškę?

Jau seilės tįso galvojant apie keptus varškėčius, kai paaiškėjo, kad čia – ne pieno kombinatas. Tada pamanėm, kad patekome į duonos kepyklą.

Visgi pasirodo, nieko valgomo šioje gamykloje nėra. Atsimenate, kažkada viename pirmųjų įrašų apie Pietryčių Aziją minėjome, kad čia auginama daug gumos medžių su prikabintais kibirėliais, į kuriuos renkamas iš medžių kamienų tekantis lateksas? Šioje gamykloje pamatėme visą gumos gamybos procesą – nuo skysto latekso iki gumos kubų, iš kurių vėliau gaminami įvairūs naudingi guminiai daiktai.

Eglyne kvepia eglynu, pušyne – pušynu, o kaučiukmedžio plantacijose – guma. Štai čia gumos kelias ir prasideda. Į kibirėlius lašas po lašo teka baltas skystas lateksas, svarbiausia gumos gavybos žaliava. Vėliau lateksas atgabenamas į fabriką, kur darbuotojai rankiniu būdu tą sustingusį į gumulus lateksą perrenka ir išrūšiuoja.

Po to žaliava kažkokiu būdu vėl išlydoma ir paverčiama jau minėta “varške“.

Kas įvyksta su šita “varške“ po to – tik gamyklos darbuotojai težino. Iš jų išpešti nieko nepavyko, nes jie tik draugiškai šypsojosi ir linkčiojo galvomis. Visgi kažkokiu būdu ta varškė virsta gelsvais “duonos kepalais“. Niam niam, tik raikyk ir lietuviško sviestuko užtepk….

 

Kad darbuotojai pernelyg neatsipalaiduotų, apsitrynusios lentos primena dienos, savaitės, o gal ir metų planus.

 Vėliau šie “gardėsiai“ sukraunami į “kamazus“ ir išgabenami į kitus fabrikus. Įdomu, kuo virs šitie guminiai “kubikai“ – padangomis, guminiais batais, o gal meškiukais – guminukais?

Per vidurį Niekur

Platūs laukai, toliai, bedantės bobutės, purvini vaikiukai, paskubomis suręsti namukai, nepakeliamas šiukšlių dvokas, susimaišęs su skaniausiais maisto kvapais – tokia tikroji Kambodža. Jos ieškoti važiavome į provinciją. Po turistų sukelto pykulio priepuolio Angkore tiesiog bedėm pirštu į žemėlapį ir pirsčiojančiu autobusu išvažiavome į niekur – į nei šiokį, nei tokį provincialų Kampong Cham miestuką.

Tikrieji, turistų nesugadinti khmerai pasirodė kitokie nei prieš tai aplankytų šalių gyventojai – atšiauresni ir kartais šiek tiek “čiudni“. Galbūt tam įtakos turėjo skaudi ir dar labai šviežia šalies istorija, apie kurią, matyt, plačiau pakalbėsim kitame įraše.

Pirmiausia atvykusius į Kambodžą mus nustebino khmerų aprangos stilius. Kas ketvirta moteris ir kas antras vaikas gatvėse vaikšto su pižamomis – raudonomis, gėlėtomis, šilkinėmis ir visokiomis kitokiomis.  Šitaip pasipuošę gyventojai nesidrovėdami eina apsipirkti, dirba kasdienius buities darbus ir net važinėja prabangiais “Lexus’ais“. Taigi su skurdu tai nelabai susiję.

Vakarais kambodžiečiai įšokę į patogius batus mėgsta kartu pasportuoti. Kampung Cham mieste matėme štai tokį vaizdą:

Kampong Cham miestelis įkurtas ant Mekongo kranto. Įdomybės tęsėsi ir mums nusprendus persikelti su motoroleriu į kitame krante esančius kaimus. Tiltas, pasirodo – bambukinis. Važiuodamas juo dėl nelygumų nuolat trankaisi užpakaliu į sėdynę ir girdi bambukų girgždėjimą.

Negana to, atsidūręs kitame krante, dar kurį laiką toliau važiuoji tokiu bambukiniu keliu. Štai jums ir asfaltologija. Nieko negali sakyti – tikrai geriau nei per smėlį. Įdomu, kas kiek laiko tokius kelius tenka lopyti. Bet, matyt, nėra pinigų geresniems. Jų daug kam neužtenka.

Pastebėjome, kad dauguma šalia dulkėtų kelių esančių restoranų savininkų kantriai kas kelias valandas su “šlanga“ ar kibiru laisto kelią, kad patiekalai neapsineštų dulkėmis. Kartą mūsų motorolerį taip sumėtė, kad manevrą pabaigėme slysdami šonu vidury kelio. Kažkaip pasisekė nenugriūti. Lukas supykęs visokiais žodžiais iškeikė visą khmerų tautą už tokius bajeriukus.  Visgi čia mums atrodo viskas paprasta – išsiasfaltuoji ir “no problems“. Tik pyktį kelia prašmatnios Kambodžos valdžios rezidencijos, rūmai, delegacijos, važinėjančios tik naujausiais “Lexus’ais“ ir keliasdešimt kartų didesni nei paprastų žmonių valdininkų atlyginimai.

Mekongo platybėse šalia Kampung Cham aptikome kelias nemažas salas, kuriose gana tankiai gyvena paprasti ir draugiški Kambodžos žmonės. Žvejoja čia, ko gero, kiekvienas kaimo vyras ir kas antra moteris.

Taip pat labai populiaru prekiauti savo užaugintomis daržovėmis. Kai kėlėmės keltu tarp salų, matėm daug vietinių, motoroleriais gabenančių parduoti didžiules dėžes su šviežiais žalumynais.

Khmerų jaunimas dienas leidžia paprastutėse kaimo mokyklose ir gatvėje. Tik sustok akimirkai, jau, žiūrėk, ir turėsi būrį naujų draugų.

Mokykla. Net kaime visi vaikai - su tvarkingomis mėlynai baltomis uniformomis.

Kol kas tiek – po lėktuvo bilietų iš Vietnamo į Filipinus paieškų ne tik akys išvarvėjusios, bet ir sakiniai kažkaip nebesusirezga. Greitu metu žadu reportažiuką iš gamyklos (kokios – tegul lieka kol kas paslaptyje). Vaizdai iš darbuotojų “penkiaminučių“, gamybos proceso ir t.t. jau tuoj tuoj.

Meilė ir neapykanta Angkore

Pirmoji  pažintis su Kambodža įvyko totaliame turistyne, Siem Reap mieste, iš kurio visi vyksta į įspūdingąsias senąsias Angkor šventyklas. Kad tai – privalomas Kambodžoje pamatyti dalykas, sutinkame ir mes, tačiau ketinančius ten vykti perspėjame – nuo įvairiaspalvio ir žiauriai tankaus turistų srauto ne kartą ir kraujas virė, ir prakaitas mušė, ir keiksmai iš lūpų biro.

Angkoras – senoji khmerų sostinė, didžiausias khmerų tautos pasididžiavimas. Galbūt todėl jie nesidrovi už jų lankymą ir pinigą nekuklų nulupti. 2 dienų biliečiokas į Angkoro šventyklas žmogui atsiėjo 40 dolerių. Palyginimui – Pietryčių Azijoje už tokius pinigus gali nusipirkti 10 valandų masažą arba dviese 8 naktis gyventi padoriame dviviečiame hostelio kamberyje.

Angkore net beždžionės lupikauja. Mergaitė nuotraukoje turėjo prisiminti kūno kultūros pamokas, kad išgelbėtų nuo beždžionės savo rankinę.

Beždžionė lapnoja iš kažkurio turisto atimtą šokoladuką.

Tūkstančio metų senumo miesto liekanos ilgą laiką slėpėsi džiunglėse, kol jų maždaug prieš pusantro šimto metų  kažkas iš naujo neatrado. Kai kurias Angkoro šventyklų dalis džiunglės jau buvo beveik pasisavinusios – tankiai apvijusios savo medžių šaknimis.

Angkor komplekso restauravimo ir atstatymo darbai vykdomi jau kokį šimtą metų – archeologams dar ilgai užteks darbo iš tokių kubikų  kaip puzlę sudėlioti savo šalies palikimą.

Šventyklos išsibarsčiusios po apylinkes – kad bent dalį jų apžiūrėtume, išsinuomavome šiek tiek geresnius nei visada dviračius ir dvi dienas be sustojimo mynėme. Didžiavomės skirtingai nei dauguma baltaskūrių išvengę kietos tuktuko pasostės – jautėmės savarankiški, lekiojom sau su vėjeliu iš vienos šventyklos griuvėsių prie kitų.

Istorinio palikimo lankymą labai apsunkino tūkstančiai visokių pardavėjų, kurie praeinantiems turistams tiesiog į veidą kiša savo brukalus ir kviečia ką nors nusipirkti. Mes jau net juokėmės, kad jei nusipirktume viską, ką mums įkyriai siūlė per tas kelias dienas, į Lietuvą turėtume siųsti tonos siuntinį. Liūdniausia, kad visokių šūdniekių prekyba prie šventyklų verčiasi daugiausia mokyklinio amžiaus vaikai. Tai reiškia, kad jie nelanko mokyklų.

Laikas nuo laiko mus abu ištikdavo ūmūs mizantropijos priepuoliukai, kai patekdavome į kokį keliasdešimties japonų turistų kamštį. Net nufotografuoti daugelio įspūdingų vietų neišėjo dėl minios prie pat objekto prilipusių pozuotojų. Pyktis virė viduje. Jau su Luku svarstėme, kad būtų gerai sukišti tuos visus turistėlius į vieną vietą ir paprašyti pusvalanduką pabūti tyliai. Patarimas kada nors ketinantiems ten vykti – įspūdingiausias šventyklas lankykite po pietų, kai šiek tiek sumažėja lankytojų.  Be to, rekomenduojame užsukti ne tik į didžiąsias, bet ir į mažesnes atokesnes šventyklas. Tikrai galima rasti neblogų “perliukų”, kuriuose, tikėtina, slampinėsite vieni – be triukšmo, šimtų tuktukų, visokio plauko pardavėjų, minios turistų ir kitų nervuojančių dalykų.