Žvejyba Mekonge

Kur bevažiuotum Mekongas Kingongas vis pastoja mums kelią. Šią milžinišką upę jau kirtom mažiausiai penkis kartus ir dar, matyt, kelis kartus kirsim. Ilgšis Kingongas išsitempęs per…  rodos, šešias  valstybes, išmaitina milijonus žmonių. Tinklų, bučių – galybės,  bet žuvis nesibaigia.

Ankoros šventyklos bareljefai, vaizduojantys kasdienį Khmerų gyvenimą.

Dar būdamas Tailande prisiskaičiau apie Laoso šiaurėje besiveisiančius milžiniškus 2,5 metro šamus. Be jų Mekonge gyvena per 200 žuvų rūšių.

Egzotiška žvejyba buvo vienas iš kelionės „turiu padaryti“, todėl ryžausi ir aš pamerkt kabliuką Kinkongo vandenyse pietų Laose, ties viena iš 4000 salų. Apie gausų  laimikį vėliau, o dabar papasakosiu apie vietinių žvejų žūklės ypatumus.

Labiausiai paplitęs žvejybos būdas – tinklai. Be jų buvo pastebėti:

Įvairūs iš bambuko sumeistrauti bučiai ir spąstai - pilnos Mekongo pakrantės prikrautos, matyt, naudojami lietingojo sezono metu.

Labai populiarūs mėtomi tinklai. Gražus procesas ir rezultatas.

Laoso pietuose užtikom tokių keistų konstrukcijų – spėju, irgi kažkaip su žūkle susiję.

Marlius. Žuvis keliaudama prieš srovę šokinėja kriokliu į viršų ir papuola į tokias genialiai paprastas pinkles.

Pakabalas. Prie bambuko pritvirtintas valas su akmeniu ir keliais kabliais.

Sprogmuo. Deja, tai ir čia didelė problema.

Debilo turisto įranga. Vietiniai tokių nenaudoja. Dugninė meškerė gaunama kartu su gidu ir valtimi, užsisakius turą. Švinas ir pavadėlis – didelė retenybė, ir, anot gido, beviltiška nesamonė.

Tai tiek stebuklų teko pastebėti ir suprasti.. arba ne.

Dabar papasakosiu, kaip sekėsi man.  Išsinuomavau paprastą dugninę ir šiaip taip prisiprašiau vietinių parodyti, koks yra tas stebuklingas jaukas ( „bug-lives everywere“ ). Labai apsidžiaugiau, kai vietinis Mekongo pakrantėje iškasė paprasčiausią slieką – bijojau, kad ras kokią šlykštynę, kurią į rankas bus baisu paimti. Per daug nesistengiau ir žvejojau kur papuolė, kadangi žinojau, jog antroje dienos pusėje laukia turas – plauksim su vietiniu „žveju“ į gilesnius vandenis ir garantuotai kažką pagausim.

Poilsinė žvejyba

Atėjus laikui plaukti, paaiškėjo, kad vietinis „žvejys“  yra penkiolikmetis pusplikis berniokas, kuris nieko kito nemoka, kaip vairuoti valtį.. Kokią gavom įrangą – jau matėt.. Na, bet niekis, pamanėm – bent vieną žuvį iš kelių šimtų rūšių tikrai pavyks pagauti. Ir pavyko – užmesdami dugninę užmušėme žuvelioką akmeniu, kuris buvo pririštas vietoj švino..

Na, reziume toks, kad žuvies tikrai ten yra nemažai, tačiau perkant žvejybos turą reikėtų elgtis apdairiai.

Štai ir mūsų gausus laimikis

Čiatažuvys. 1kg., 800g ir 500g. Bambuko popieriaus skonio.

Kita žvejyba laukia vandenyne, jei pasiseks – aprašysiu.

Poilsistai sutinka Naujuosius

Desertukui Laosas mums parodė visai kitokį savo veidą. Netikėtai pakliuvome į relaksacinę salą su tvyrančia pajūrio atmosfera ir kepinančia saule. Keisčiausia, kad visa tai patyrėme šalyje, kuri neturi nė kilometro priėjimo prie plačių vandenų. Užtat Laosas didžiuojasi savo 4000 salų, kurias skalauja išplatėjusio Mekongo vandenys. Kelių didžiausių salų perimetras siekia apie keliolika kilometrų, ant mažiausių salelių gali tik paukščiai purptelėti. Kai rinkomės salą apsistoti, negalėjome apsispręsti, į kurią vykti – Don Det ar Don Khon. Lonely Planet rašo, kad Don Det – gana popsinė, turistinė, tačiau pigi nežabotų linksmybių sala. Išsigandome, kad gausime Palangą šalia upės. Jau svarstėme važiuoti į šiek tiek brangesnę salą Don Khon, kuri tų pačių keliautojų aprašoma kaip ramus jaukus gamtos kampelis. Bet kai prie perkėlos pamatėme minias skrybėliuotų vokiečių su lagaminais, kurie visi važiavo “ramybės” į Don Khon, nutarėme, kad mums širdyje – dar ne ruduo, ir pasirinkome Don Detą. Ir nepasigailėjome. Pasirodo, čilinimui sala tinkama. Nežabotų “Palangos” stiliaus linksmybių neradome.

Apsistojome vienos jaunos šeimos nuomojamame bungalow prie pat vandens, kur rytais mums iškepdavo skaniausių šioje kelionėje blynų su bananais. Iki vidurdienio murkdavome kaip kokie katinai ant saulės hamakuose.

Po vidurdienio sėsdavome ant dviračių ir mindavome dulkėtais keliais Don Det ir Don Khon salų apžiūrėti (jas jungia mokamas tiltas). Pasirodo, turistams pritaikytų “atsirovimo” vietų abejose salose yra kur kas daugiau nei pačių turistų. Restoranai ir bungalows pelyja tušti. O dabar juk pats sezonas. Tačiau mums tai tik į gera. Pačios salos labai gyvos. Nuo ryto iki tamsos tiek ant žemės, tiek ant vandens kruta vietiniai kaimo žmonės. Mekonge pliuškenasi karvutės ir vaikai.

Kaimo vyrai karštas popietes leidžia gaidžių peštynėse. Į jas patekome labai netikėtai – salos gale pamatėme besibūriuojančius žmones ir nutarėme pasmalsauti.

Mums stabtelėjus, prie mūsų iš karto prisistatė tuntas vaikų – nuo vos paeinančių iki mokyklinukų. Bet juos dominome ne mes, o mūsų dviračių krepšelių turinys. Priešpiečiams turėjome bananų kekę ir bambalį vandens. Vaikai kaip kokie beždžioniukai sušoko ir ėmė intensyviai kaulyti visko, ką turime.

Lukas keikdamasis atidavė vaisius. Et, kam jiems tie bananai – jie čia visur ant medžių auga… Aš vandenį kažkaip atkovojau. Lukas dar supykęs vaikams palinkėjo užaugusiems tapti tuktukų vairuotojais ir tuo ši istorija baigėsi.

Panašių dalykų yra tekę pastebėti ir kitose Pietryčių Azijos vietovėse, kur laikas nuo laiko prašlepsena turtingų baltaskūrių pėdos. Pasitaiko gana sugadintų žmonių. Net vaikų akyse doleriai šviečia.

Atsišildę kaulus salose susėdome apsispręsti, ką toliau daryti. Nenumaldomai artėjo Naujieji metai. Turėjome 2 galimybes: likti ketvirtą parą pustuštėse salose ir bandyti rasti kur nors bent vieną naujametį fejerverką arba vykti ieškoti nuotykių. Aišku pasirinkome nuotykius. Ankstų gruodžio 31 dienos rytą susikrovę kuprines pradėjome varginančią kelionę į Kambodžą, Siem Reap miestą. Teko važiuoti su kokiais keturiais persėdimais. Sieną kirtome sėkmingai. Vizai gauti nieko daryti nereikia – tik dolerius dalinti (23$ už vizą, 1$ už temperatūros pamatavimą, 2$ už štampą). Apie 20 val. įlipome į paskutinį autobusą, kuris mus turėjo atvežti į mūsų kelionės tikslą. Dar tikėjomės, kad autobuso vairuotojas negailės gazo ir mes spėsime naujuosius pasitikti bent jau ne autobuse. Reikia pridurti, kad autobuse buvo šioks toks žmonių perteklius. Aš dar gavau sėdynę, o Lukui teko laiką stumti ant praėjimo, susirangius ant 20 cm aukščio plastmasinės taburetės.

Spjovęs į viską jis nupėdino Naujųjų laukti į bagažo skyrių, kur išsidrėbęs ant svetimų lagaminų posmelį numigo.

Laikas bėgo, Naujieji artėjo. Jau po kelių valandų su kitais autobuse važiuojančiais keliautojais skaičiavome iki 2012 – ųjų likusias sekundes ir vietoje šampano prasukome kuprinėje užsigulėjusio laosietiško viskio butelį. Autobuse važiavę vietiniai išliko ramūs – jie Naujuosius švenčia balandį.

Dar pamiršau paminėti, kad visos 6 valandas trukusios kelionės metu autobuso gale ūbavo 4 girtutėliai rusai. Spėję dar iki Naujųjų gerokai apšilti jie mokė visą autobusą rusiškų keiksmažodžių. Viskas prasidėjo klasikiniais p…., b….., x……,o baigėsi net mums dar negirdėtais deriniais. Juokingiausia, kad jie įsivaizdavo, kad niekas iš autobuse esančių rusiškai nesupranta… Tai tokie tie Naujieji. Tikėkimės, kad „kaip sutiksi, taip ir praleisi“, – tik nevykęs prietaras.

Bum 2012

Griausmingų petardų, ugningų fejerverkų, smazlyvų bengališkų ugnelių ir skardžių zvimbynių linkime jums iššaudami iš Laoso į Vilnių linkėjimų raketą “Žemė – Žemė“!

Dulkėtoji Laoso šiaurė

Kalėdas ramiai ir visai nekalėdiškai sutikome kalnuotoje labiausiai bombarduotoje Laoso Xieng Khonang provincijoje. Su daugeliu iš jūsų susikontaktavome, sveikinimais apsikeitėme, iš kai kurių netgi gavome virtualių lauktuvių. Smagu, kad chatapasekėjų ratas plečiasi.

O dabar – apie bombikes. Laosui kliuvo dėl geografinės padėties, kuri strategiškai buvo labai svarbi ir amerikiečiams, ir Vietnamo komunistams. Šiaip laosiečiams kliūdavo visais laikais – tai Tailando kumštis, tai galinga Khmerų imperija. 1964 – 1974 metais Laose numesta 1,3 mln. tonų bombų. Skaitėm, kad tuo metu kiekvienam laosiečiui teko po pusę tonos sprogmenų. Nors karas baigėsi, su juo susijusios problemos šiame regione tęsiasi – 30 proc. numestų bombikių nesprogo. Tai reiškia, kad daugelis laosiečių rizikuoja bet kurią minutę išlėkti į orą, pavyzdžiui, sodindami daržus ar kad ir neapdairiai nueidami į krūmus pasisioti. Kai kurie laosiečiai išjudina senas bombas rinkdami metalo laužą. Dar ir dabar dėl sprogstančių bombų kasmet šalyje žūva apie 300 žmonių.

Laosas pamažu tvarkosi – po gabalėlį išminuoja šiokias tokias teritorijas. Net ir mudu su Luku vaikščiodami šioje provincijoje girdėjome tolumoje griaudinčius sprogimus. Kaip žinoti, nuo kurio takelio galima nuklysti, o kur geriau neiti? Bent jau tose vietose, kur lankosi daug žmonių, takai pažymėti tokiomis plytomis.

Balta spalva reiškia, kad šis žemės lopas išminuotas, raudona spalva reikštų, kad ten žemė nuo sprogmenų neišvalyta. Kaip supratome, amerikiečiai stipriai padeda Laosui atsigauti – valo teritorijas nuo bombų, teikia humanitarinę pagalbą. Anot mūsų gido džiunglėse Ponio, amerikiečiai gailisi, o laosiečiai (bent jau kaimo žmonės) nebepyksta.

Apsistojome šios provincijos pagrindiniame miestelyje Phonsavan. Jis mums dar ilgai asocijuosis su dulkėmis ir girgždančiais nuo šalčio sąnariais. Kai spūstelėjo šaltukas su lediniu vėju….. visai mus į ragą surietė. Ryte bėgome į turgų pirkti šalikų ir pirštinių.

Žvalgybai po aplinkinius kaimus išsinuomavome kažkokį keistą motorolerio ir motociklo hibridą. Jo nuoma dienai kažkiek brangesnė nei motorolerio. Lukas išzyzė. Bliauna kaip mocas, dydžiu taip pat primena mocą, bet mažo galingumo.

Lėkdami juo prieš vėją taip drebėdavome, kad net mūsų motohibridas krutėjo. Viską dar labiau apsunkino šunkelių dulkės. Atrodo, jų dar ir dabar pilni plaučiai. Apskritai Laosas – labiausiai dulkėta valstybė iš visų, kuriose teko lankytis. Net daugelį pagrindinių miestų jungia ne asfaltuoti, o dulkini raudonžemio keliai.

Važinėdami po šios subombintos provincijos kaimus supratome, kad žmonės čia jau pripratę gyventi šalia sprogmenų. Rastas bombas jie netgi visaip stengiasi naudingai panaudoti. Matėme, kaip paršiukai pasigardžiuodami siurbia ėdalą iš metalinio lovio, pagaminto skersai perpjovus bombą. Tvirti sprogmenys panaudojami netgi namų statybai ir kitiems reikalams. Gaila, kad nuotraukos kuklios, bet sušalusiais pirštais nebesugraibiau fotoaparato.

Kaimelyje Ta Tham Xang pasivaikščiojome olų labirintu, kuriame Indokinijos karo metu gyveno sukilėliai ir kaimiečiai. Vienoje iš olų veikė ligoninė. Dar ir dabar vaikščiodami matėme krūvas ampulių, besimėtančių senų batų ir kitokių daiktų. Labai patiko, kad ola nesumuziejinta. Pasiimi prožektorių ir eini dairydamasis siauru olos koridoriumi kokias 15 min., kol prieini galą.

Ampulių krūva olos tamsybėje

Kitoje oloje sukilėliai rezidavo. Šią olą laosiečiai, matyt, labiau vertina ir saugo, nes ji rakinama. Bet atmosfera vis tiek nemuziejinė. Kelyje maždaug 2 km iki šių olų stovi budelė, kur diedukas padavinėja bilietus. Matosi, kad per dieną jei ir būna lankytojų, tai vos keli. Diedukas davė mums raktų ryšulį, prožektorių ir paleido vienus. Na ką, atsirakinome, įsijungėme prožektorius ir vėl kokiam pusvalandžiui dingome tamsoje.

Iš pradžių bent jau aš jaučiau šiokius tokius klaustrofobijos priepuoliukus. Bet kadangi oloje buvo gerokai šilčiau nei lauke, mėgavausi atitirpstančiais kaulais ir priepuoliuką ištvėriau.

Važinėdami šiose vietovėse matėme dar vieną bombą, tik gal perkeltine prasme. Judame moropyrka iš lėto vieno nedidelio kaimuko pagrindiniu keliu, žiūrime – moteris šalia kelio prirakinta. Šalia nekreipdami dėmesio į ją žaidžia vaikai, kaimo gyventojai dirba savo kasdienius darbus. O ta jauna moteris išsidraikiusiais plaukais, pusnuogė, apsivyniojusi kažkokiu neaiškiu skuduru sėdi surakintomis kojomis šalia kelio. Luko versija – moterį už neištikimybę šitaip pamokė vyras. Mano versija – moteris beprotė. Bet kuriuo atveju, vaizdelis netikėtas. Nesinori tikėti, kad Laoso kaimuose dar galioja kažkokie laukiniai genčių įstatymai. Atsiprašome, kad nenufotografavome. Per kuklūs esame.

Smagu, kad turistų šiose vietovėse beveik nematėme. Phansavan mieste, kuriame nakvojome, jų kažkiek buvo. Bet dieną visi išsibarsto kas kur. Kiek didesnis turistų antplūdis – tik prie indų laukų, dar vienos šio krašto įdomybės. Tai paslaptingos kelios laukymės, kuriose stūkso štai tokie neatpažinti neskraidantys objektai.

Niekas nežino, kada šie akmeniniai tūriniai indai šiuose laukuose atsirado ir kokiu tikslu. Kai kuriuose iš indų netgi įaugę šimtamečiai medžiai.

Tokios tokelės. Dabar jau gyvename katino dienas po šilta saule ant Mekongo upės kranto. Bet viename įraše juk visko neišpaskosi. Tęsinys bus 🙂

12 patiekalų

Gali pabėgti nuo lietuviškos žiemos, bet nuo Kalėdų vis tiek neišsisuksi. Mamų ruoštų silkučių, pyragėlių ir grybukų čia neturime, bet pripampti pilnus pilvus maisto “kūčių stiliumi“ mums vis dėlto pavyko. Kol lietuviai dar tik lygina baltas staltieses, mes jau spėjome kaip reikiant pašvęsti (pas mus juk 5 val. vėliau). Būdami sotūs ir laimingi sveikiname visus mums mielus ir artimus su didžiosiomis metų šventėmis. Kol kas vienintelis liūdnas dalykas mūsų kelionėje yra tas, kad negalime visų pasveikinti gyvai. Siunčiame virtualių lauktuvių nuo azijietiško Kūčių stalo. Pas mus jis šiemet toks: Artėjant Kūčių vakarui išsiruošėme apsipirkti į vietinį Laoso turgų mažame Phansavan miestelyje. Ieškojome pirkti kūčiukų, bet vietoje jų vietiniai mums bandė įkišti keptas žiurkių išklotines, pačirškintus šikšnosparnius ir dar bala žino kokius gyvius. Kūčiukų taip ir neradome, bet padorų 12 patiekalų stalą susikomplektavome:

1 patiekalas - su žolelėmis ir čili pipiriukais troškinta žuvytė. Ieškojome silkės, bet deja deja...

2 patiekalas - "sticky rice'ai" (sulipę ryžiai). Vietiniai juos valgo visur, su visais kitais produktais ir bet kokiomis progomis. Atsignybi pirštais gumuliuką ir kramtai. Mums šiuo atveju ryžiai atstojo ir kūčiukus, ir kalėdinę plotkelę 🙂

3 patiekalas - daržovių troškinys su ryžių makaronais. Prigriebėme toje pačioje "lavkėje" turguje kaip ir žuvį su ryžiais.

4 patiekalas - kažkokie palmių lapai. Su šiuo patiekalu įvyko šioks toks susimovimas. Manėme, kad tai - tokios skanios džiovintos jūros žolės, kuriomis mus džiunglėse vaišino gidas Ponis. O pasirodo, tai kažkokie kitokie nevalgomi lapai. Nieko nepadarysi, švystelėjome į šiukšlių dėžę. Jau buvome beišsigandantys, kad dabar sugrius mūsų 12 patiekalų imperija, bet tada aš prisiminiau, kad po pagalve turiu šokoladinių sausainių...

5 patiekalas - skanut skanutėliai daržovių pyragėliai, pirkti ant šaligatvio šalia dulkinos gatvės iš ten pat juos kepančios moterėlės.

6 patiekalas - dar vieni ne ką prastesni pyragėliai su saldžiu kremu viduje.

7 patiekalas - varguolių "snickersai". Vietoje blizgančios šokoladuko pakuotės - bananmedžių lapai, o vietoje tąsaus žemės riešutų įdaro - saldūs ryžiai su kokoso pienu.

8 patiekalas - nematyti, neragauti vaisiai. Šitų violetinių bumbuliukų viduje po kieta oda slepiasi kažkas panašaus į česnako skilteles. Tik skonis nieko bendro su česnakais neturi - labiau primena vynuogę. Užskaitėm.

9 patiekalas - kažkas panašaus į mango vaisių. Ieškojome viduje kauliuko. bet neradome.

10 patiekalas - mandarinai, nes Kalėdos be jų - ne Kalėdos.

11 patiekalas - obuoliai.

12 patiekalas - populariausias laosietiškas alus. Norėjome vyno, bet su juo Azijoje sudėtinga. Ir brangus, ir sunku kur rasti. O "BeerLao" - ant kiekvieno kampo 660 ml. buteliose maždaug po 3 Lt.

Gražių visiems Kalėdų. Mes jas sutiksime tyrinėdami labiausiai subombintas Laoso teritorijas. Turbūt bus ką papasokti ir parodyti.

Francūziškas Laosas

…po dviejų dienų trekingo džiunglėse, nesiprausę nepasiilsėję šokom į naktinį autobusą ir pradėjom kankinančią 12 valandų kelionę link Luang Prabang miesto. Autobuse pritrūkus sėdimų vietų buvo ištrauktos plastmasinės kėdės, o iškritus autobuso durims, jos buvo pakeistos kabančiu skuduru. Kelias aišku buvo neasfaltuotas, tai teko paragauti dulkių. Kaip ištvėrė vištos bagažo skyriuje – neturiu supratimo.  Luang Prabangą pasiekėme  4 h ryto, tai nusprendėme sutaupyti po 12 lt. Ir vietoj viešbučio prisiglaudėm ant suoliuko šventyklos kieme. Laukėme kas rytą vykstančio reginio – švintant vienuoliai gražia vorele išeina į gatvę susirikti maisto davinio. Miestiečiai būna paruošę virtų ryžių, pinigų ir vaisių, kuriuos sudeda į einančių pro šalį vienuolių krepšius. Budizme labai svarbus davimo aktas, todėl mieste klesti ne tik vienuoliai, bet ir šunys su katėm.

Grįžtam prie mūsų pojūčių. 36 valandas nemiegoję ir 12 valandų nevalgę po meditacinio pasiruošimo ant šalto suoliuko saulės belaukdami, buvome pasiryžę atimti iš kokio vienuolio tuos ryžius ir pasikeisti dulkinus rūbus į prašmatnų oranžinį apsiaustą. Atsirado mat asketai.

Po poros valandų magiška migla išsiskalidė, parduotuvės atsidarė ir mes radom, kur apsistoti. Suvalgę keletą prancūziškų Crepe blynukų pasiekėme nirvaną ir paskui sekusį nušvitimą – nevažiuosim į Indoneziją.  Pagal seną planą turėjome šaliai skirti dvi savaites, bet o tačiau įvertinę vietinių kelių būklę, susisiekimo galimybes ir pernelyg sekinantį keliavimo tempą susiskaičiavom, kad tiek Laose, tiek Kambodžoje pusę laiko reikės praleisti autobuse.  Žodžiu, palauks tie nuobodylos musulmonai, o mes turėsim daugiau laiko likiusių šalių pažinimui. Dar nusprendėm, kad neskubėsim iki Naujųjų metų į Phnom Penh’į nes kambodždiečiai naujaką švenčia balandžio mėnesį, tai mūsiška šventė sutinkama tik simboliškai.

Dabar apie Luang Prabangą. Jis – buvęs prancūzų kolonijos centras, ir tai iš karto krenta į akis. Palyginti su kitais Laoso miestais – labai tvarkingas, turistiškas, turtingas, žalias ir būtų nuobodus, jei ne miestą juosianti upė, už kuriios susigrūdę dulkini ir nuskurę kaimai. Sėdi įmantraus fasado restorane ant gėlėto upės kranto, aplinkui zuja pasitempę padavėjai ir per kvapnų kavos garą stebi kitame krante dulkių debesyse lakstančius nuskurusius vaikus, vienuolius, plaukiančius valtyje, petankę žaidžiančius pusnuogius vietinius. Jautiesi tikrai turtingas ir galingas. Mums kuklučiams zuikučiams to nelabai reikia, tai nusprendėm ilgai netempti gumos ir mauti iš čia ieškoti kitokio Laoso.

Ką pamatėm akies krašteliu – tai tikrai turtingą, rankdarbių pilną vietinį turgų. Nelabai aš mėgstu, kai Vika tampo kas dieną mane po trurgus, bet šitame beveik mėgavausi. Kitaip nei prieš tai lankytose šalyse, čia liaudies menas man tikrai paliko įspūdį. Genčių rūbai – prašmatnūs (kažkur skaičiau, kad  vieną kostiumą gaminasi apie metus, nepamenu kuri gentis), ornamentika neperkrauta, kažkuo primena graikišką, tik turtingesnė ir daugiau spalvų, kurių deriniai daugeliu atvejų – vykę.

Virtuvė Prabange turtinga, ragavom keptos žuvies.. Visai gali būti, kad piranijos, nes turėjo ji smulkius dantukus ir panašos formos. Ką dar nuveikėm..buvom laosietiškam masaže, krūvoj šventyklų, buvom persikėlę  per upę į skurdesnį Prabangą, kur turistam padaryti dviračių takeliai per kaimus, pff..  Gaila, nepavyko apvažiuoti apylinkių motoroleriu  ar nulėkti tuktuku iki kokių įžymybių už miesto.

Dabar kratomės autobuse link Phonsavan – labaiusiai karo nusiaubtų apylinkių. Pranešim, kiek minų radom, ir įsimesim dar kelis sprogmenis į kuprinę lauktuvėms 😉 iki

Pas diedukus kaime

Po turtingos Tailando virtuvės, puikių kelių, kondicionuojamų autobusų ir patenkinamo pragyvenimo lygio įvirtome į Laoso gūdumas. Laose žmonės gyvena kur kas lėčiau ir paprasčiau nei Tailande. 70 proc. šalies gyventojų per dieną išsitenka su mažesne nei 2 dolerių suma. Jei Laose uždirbi 100 dolerių per mėnesį, gali drąsiai priskirti save vidutinei klasei. Norėjome užčiuopti, kaip iš tikrųjų bėga Laoso provincialų gyvenimas, ką jie valgo, apie ką dainuoja, tad artėjančių Kalėdų proga pasidovanojome sau dviejų dienų kelionę pėsčiomis per džiungles į gūdžius Laoso kaimelius (dar ir dabar svarstome, kas tai iš tikrųjų buvo – dovana ar katorga :)).

Laosietis gidas, vardu Ponis, surinko mudu ankstų rytą iš Laoso šiaurėje esančio Luang Namtha miestelio ir įvedė į drėgną ir tamsią džiunglių tankmę. „Dabar 20 minučių lipsime į kalną, tada – vandens pertraukėlė ir dar 40 minučių ropštimosi įkalnėn“, – šitaip Ponis perspėdavo apie laukiantį maršrutą. Per tankias džiungles brovėmės visą dieną. Smagu, kad žingsniavome siauručiais apylinkėse įsikūrusių kaimiečių pramintais takais. Tolumoje girdėjome medžiotojų šūvius, matėme neseniai sumedžioto paukščio išsidraikusias plunksnas, sutikome bambuko rąstelius miške renkančią moterėlę.

Pietums miške Ponis mums paserviravo ant bananmedžio lapų "sticky rice'ų" (tai tokie išbrinkinti ir garuose pakaitinti lipnūs ryžiai).)

Išprakaitavę, sulinkę ir iškišę liežuvius vakare pagaliau pasiekėme savo kelionės tikslą – juodųjų tajų (pabėgėlių iš Vietnamo) genties kaimelį.

Tai tik viena iš kelių dešimčių Laose ir Tailande gyvenančių genčių. Kiekviena iš jų turi savo istoriją, kai kurios – net kalbą, tikėjimą ir tradicinius trabužius.

Kasdieniai tajų drabužiai. Dar keli išskirtinumai: moterys pinasi plaukus į kuodukus su skyrimu per vidurį ir apvynioja blauzdas į elastinį bintą panašia medžiaga (gražumo ir praktiškumo sumetimais).

Juodieji tajai įdomūs tuo, kad yra animistai. Jie tiki, kad kažkada žmonės ir dvasios gyvenusios kartu. Tačiau susipykusios, kai dvasios įsigudrino vogti iš žmonių kiaušinius, o žmonės kažką nukniaukė iš dvasių. Nepasidalinę žemiškų gėrybių žmonės ir dvasios išskiskyrė – dvasios persikėlė gyventi į mišką. Juodieji tajai dar ir dabar tiki, kad miškas – dvasių buveinė. Todėl kiekvienas jų išėjimas į mišką apipintas visokiais ritualais. Mūsų gidas eidamas per džiungles taip pat visaip švilpaudavo, radęs medžiuose landas įmesdavo ten kažkokių žolių – suprask, dvasioms, priešpiečiaudamas miške pirmą kąsnį numesdavo į šoną – neva dvasioms. Apie žmonių ir dvasių santykius daug pasako įvairios skulptūrėlės kaime. Yra ir visokių altorėlių, kur vietiniai deda dvasioms aukojamą maistą.

Juodųjų tajų kaimo ribas vietoje tvoros žymi tokie neįprasti ženklai. Matyt, kad dvasios nesupainiotų, kur baigiasi jų valdos ir kur prasideda žmonių buveinė.

O štai čia – istorinė akimirka, kurią surežisavo mūsų vedlys Ponis.

Kažkokia juokinga situacija. Eidami į kaimą žinojome, kad užsuksime į kaimo mokyklą, tad nusprendėme padovanoti mokyklai futbolo kamuolį. Manėme, kad viskas bus paprasčiau. Bet kaip matote, paprastai nesigavo – turėjome žurnale užregistruoti, ką atnešėme dovanų ir taip va iškilmingai įteikti 😀

Jei kalbant rimtai, šiuose kaimuose – dar gūdūs gūdūs laikai. Elektra įvesta vos prieš metus. Ponis pasakojo, kad Laoso valdžia dabar užsibrėžusi tikslą iki 2015 – ųjų metų visus tokius atokius kaimelius aprūpinti elektra ir vandeniu. Žmonės čia vis dar gyvena praktiškai be daiktų – keli drobės gabalai apsirengti, čiužinys ir keli puodai. Nepaisant to, kai kurie namų ūkiai jau turi televizorius.

Mažučiai bambukiniai nameliai ir ryžių laukai – tai viskas, ką jie turi. Snarglėti vaikiukai čia vietoje šokdynės naudoja augalų vijas iš džiunglių. Žmonės čia nevaikšto į parduotuvę – į artimiausius miestelius galima nukakti nebent pėsčiomis per džiungles arba motoroleriu dulkėtu šunkeliu (ne visi gyventojai tokią transporto priemonę turi). Taigi daugelis išsitenka su tuo, ką patys užsiaugina.

Mudu apsistojome atokiau nuo kaimo esančioje senuko ir babytės sodyboje. Diedukas ištisomis dienomis su peiliuku apdirbinėjo bambuką naujo namuko statybai, o babytė tvarkėsi buityje. Buvo jauku kaip kokiame Lietuvos kaime – paršiukai, vištytės, antytės ir t.t.

Artėjant vakarienės metui prie mūsų pribėga mūsų vedlys Ponis ir su šypsena veide užklausia: „Ar norite pamatyti, kaip papjausiu antį vakarienei?“. Čiupo riebų antiną už laibo kaklo ir nukokošino.

Netrukus susėdę ant žemės prie žemo stalelio su dieduku, babyte ir Poniu jau ragavome ne tik įprastą riebią antienos sriubą, bet ir kiek įmantresnį patiekalą – aštrią anties kraujo sriubą su pakepintais žarnokais ir riešutais. Paragavome nė nenusipurtę. Jei apgautum save, kad raudona spalva – iš kokių burokėlių ar pan., būtų visai neblogas patiekaliukas. Bet antinėlio aišku gaila…

Ponis pasakojo, kad laosiečiai stengiasi niekada neišmesti jokio maisto. Ir patys matėme – papjovę antį išmetė tik skilvelį. Visa kita, įskaitant kojas, galvą ir vidaus organus, sunaudojo.

Atmosfera kaito, kraujo sriubą netrukus pakeitė liežuvį deginantis ryžių viskis. Į bambukinį namelį atėjo dar du vietiniai jaunuoliai, nešini keliais maišeliais skaidrios iš ryžių pagamintos naminukės (Pietryčių Azijoje į maišelius normalu pakuoti visą maistą bei gėrimus – net sriubas ir koka kolą su ledukais). Supratome, kad palyginus su kaimynais geria laosiečiai nemažai. Žinant dar gana šviežią šalies istoriją tai visiškai nestebina. Atėję vietiniai jau netrukus girtais balsais traukė savo mėgstamas dainas, ritmą mušdami po ranka pakliuvusiais daiktais. Tuščią benzino baką pasičiupęs vyrukas netrukus užtraukė antiamerikietišką dainą, kurią sukūrė ir liaudžiai paplatino kažkuris Laoso premjeras. Kiek pavyko išpešti iš Ponio, supratom, kad laosiečiai nebepyksta nei ant amerikonų, nei ant prancūzų – daina tik šiaip graudus istorijos palikimas.

Su pirmais gaidžiais teko atsisveikinti su saldžiu miegu. Stenėdami ir mankštindami skaudančius kūnus ruošėmės dar vienai žygio po džiungles dienai. Prisipažinsime, eidami antrą dieną jau beveik keikėmės mintyse. Nusikalėme juodai. Ėmė braškėti sąnariai, prisiminėme senas traumas ir jau ėmėme bijoti senatvės, kai reumatai tik dažnės. Prisiminti viską gera, bet per kitas Kalėdas, matyt, pasidovanosime kitokių dovanų. Laukite tęsinio…

Žąsies oda Šiaurės Tailande

“Sabaai dii”, – pasisveikino Laoso pasienietis ir grąžino mums mūsų pasus su dar viena prašmatnia viza. Tailandą ir Laosą skiria vandens siena – Mekongo upė. Valtele perplaukėme į kitą upės krantą – ir štai mes jau ketvirtojoje šalyje.

Vizas gavome be problemų. Tereikėjo kišenėje turėti 30 dolcų ir spalvotą nuotrauką. Dabar su kitais backpackeriais kratomės kimšte prikimštame mikriuke (vienas vaikinukas netgi važiuoja bagažinėje), judame link Laoso šiaurėje esančio Luang Namtha miestelio. Jei nebaigsiu rašyti šio įrašo, vadinasi, uždusau, nes mikriuke baisiai karšta. O kol kas skubu pasakoti apie nuotykius kalnuotame šiaurės Tailande.

Iš įspūdžio nepalikusio Chiang Mai išsiruošėme į slėnyje tarp kalnų esantį Pai miestuką. Jau pati kelionė į Pai buvo smagi – vėmalų keliu, t. y. vingiuotais serpantinais, kur šalikelėse kas dešimt kilometrų susirietę vimčioja baltaskūriai. Skrandžio turinio nesuturėjo ir vienas backpackeris iš mūsų mikriaus. Mes su Luku irgi laižėme imbiero tabletes ir užsupti serpantinų skaičiavome iki Pai likusius kilometrus. Prieš tai esame išvažinėję nemažai Europos serpantinų, bet tokio cirko dar nebuvo. Jūros liga – vidury kalnų.

Pai miestelis daug kur apibūdinamas kaip hipiškas. Tik prie žodžio hipiškas reikėtų pridėti ir turistinis. Toks jausmas, kad Pai įkurtas tik dėl turistų – dauguma kavinių yra europietiško stiliaus, gatvėse – krūvos suvenyrų ir minios vakarojančių vakariečių. Nepaisant to, miestas nėra labai jau “otvratitielnas”. Dieną gali sėsti ant motorolerio ir išnaršytii aplinkines vietoves, o vakare – atsipūsti kokiame hipiškame barelyje su gyva muzika.

Linksmuolis Pai mums paruošė dvi staigmenas. Pirmoji išaiškėjo naktį, kai cypdami nuo šalčio bėgome iš kuprinių traukti savo miegmaišių. Net ir ryte pabudus lauke vis dar buvo gaivūs +10.  Tada ir supratome, kodėl gatvėse pardavinėjamos žieminės kepurės ir net šunys į lauką be pižamyčių neina.

Taip pat apsimuturiavę ir mudu ankstų rytą išsiruošėme į išvyką motoroleriu po aplinkines valdas. Lukas vienu metu net kojines ant rankų buvo užsidėjęs, kad krumpliai vairuojant nenušaltų. Vidurdienį oras vėl įkaista iki +30. Iki to laiko tenka vaikščioti su žąsies oda.

Antras siurprizas – netikėta flashmobo akcija pagrindinėje Pai gatvėje ankstų rytą. Vaikštinėjame sau, dairomės, ką čia į skrandį įsimesti, aplinkui – šaršalas, po truputį bundantis miestas. Staiga per miesto garsiakalbį pasigirsta labai blogos kokybės garso įrašas. Nesuprasi, ar tai daina, ar kaip Lukas sakė, šunys į mikrofoną loja. Iš šito Luko pokšto besijuokdami apsidairome – visi aplink mus stovi pasitempę ir sustingę ir žiūri į vieną tašką. Aaaa! Mes vieninteliai nežinome šio žaidimo taisyklių. Kaip supratome, per garsiakalbį grojo šalies himną – štai taip pagarbiai visi privalo jį išklausyti. Himnui pasibaigus, atrodo, kažkas pirštu spragtelėjo ir atkerėjo sustingusią minią – vėl kažkas siūlo paragauti sriubos, pro šalį lekia motoroleriai ir pan.

Pai nakvojome 3 naktis – visą šį laiką radome, ką veikti. Ryte sėsdavome ant motorolerio ir iki vakaro važinėjomės po apylinkes, aplankėme ir kelis senuosius kaimus, kur gyvena išeivių iš Kinijos ir Mianmaro gentys. Išsamų turą su gidu per kalnus, užsukant į tokius kaimus, ketiname pirkti Laose. Tikimės, kad čia bus pigiau ir ne taip turistų išvaikščiota. Bet šiaip ir patys važinėdami nemažai tų kaimų pamatėme. Išsiaiškinome, kad paprasčiausia – nusigauti iki tokio mažo miestelio Soppong (nuo Pai – 40 km serpantinais) ir ten jau naršyti apylinkes.

Saulėje džiūna pupelių derlius.

Kiaulė su beibiu.

Kuo toliau į kalnus važiuoji, tuo gūdesni kaimai, tuo įdomesni genčių kostiumai ir juokingesni kiemuose su kiauliukais žaidžiantys vaikučiai. Keliukais kalnuose gali klaidžioti nors ir visą dieną, jei labai pasiseks, gali rasti kaimelį, kurį su civilizacija sieja tik raudonas bambagyslinis takelis.

Pailsinti užpakalių ir šio bei to užkrimsti sustojome štai tokioje poilsio aikštelėje.

Kaip supratome, tai vietinių suręsta vandens surinkimo sistema, tačiau mums ji puikiai atstojo pavėsinę ir poilsinę. Fone atsispindi gana opi Tailando problema – išdegintų miškų plotai. Vietiniai juos savavališkai degina, kad turėtų dirbamos žemės. Valdžiai nelabai sekasi juos sutramdyti.

Netoli Soppongo taip pat aplankėme tūkstančių šikšnosparnių buveinę – didžiules olas, į kurias galima patekti tik dieduko suręstu bambukiniu plaustu požemine upe. Taip pat palakstėm siauručiais kanjonų takučiais tarp giliausių prarajų.

Važinėjome, žiūrinėjome ir net nepastebėjome, kada nusileido saulė. Temsta čia apie 18 val. Tuo pačiu metu užsidarė ir visos Sopponge esančios degalinės. O mūsų motorolerio bakas – pustuštis. Kol bandėme iškaulyti kur nors bent litrą benzino, visiškai sutemo. Perėjus per kelis garažiukus, pavyko įkalbėti vieną jaunuolį, kad jis nusiurbtų mums benzino iš savo motorolerio. Degalų gavome – beliko tamsoje nusigauti serpantinais 40 km iki Pai. Gerai, kad kelias nutiestas gana platus ir lygus – teliko nuo šalčio kalenant dantimis išlaviruoti tarp ant kelio besiilsinčių mažų gyvatėlių ir įveikti staigius kelio statėjimus ir nusileidimus. Na, nebuvo taip blogai. Bet jausmas neblogas motoroleriu tamsoje važiuoti serpantinais, kai ir iš dešinės, ir iš kairės – džiunglės. Bet kaip matote, viskas baigėsi gerai. Po kelių valandėlių sustingusius kaulus jau šildėme siautulingose Pai gatvėse vietiniu ryžių viskiu.

Dabar kukuojame kur kas atšiauresniame nei Tailandas Laose. Pirmas įspūdis – labai geras: mažiau civilizacijos, gaivesnė gamta, mažiau turistų. Atrodo, kad atvykdami į naują šalį perkrovėme savo vidinius procesorius ir kelionė dar kartą prasidėjo iš pradžių. Laukite tęsinio 🙂