Šį įrašą rezgu traukinyje, džiunglių keliu vežančiu į Malaizijos šiaurę, pasienį su Tailandu. Už lango – ištisa žalia tankmė, augalų raizgalynės, tad įžiūrėti kokių gyvačių, beždžionių ar kitų gyvių nelabai įmanoma. Bet mes sėdime, graužiame kokosą ir mums vis tiek smagu. Kol turime laisvą minutę, dalijamės įspūdžiais iš žygio po džiungles.
Kaip ir dauguma keliautojų pasirinkome Taman Negaros 100 mln. metų senumo parką. Į jį galima patekti iš nedidelio kaimelio Kuala Tahan. O į pastarąjį galima nusigauti autobusu arba upe medine motorine valtimi. Mes norėjome atrakcijų, tad nusprendėme plaukti, nors tai ir kainuoja brangiau. Kelionė prasidėjo kaip ir gražiai – drauge su kitais backpacker’iais sulipome į ilgą medinę valtį, patogiai įsitaisėme ir nusiteikėme ramiam 3 valandų plaukimui.
Tačiau staiga kur buvusi, kur nebuvusi su mumis panoro susipažinti musoninė liūtis. Debesys akimirksniu užtraukė dangų ir prapliupo lyti taip, kad sunku buvo atsimerkti, o akimirkomis – ir įkvėpti. Be viso to, netoliese dar trankėsi ir dundulis, tad plaukimas netikėtai iš romantiško tapo ekstremaliu. Tačiau lietus baigėsi taip pat greitai kaip ir atėjo. Savaime suprantama, fotoaparatu nutraukti šio nuotykio nepavyko, nes visą fototechniką nuo lietaus saugojome užgulę pilvais. Tačiau mikliosios Luko rankelės jums paruošė iliustraciją.
Liūtis. Lukas Misevičius 2011, Malaizija 20x13, popierius ir tušinukas.
Kuala Tahan‘e vos už dvidešimt litų nusičiupome mažą medinį namuką. Jį kone supa džiunglės, tad miegoti ėjome su svirplių top-hitais, o kėlėmės su negirdėtomis paukščių dainomis. Ant mūsų namelio stogo girdėjome dramblinėjančius ir kažkokius didesnius gyvūnus. Nežinome, kas tai buvo – galbūt beždžionėlės ar plačiapėdės voverės.
Kitą rytą apsirengę kiek įmanoma labiau kūną dengiančius drabužius išsiruošėme į džiungles. Gido neėmėme. Gavome po mažiuką žemėlapiuką su svarbiausiais objektais ir takais – to pakako. Iš pradžių buvo smagu – ėjome kiek sausesnėmis vietomis, mauglinomės, džiuginomės, išsidirbinėjome.
Labai patiko ir aukštai džiunglėse iš virvių ir gležnų lentučių suręsta 500 metrų beždžionių tiltų trasa. Eini, į visas puses siūbuoji , žiūri į vaizdus po kojomis ir įsivaizduoji, kaip žemai kristum, jei kuri virvelė nutrūktų.
Tačiau po linksmosios dalies džiunglėse prasidėjo įdomioji. Šlaitai, į kuriuos reikėjo lipti ir leistis, statėjo, pagrindas po kojomis drėgnėjo ir žliugo, o po kojomis ėmėme pastebėti šlykščias dėles. Šie gelsvi padarai primena sliekus. Atsistojusios ant vieno savo galų jos laukia tokių kaip mes žioplinėtojų, tada iš karto kabinasi už bato ir lenda po rūbais arba tiesiog siurbia kraują pro kelnę, kojinę ar pan. Šios dėlės juda labai greitai – per visą savo ilgį, taigi vienas jų žingsnis – kokie 7 cm, o žingsniuoja jos, patikėkite, labai greitai. Kai apsidairiau ir pamačiau, kad jų aplink mane – devynios galybės.
Klykdama ir panikos priepuoliuko ištikta ėmiau bėgti. Lukas vos vijosi iš paskos. Lėkėme per visišką žliugalą. Aš iš to strioko net į balą įvirtau.
Džiunglių tankmėse praleidome gerą pusdienį. Jei nebūtų buvę dėlių, gal nebūtume taip greit iš ten išnešę skudurų. Lukui kraują paleido 2 dėlės, dar kokias 4 jis rado batuose. Aš, kadangi dar prieš įkišdama nosį į džiungles, buvau prisiskaičiusi apie tuos šlykščius padarus, nuo jų apsisaugojau gana juokingomis priemonėmis. Kelnių klešnes susikišau į kojines, o kelnių ir kojinių sujungimo vietą apvyniojau juoda tampria izoliacija. Be to, eidama visada žiūrėjau po kojomis ir tuos kirminus kračiau nuo savęs keikdamasi ne tik lietuviškais keiksmažodžiais.
Po pasivaikščiojimo džiunglėse dar ir dabar skiaubingai skauda raumenis. Apskritai einant ten reikia nusiteikti, kad lengva nebus. Turėtų būti panašus įspūdis kaip sportuoti tvankioje pirtyje ant pažliugusios ir labai slidžios žemės. Bet džiaugiamės, kad mes tai padarėme. Kadangi šioje Malaizijos dalyje dabar – nesezonas, turistų buvo nedaug.
chatukai 