Žąsies oda Šiaurės Tailande

“Sabaai dii”, – pasisveikino Laoso pasienietis ir grąžino mums mūsų pasus su dar viena prašmatnia viza. Tailandą ir Laosą skiria vandens siena – Mekongo upė. Valtele perplaukėme į kitą upės krantą – ir štai mes jau ketvirtojoje šalyje.

Vizas gavome be problemų. Tereikėjo kišenėje turėti 30 dolcų ir spalvotą nuotrauką. Dabar su kitais backpackeriais kratomės kimšte prikimštame mikriuke (vienas vaikinukas netgi važiuoja bagažinėje), judame link Laoso šiaurėje esančio Luang Namtha miestelio. Jei nebaigsiu rašyti šio įrašo, vadinasi, uždusau, nes mikriuke baisiai karšta. O kol kas skubu pasakoti apie nuotykius kalnuotame šiaurės Tailande.

Iš įspūdžio nepalikusio Chiang Mai išsiruošėme į slėnyje tarp kalnų esantį Pai miestuką. Jau pati kelionė į Pai buvo smagi – vėmalų keliu, t. y. vingiuotais serpantinais, kur šalikelėse kas dešimt kilometrų susirietę vimčioja baltaskūriai. Skrandžio turinio nesuturėjo ir vienas backpackeris iš mūsų mikriaus. Mes su Luku irgi laižėme imbiero tabletes ir užsupti serpantinų skaičiavome iki Pai likusius kilometrus. Prieš tai esame išvažinėję nemažai Europos serpantinų, bet tokio cirko dar nebuvo. Jūros liga – vidury kalnų.

Pai miestelis daug kur apibūdinamas kaip hipiškas. Tik prie žodžio hipiškas reikėtų pridėti ir turistinis. Toks jausmas, kad Pai įkurtas tik dėl turistų – dauguma kavinių yra europietiško stiliaus, gatvėse – krūvos suvenyrų ir minios vakarojančių vakariečių. Nepaisant to, miestas nėra labai jau “otvratitielnas”. Dieną gali sėsti ant motorolerio ir išnaršytii aplinkines vietoves, o vakare – atsipūsti kokiame hipiškame barelyje su gyva muzika.

Linksmuolis Pai mums paruošė dvi staigmenas. Pirmoji išaiškėjo naktį, kai cypdami nuo šalčio bėgome iš kuprinių traukti savo miegmaišių. Net ir ryte pabudus lauke vis dar buvo gaivūs +10.  Tada ir supratome, kodėl gatvėse pardavinėjamos žieminės kepurės ir net šunys į lauką be pižamyčių neina.

Taip pat apsimuturiavę ir mudu ankstų rytą išsiruošėme į išvyką motoroleriu po aplinkines valdas. Lukas vienu metu net kojines ant rankų buvo užsidėjęs, kad krumpliai vairuojant nenušaltų. Vidurdienį oras vėl įkaista iki +30. Iki to laiko tenka vaikščioti su žąsies oda.

Antras siurprizas – netikėta flashmobo akcija pagrindinėje Pai gatvėje ankstų rytą. Vaikštinėjame sau, dairomės, ką čia į skrandį įsimesti, aplinkui – šaršalas, po truputį bundantis miestas. Staiga per miesto garsiakalbį pasigirsta labai blogos kokybės garso įrašas. Nesuprasi, ar tai daina, ar kaip Lukas sakė, šunys į mikrofoną loja. Iš šito Luko pokšto besijuokdami apsidairome – visi aplink mus stovi pasitempę ir sustingę ir žiūri į vieną tašką. Aaaa! Mes vieninteliai nežinome šio žaidimo taisyklių. Kaip supratome, per garsiakalbį grojo šalies himną – štai taip pagarbiai visi privalo jį išklausyti. Himnui pasibaigus, atrodo, kažkas pirštu spragtelėjo ir atkerėjo sustingusią minią – vėl kažkas siūlo paragauti sriubos, pro šalį lekia motoroleriai ir pan.

Pai nakvojome 3 naktis – visą šį laiką radome, ką veikti. Ryte sėsdavome ant motorolerio ir iki vakaro važinėjomės po apylinkes, aplankėme ir kelis senuosius kaimus, kur gyvena išeivių iš Kinijos ir Mianmaro gentys. Išsamų turą su gidu per kalnus, užsukant į tokius kaimus, ketiname pirkti Laose. Tikimės, kad čia bus pigiau ir ne taip turistų išvaikščiota. Bet šiaip ir patys važinėdami nemažai tų kaimų pamatėme. Išsiaiškinome, kad paprasčiausia – nusigauti iki tokio mažo miestelio Soppong (nuo Pai – 40 km serpantinais) ir ten jau naršyti apylinkes.

Saulėje džiūna pupelių derlius.

Kiaulė su beibiu.

Kuo toliau į kalnus važiuoji, tuo gūdesni kaimai, tuo įdomesni genčių kostiumai ir juokingesni kiemuose su kiauliukais žaidžiantys vaikučiai. Keliukais kalnuose gali klaidžioti nors ir visą dieną, jei labai pasiseks, gali rasti kaimelį, kurį su civilizacija sieja tik raudonas bambagyslinis takelis.

Pailsinti užpakalių ir šio bei to užkrimsti sustojome štai tokioje poilsio aikštelėje.

Kaip supratome, tai vietinių suręsta vandens surinkimo sistema, tačiau mums ji puikiai atstojo pavėsinę ir poilsinę. Fone atsispindi gana opi Tailando problema – išdegintų miškų plotai. Vietiniai juos savavališkai degina, kad turėtų dirbamos žemės. Valdžiai nelabai sekasi juos sutramdyti.

Netoli Soppongo taip pat aplankėme tūkstančių šikšnosparnių buveinę – didžiules olas, į kurias galima patekti tik dieduko suręstu bambukiniu plaustu požemine upe. Taip pat palakstėm siauručiais kanjonų takučiais tarp giliausių prarajų.

Važinėjome, žiūrinėjome ir net nepastebėjome, kada nusileido saulė. Temsta čia apie 18 val. Tuo pačiu metu užsidarė ir visos Sopponge esančios degalinės. O mūsų motorolerio bakas – pustuštis. Kol bandėme iškaulyti kur nors bent litrą benzino, visiškai sutemo. Perėjus per kelis garažiukus, pavyko įkalbėti vieną jaunuolį, kad jis nusiurbtų mums benzino iš savo motorolerio. Degalų gavome – beliko tamsoje nusigauti serpantinais 40 km iki Pai. Gerai, kad kelias nutiestas gana platus ir lygus – teliko nuo šalčio kalenant dantimis išlaviruoti tarp ant kelio besiilsinčių mažų gyvatėlių ir įveikti staigius kelio statėjimus ir nusileidimus. Na, nebuvo taip blogai. Bet jausmas neblogas motoroleriu tamsoje važiuoti serpantinais, kai ir iš dešinės, ir iš kairės – džiunglės. Bet kaip matote, viskas baigėsi gerai. Po kelių valandėlių sustingusius kaulus jau šildėme siautulingose Pai gatvėse vietiniu ryžių viskiu.

Dabar kukuojame kur kas atšiauresniame nei Tailandas Laose. Pirmas įspūdis – labai geras: mažiau civilizacijos, gaivesnė gamta, mažiau turistų. Atrodo, kad atvykdami į naują šalį perkrovėme savo vidinius procesorius ir kelionė dar kartą prasidėjo iš pradžių. Laukite tęsinio 🙂

Beprotmiestis

 

Sveiki, gyvi ir patenkinti sveikinamės iš Tailando šiaurėje esančio Chang Mai miesto. Jis yra gana turistinis – kiekvienoje, net mažiausioje gatvelėje rasi kokius 10 tailandietiško masažo salonų, dar tiek pat – europietiško stiliaus kavinių ir dar daugiau – turistinių turų organizatorių biurų. Gatvėje 8 iš 10 praeivių – baltaveidžiai. Vieno vakaro apžiūrėti miestą pakako, nenutraukėme nė vienos nuotraukos, tad kalbėti nebelabai čia ir yra apie ką. Kol turim šiokį tokį “waifajų”, dalinamės įspūdžiais iš kur kas įspūdingesnio Bankoko, kuriame mirkome net 4 – 5 dienas.

Dešimt milijonų gyventojų sutalpinantis miestas – iš tikrųjų įspūdingas. Čia apstu įvairių kraštutinumų. Priklausomai nuo biudžeto gali tyrinėti įvairaus lygio Bankoko kvartalus turbūt kokias kelias savaites. Mes apsipratome pigiausiuose rajonuose – Banglampho, Kinų kvartale ir šių rajonų apylinkėse. Nors “backpackinome” ir taupėme, bandėme bent nosį įkišti ir į visai kitokį Bankoką – dangoraižinį ir itin madingą naujamestį. Deja, mūsų tyrinėjimai baigėsi eiliniame naujamiesčio bare ragaujant “Heineken’o” 300 ml alaus bokaliuką už keliolika litų. Čia masteliai ir kainos – visai kitokie nei įprastose Bankoko backpackerių zonose. Tad teko nusileisti ant žemės ir grįžti linksmintis į savo smirdančius „tarakonynus“ ir „žiurkynus“ už prieinamą kainą.

Tačiau vienu akies krašteliu matėme ne visai švankias naujamiesčio linksmybes, kur po raudonais žibintais į eilę išsirikiavusios stiuardesių drabužiais pasidabinusios jaunutės ir gražutės tajų mergaitės siūlo save kiekvienam už prieinamą kainą. Netoliese – vien gėjams skirtos pasilinksminių vietos. O einantį gatve tave nuolatos lydi koks nors priskretėlis, zyziantis, kad būtinai užeitum pasižiūrėti garsiųjų Tailando „ping pong“ šou (tailandietės demostruoja įvairius triukus su „ta“ vieta – įsideda ir išspjauna bananą, gyvą žuvelę ar dar velniai žino ką).

Nedidelio biudžeto keliautojai bazuojasi Kinų bei Banglampho rajonuose, kur gali už kelis litus sušveisti visai neprastų tailandietiškų noodlų porciją ar ant iešmelio paskrudintą vištos šlaunelę.

Virtuvė ant ratų.

Vietoje kolos - tiesiai iš šaldytuvo ištrauktas kokoso pienas.

Vakarais gatvėse pilna miegančių benamių ir gana skurdžai gyvenančių žmonių, kurie tiesiog išsidėlioję ant šaligatvių po kelis pinigėlius stumdo senus drabužius ir kitus rakandus.

Netoli mūsų rajono netgi matėm bomžų parką, kur ant pievutės apsigyvenę krūvos apsidirbusių degradavusių benamių. Kol tą parką praėjome, galvojome, uždusime nuo dvoko.

Kol radome, kur apsigyventi, nusivarėme nuo kojų. Kadangi dabar Tailande – pats sezonas, dauguma pigių hostelių užkimšti. Tačiau vėliau radome labai smagią vietą už dar smagesnę kainą. Kambarys toks erdvus, kad jame gali daryti mankštą, yra langas (tai hosteliuose pasitaiko gana retai), hostelis yra ramioje, tačiau labai strateginėje vietoje, iš kurios gali pasiekti visus reikalingus objektus. Jei kam pravers kada nors – „Prasuri Guest House“ Soi Pra Suri gatvėje, dvivietis kambarys – 20 Lt.

Aplėkę kelias žymiausias šventyklas ir visokias stovinčias, sėdinčias ir gulinčias Budas supratome, kad į budizmą jau nebeatvirsime. Smagu aplankyti kelias šventyklas, tačiau Tailande jų tiek daug, kad gali stogas pačiuožti, jei eitum bent į kas penktą turizmo giduose rekomenduojamą.

Tad daugiau narstėme rajonus šalia vandens kanalų, Aptikome įdomų lentpjūvių kvartalėlį.

O po to iš visų jėgų “pasishopinome“. Drabužiai čia gana pigūs, pakankamai gražūs ir visi “firminiai”. Net juokinga vaikščioti su neva “Diesel “ sandalais putoplasto padu už dvidešimt litų. Bet toks jau tas gyvenimas. Skudurų Bankoke gali prisipirkti tiek ,kiek paneši. Jūsų dėmesiui – berniukas – ledukas – saldainiukas:

Skrybėlė - 28 Lt, 2 poros akinių su profesionaliu akių ištyrimu ir stiklais - 240 Lt, stiliova maikutė su piešiniu - 14 Lt, "apsišikėlių" kelnės - 32 Lt, putoplastiniai "Diesel" sandalai - 24 Lt.

Labai nerimavome, kad centriniame ir šiauriniame Tailande teks braidžioti po neseniai praūžusio potvynio balas. Bet čia jau daugmaž visur viskas susitvarkę – apie buvusius potvynius primena tik kai kur dar besimėtantys smėlio maišų užtvarai.

Viename turguje prie upės dar likę iš smėlio maišų sudėti takai.

Dar vienas dalykas, kuris Bankoke iš pradžių glumino, po to juokino, o dar vėliau – gerokai siutino – etatiniai gatvių melagiai, kurie kažkokių keistų ir ne visada suprantamų tikslų vedini trinasi gatvėse, draugiškai kalbina turistus ir juos “išdūrinėja”. Pirmą kartą su tokiu tipu susidūrėme pirmą valandą Bankoke ieškodami artimiausio infocentro. Iš niekur atsiradęs žmogelis priėjo ir paslaugiai patarė grūstis per visą kvartalą į neva artimiausią ir geriausią informacijos centrą. Ten ne tik negavome miesto žemėlapio, bet ir sužinojome, kad Bankokas – nieko vertas miestas, iš kurio verta kuo greičiau nešti kudašių. Nežinau, kas ten per informacijos centras, tačiau jų tikslas – ne sudominti keliautojus, o parduoti kuo daugiau bilietų ir turų į kur nors. Vėliau jau perpratome šitų melagių darbo sistemą. Gatvėje šalia mūsų namų kas dieną trynėsi vienas toks neva atsitiktinis praeivis mokytojas, kitas – netikėtai šalia visą laiką atsirandantis draugiškas studentas. Abu jie pamatę su žemėlapiu žioplinėjančius turistus prisistato ir nusiunčia į tą keistą infocentrą arba šiaip ką nors iš lempos pameluoja. Juokingiausia, kad mes juos įsidėmėjome, o jie mūsų – ne. Jiedu kas kartą su mumis bendraudavo lyg pirmą kartą, tad antrą ar trečią kartą mes jau galėjome juoktis į kumštuką atsakinėdami į jų tipinius klausimus. Matyt baltaskūriai azijiečiams atrodo visi tokie pat vienodi kaip ir jie mums. Pameluoti nesidrovi ir tuk tuk’ų vairuotojai, kurie bet ko pripaistys, kad tik važiuotum su jais.

Pavyzdžiui, mums tikslingai einant į meno galeriją, prie pat jos durų išdygo tuktukininkas, kuris rimtu veidu kliedė, kad šiandien – kažkokios atostogos, todėl galerija uždaryta ir mums būtų geriau vykti su juo pažiūrėti kažkurio paminklo Budai. Bet mūsų gi neapmausi. Pasirodo, galerija, kaip ir tikėjomės, veikia. Patekome ir apžiūrėjome. Deja, kol kas susidarėme įspūdį, kad Pietryčių Azija su menais yra apsipykusi. Daug šiuolaikinių ekspozicijų atrodo jau gerokai atgyvenusios. Netikime, kad aplankytose šalyse nėra dėmesio vertų meninikų. Matyt, į galeriją patenka tik karaliaus palaiminimą gavę darbai. Juokai juokais, tačiau minėtoje Nacionalinėje meno galerijoje viena ekspozicijos salė buvo skirta praeito ar užpraeito karaliaus tapytiems piešiniams. Tačiau tos keverzonės yra maždaug trečioko – penktoko lygio. Negalėjome patikėti savo akimis.

Tai tiek, lekiame į autobusą – važiuosime dar šiauriau. Čia tikimės rasti bent lopinėlį ramybės – be minios tuktukininkų ir baltaskūrių turistų. Bėkite ruoštis kalėdoms ir prisiminti silkinių patiekalų receptų. Ramybės ir susikaupimo Jums visiems :).

Alacho bausmė už linksmybes saloje

Koh Lantos saloje šiek tiek atsipalaidavome, atleidome vadeles, pasikrovėme savo vidines baterijas. Bet už viską gyvenime reikia sumokėti. Užsirūstino Alachas ir nusprendė mus pamokyti.

Kalbant rimtai, kol važiavome autobusu iš salos į Bankoką (kokius 900 kilometrų, kelionė truko apie 12 val.), kažkas visiškai išnaršė mūsų kuprines. Aišku tai pamatėme tik Bankoke susiradę hostelį ir išsipakavę daiktus. Viskas gulėjo ne taip kaip padėta. Kai dėl savo daiktų sunerimau aš, Lukas sušuko “Mama Mija!“ ir puolė tikrinti savo kuprinės, nes ten buvo palikęs savo mylimą “Mamiya“ fotiką. O aš prisiminiau, kad buvau į kuprinę įmetusi Singapūre pirktą objektyvą. Bet matyt ilgapirščiai – ne foto mėgėjai. Mat visiškai viską išknisę pasisavino tik mano 20 Lt, kuriuos buvau pasilikus grįžimui iš oro uosto iki fabų (kaži, kur juos išsikeis, nes net monetas susirinko) ir Luko keliasdešim Singapūro dolerių. Čia jau skaudesnis praradimas, nes į Singpūrą dar grįšim kelionės gale – būtume panaudoję. Labiausiai tikėtina versija, kad kol visą naktį pakeliui į Bankoką mes važiavome autobuse, arba kažkas iš vietinių, arba autobuso vairuotojai, kurių buvo mažiausiai 3, plušo bagažo skyriuje. Na, bet kaip sakoma, pinigai – ne problema, kelionė tęsiasi!

Kad jau turime hostelyje spartų internetą, įkeliu įspūdžius apie Koh Lantos salą, kurioje buvome 4 naktis. Šią Andamanų jūroje esančią salą pasirinkome todėl, kad norėjome ne tik rasti atokesnių paplūdimių be pulko turtingų vokiečių, bet ir kaip reikiant prasilėkti motoroleriu apžiūrinėjant apylinkes.

Dienai išsinuomoti motorolerį kainuoja 12 Lt. Didžiausias išvystytas greitis - 70 km/h. Degalų ryja labai nedaug, tad be motorolerio saloje - kaip be kojų.

Normalių degalinių saloje - vos kelios. Kur kas populiariau degalus pardavinėti tokiais bambaliais. Praktiškai kas keliasdešimt metrų galima nusipirkti litrelį kitą benzino. Litro kaina - 2,8 Lt.

Sala gana nemaža, per ilgį – 30 km. Įdomu, kad elektra šios salos gyventojai džiaugiasi tik nuo 1996 m., pirmoji telefono linija įvesta 2001 m., bankomatai ir internetas saloje atsirado vos prieš kelerius metus. Nepaisant to, viena salos pakrantė jau gana nuturistinta. Kitoje salos dalyje susispraudę gyvena ir savo kasdienius darbus dirba senieji salos gyventojai – čigonai. Skaitėme, kad jie dėl turistų pritraukimo į šią salą itin nukentėjo. Ir toliau kenčia. Mat turistų giduose rytinė pakrantė, kurioje jie gyvena, pristatoma vos ne kaip lankytinas objektas. O jie tik gyvena savo gyvenimus, žvejoja ir trokšta ramybės. Mes važinėdami motoroleriu po salą vienu akies krašteliu matėme šiuos čigonų kaimus, bet mosikuotis su fotoaparatu buvo nepatogu, tad iš ten – tik keli kadrai.

Neturistinėje salos pakrantėje valgyti kur kas pigiau. Užtikome moterėlę, kepančią nepakartojamus saldžius lietinius su kiaušiniu.

Daugelis vietinių užsiima arba žvejyba, arba kaučiuko gavyba. Aplink apstu tokių medžių su kabančiais kibirėliais, iš kurių bėga baltas skystis, vadinamas lateksu. Jį apdirbus gaunama natūrali guma - kaučiukas.

Apsistojome bungalow namuke visai netoli jūros. Namukai čia labai smagiai iškelti ant pastolių, apačioje – pelkė ir nematytų augalų sodas. Kol radome, kur nakvoti, išnarstėme visą pakrantę. Norėjome lietuviško varianto – kad ir gražu būtų, ir nebrangu. Supratome, kad galima lengvai nusiderėti siūlant vietiniams sandorį – mes gyvename pas juos daugiau naktų, jie mums nuleidžia kainą.

Turistinė salos pakrantė tęsiasi apie 30 km, tad rasti joje ramesnį paplūdimį nesunku. Kuo piečiau važiuoji, tuo mažiau baltaskūrių. Pačioje salos apačioje, Bamboo paplūdimyje, jau praktiškai gali maudytis nuogas, nebijodamas, kad kokia konservatyvi musulmonė (šioje Tailando dalyje jų vis dar yra) tavo grožybes nužiūrės.

Kadangi Tailande daugiau salų aplankyti neketiname, Koh Lantoje pirkome turą po 4 aplinkines mažas saleles su snorkilinimu. Man tai buvo pirmas kartas. Kadangi plaukikė esu nekokia, tyrinėti keliasdešimties metrų gylio jūros dugną atrodė baisu. Bet užsidėjau gelbėjimo liemenę, binoklius – ant akių, trubkę – į dantis ir pirmyn.

Tačiau bent jau mane kur kas labiau nei snorkilinimas pradžiugino keturkojai kohlantiečiai. Kitą dieną kelioms valandoms  išsinuomavome kajakus, kuriais plaukiant galima apžiūrėti šiai salai būdingus mangroove miškus. Kajakų nuomos punkte mums iš karto pasiūlė už porą pinigėlių nusipirkti ir smulkintų ananasų beždžionėlėms. Bandėme išsiaiškinti, kur mums reikia plaukti, kaip rasti tas beždzionėles. Bet mums liepė nesijaudinti, beždžionėlės – ne iš kelmo spirtos, pačios ateis pasiimti savo davinio.

Mangrovų miškai

Ir iš tikrųjų – plaukiame plaukiame upe palei krantą, žiūrime – link mūsų tekinom atbėga būrys atlėpausių. Galvojau, dalinsiu ananaso gabalėlius po vieną kiekvienai, o Lukas fotkins įvairiais rakursais. Kur tau! Jos sušoko visos į mūsų kajaką, išplėšė iš rankų maišelį su vaisias ir vos ne kūlversčiais mums per galvą šokinėjo, kol viską surijo. Gerai, kad ausų nenugraužė.

Patiko, kad šiuo atveju beždžionės gyvena laukinėje gamtoje, vietoje, į kurią gali nebent atplaukti. Jos nėra išnaudojamos. Tos, kurios nori banano ar ananaso – pačios ateina ir pasiima, jos neverčiamos už maistą atidirbti kokiais nors triukais ar pan. Saloje pravažiuodami matėme dar ir beždžionių mokyklėlę, bet vien tik įkišę nosį pro vartus matėme, kad visas šitas reikalas sukurtas tik tam, kad išpeštų iš turistų pinigų. Vargšės beždžionės sėdi pririštos ant pavadžio ir laukia, kol ateis turistas su 30 Lt. Tada jos privalo parodyti, kokius triukus moka.

Paskui važiuodami sutikome jau ne tokį mielą ir ne visai keturkojį kohlantietį. Lekiam sau motoroleriu ta pakrante, kur gyvena čigonai, žiūrime, kažkas prieš mus ant kelio juda. Bet stabdyti buvo jau per vėlu. Pralėkėme per kelis metrus nuo maždaug 1,5 metro gyvatės. Prasilenkiant atsisukau – ji buvo pasistojus. Aiškiai įžiūrėjau kobroms būdingas ausytes. He he, nieko sau. Adrenalinas plūstelėjo tik po kokių 5 minučių, kai suvokėme, kad iš tikrųjų prasilenkėme su papiktinta kobruže.

Kelias. Lukas Misevičius 2011, Tailandas 20x13, popierius ir tušinukas.

Kur kas maloniau buvo pamatyti išdidžiai lyg koks monumentas ant kalno stovinčius didžiulius dramblius. Šie slunkiai ganėsi kaip kokie arkliai Lietuvos pievose.

Gaila, kad neturime su kuo Koh Lantos palyginti. Bet šiaip atmosfera ten nebloga. Ant jūros kranto matėme labai daug rastabarų. Daug kur praeinant skamba Bob Marley. Žmonės, matyt, kaip ir visame Tailande – labai draugiški ir neįtikėtinai daug šypsosi. „Lonely planet“ gide rašoma, kad tajų tauta nemėgsta rodyti neigiamų emocijų – visada vaikšto su šypsenos kauke, kad ir ką bejaustų. Tai jaučiasi. Pavyzdžiui, papusryčiavus kokioje užeigėlėje išeinant pro duris šeimininkas vos ne iki ašarų tau dėkoja ir taip šypsosi, kad pasijauti lyg būtum jo pirmas gyvenime aptarnautas klientas.

Visi pirmi kartai Tailande

Kaip čia tiksliau pasakius… Pabrukę uodegas sprukome iš musulmoniškosios Malaizijos Tailandan linksmybių. Pakeliui porai parų buvome stabtelėję Malazijos Šiaurėje esančiame mieste Kota Bharu „kelioninių degalų“ – reikėjo atsipūsti, ramiai susidėlioti artimiausią kelionės planą, galų gale – išsiskalbti dar nuo džiunglių purvinus drabužius. Miestas – niekuo neypatingas, tačiau jei kas nors kokiu nors būdu ten užklystų, rekomenduotume sutemus nueiti pasistiprinti į naktinį maisto turgų. Gyventojai susirenka į didelę aikštę, nusiperka noodlų ar ryžių su pagardais ir palengva kramto kartu žiūrėdami televizorių. Ginčų, ką žiūrėti, nėra, nes televizorių daug. Kas nori, žiūri filmą, kiti – sporto varžybas. Kaip pasakytų Rolandas, tai – beveik namai, telikas, cizos, alus. Po stalais ilgauodegės žiurkės žaidžia „palki stukalki“ , kažkodėl vis dar nemiegantys vaikai netoliese straksi per ištemptą gumytę. Žodžiu, atmosfera – neįpareigojanti, naminė.

Malaizijos – Tailando sieną teko kirsti ne pačioje jaukiausioje vietoje – Sungai Kolok. Tai reiškė, kad teks pusdienį važiuoti per nesaugiausias pietines Tailando provincijas, kuriose nuo 2004 metų vyksta separatistiniai judėjimai. Budistiniam Tailandui priklausančios musulmonų grupuotės siekia daugiau teisių, atsiskirti ar pan. (savo tikslų oficialiai jos nėra paskelbusios) ir kartas nuo karto ką nors pasprogdina, pašaudo, pakrutina. Žodžiu, šiuose regionuose vyksta kruvina trintis tarp kariuomenės ir separatistų. Visgi mūsų kelionė praėjo ramiai. Jei ne kelyje matytos kariuomenės užkardos, apie esančią situaciją nė neįtartum.

Po visos dienos kelionės pagaliau atsidūrėme pajūryje, Krabi mieste. Nepatikėsite, bet iki šio momento kelionėje nebuvome matę ne tik jūros, šokoladinio įdegio, bet ir nebuvome sėdėję ant motorolerio, kas šiuose kraštuose yra privaloma, norint jaustis bent kiek nepriklausomam. Todėl Krabyje iš karto čiupom jautį už ragų ir apturėjome daug pirmų kartų: pasivartėme šiltutėlėje jūroje, it kokioje sriuboje, pagaudėme įdegio, išsinuomavome motorolerį. Beje, litras benzino čia kainuoja apie 2,7 Lt.  Nuotaikos kreivė staigiai šoktelėjo aukštyn.

Krabis – gana turistinis miestas. Gerai bent tiek, kad turistai – ne kokie vokiečiai snobai, o spalvingas jaunimėlis. Iš įvairių pasaulio kampų žmonės čia suvažiuoja ne gulėti paplūdimiuose, o užsiimti kokiomis nors veiklomis.

Itin daug besimokančiųjų laipioti pajūrio uolomis – Kristijonas ir Jaunius iš čia nenorėtų išvažiuoti.

Na, o likusieji Krabio lankytojai ir gyventojai leidžia laiką garbindami kažkokią dvasią, kuri gyvena Railay oloje. Jos garbei į olą neša, spėkit, kokias lauktuves? He he, įvairiausių dydžių falus.

Krabio centre ant kiekvieno kampo veikia kavinės – turizmo agentūros, kuriose gali užsisakyti įvairiausių turų. Mes labai norėjome paplaukioti kajakais palei uolėtą pakrantę. Bet skrudupai chatukai nebūtų chatukai, jei nesugebėtų kajakų turo susiorganizuoti patys už perpus mažesnę kainą. Agentūroj pusdienis su kajakais siūlomas už maždaug 56 Lt žmogui. Tačiau Lukas atkasė, kad galima ir savarankiškai motoroleriu nuvažiuoti iki Ao Nang pakrantės (18 km už Krabio), keltu persikelti į kitą pakrantę – Raylay (perkėlimas kainuoja 16 LT) ir ten vietiniame kajakų nuomos punkte išsinuomoti kajaką už 32 Lt (čia kaina dviems žmonėms). Valio, liko pinigų ledams ir alui.

Legenda byloja, kad kadaise šioje oloje gyveno Chata-sapiens pirmtakai. Bet vieną dieną vienas chata-sapiensas, smalsumo vedinas, iškišo galvą iš olos palikęs joje savo pėdsaką ir pamatęs pasaulį olon nebegrįžo. Nuo to laiko pabiro chata-sapiensai po pasaulį. Bala žino, kiek jų šiai dienai yra.

Kalbant apie pinigus, keliaujame mes studentiškai. Kartkartėmis pasijaučiame kaip tikri Skrudžai Makdakai. Visada stengiamės išsiaiškinti pigiausias alternatyvas, net jei tokiu būdu sutaupome 5 Lt.

Tik po kajakų dangų ir vėl užtraukė nevidonai debesys ir vėl prapliupo lyti. Namo motoroleriu teko važiuoti tamsoje ir per lietų. Lietus plovė tušą nuo mano akių ir šiugždeno mudviejų celofaninius lietpalčius. Lukas susikaupęs vairavo – pirmąkart užsėdusiems ant motorolerio tokios oro sąlygos mums įvarė šiek tiek strioko. Bet dabar jau išsiprofinome važinėti ir po truputį čiupinėjame Koh Lantos salą. Apie ją – vėliau. O kol kas – ramaus Jums visiems advento ir rupaus sniego 🙂