Kokteilis iš Vietnamo

Linkėjimai Lietuvai nuo Filipinų krantų! Jau kelias dienas esame visiškai kitokioje Azijoje. Čia viskas kitaip nei iki šiol matytose šalyse – pradedant miestais ir kainomis, baigiant maistu ir religija. Dabar dar tik bandome čia apsiuostyti, todėl apie Filipinus pasipasakosime vėliau. O kol kas – fotokokteilis iš Vietnamo.

Kadangi jame keliavome padrikai (ne pagal planą, ne pagal norus, o pagal TET laikotarpiu esamas galimybes), tokie patys nenuoseklūs ir įspūdžiai. Apibendrindami galime pasakyti tik tiek, kad Vietnamas – pirma šalis šioje kelionėje, kurią buvo gaila palikti. Jautėme, kad pamatėme tikrai ne viską, ką galėjome.

Babytė raganauja.

Vyrukas ant šaligatvio gamina "štampukus".

Ištrūkę iš centrinio Vietnamo nelaisvės pagaliau įsėdome į išsvajotą traukinį link Hanojaus. Galvojom, važiuosime sau, pro langą žiopsosime į žalius ryžių laukus, o naktį traukinio liūliuojami į dešinę ir į kairę išsimiegosime minkštose lovose. Bet viskas vyko ne visai taip, kaip įsivaizdavome. Taupydami pinigus rinkomės pigiausias įmanomas lovas – vadinamuosius „hardsleeper‘ius“ su paplonintu čiužinuku šešiaviečiuose kupė. Negana to, miegoti mums teko trečiame aukšte, nes šitaip irgi yra pigiau. Paaiškėjo, kad taupyti šioje vietoje nereikėjo, nes visą kelionę važiavome kaip kokie lagaminai ant lentynos: nei atsisėsi (lubos remiasi į galvą), nei pro langą pažiūrėsi, nes jis yra gerokai žemiau. Kelionė truko apie 15 val, visą tą laiką galėjome arba gulėti tamsoje, arba vaikščioti traukinio vagonais pirmyn atgal stumdami laiką. Negana to, patalynė keičiama tik galutiniuose trasos taškuose – Saigone ir Hanojuj. Šį kelią traukinys įveikia tik per kelias paras. Natūralu, kad žmonės keičiasi – vieni išlipa, kiti įlipa. Taigi tuose pačiuose pataluose per kelias dienas pamiega nežinia kiek žmonių. Mes įlipome trasos viduryje. Patalai pakalnutėmis tikrai nebekvepėjo, todėl nusprendėme juos nuvilkti lauk ir miegoti savo miegmaišiuose tiesiog ant čiužinuko. Bet ojojoj…. Į ką panašūs tie čiužinukai ir kokios jie nenusakomos purvo spalvos geriau nebepasakosiu…

Taigi atvykome į Hanojų. Vėl iš kuprinės dugno traukėme šalikus, pirštines ir šilčiausius drabužius. Žiemą šiauriniame Vietname labai šalta, ypač kai nėra saulės. Kadangi mums atvykus, lietus pylė kelias dienas iš eilės, drėgmė ir šaltis (+10 mums nuo šiol jau šaltis) kaip reikalas palaužė kaulus.

Dėl TET‘o viskas buvo uždaryta. Kol atvykę radome kur papusryčiauti, po Hanojaus centrą ratus sukome kelias valandas. Muziejai taip pat atsidarė tik po kelių dienų. Buvome girdėję apie intensyvų Hanojaus eismą, tačiau, patikėkite, tomis dienomis jis buvo toks kaip kaip Vilniuje 3 val. nakties. Taigi Hanojus mums pasirodė leisgyvis ir gana konservatyvus miestas. Be visa ko, dar ir gana brangus. Apėję pusę Hanojaus centro pigiausią kambarį radome už 14 dolerių. Visgi tikime, kad ne TET metu ir kainos, ir miestas būtų visai kitokie.

Vietnamo šiaurėje jau prireikia ir kailinių.

Maistas - pramoga. Gauni mėsą ir pats išsikepi. Buvo labai skanu, tačiau kartais šmėsteldavo abejonė, ar tik ne šuinieną valgome.

Radome labai smagų kvartalėlį, kurį į dvi dalis dalija ne gatvė, o bėgiai. Gyventojai šalia bėgių čirškinasi maistą, plauna indus ir atlieka kitus buities darbus. Gaila, kad pravažiuojančio traukinio taip ir nesulaukėme.

Ačiū dievui, kad mums užteko proto laiku nusipirkti bilietus skrydžiui iš Hanojaus į Saigoną (Ho Chi Minhą). Į jį mums reikėjo per visą Vietnamą grįžti dėl to, kad turėjome iš ten nusipirkę skrydį į Filipinus. Traukiniu tą kelią važiuotume kelias paras, o lėktuvu – per valandą.

Pasirodo, Saigonui TET – nė motais. Gatvėse – milijonai žmonių, viskas tviska, šviečia, raibuliuoja. Vietiniai gal ir švenčia, tačiau keliautojų dalios savo šventimu neapsunkina.

Apsigyvenome turistų gete. Tas rajonas turėtų patikti ieškantiems britiško stiliaus nežabotų linksmybių (garsiai rėkti, daug gerti, vieną kitą grybą suvalgyti ar dūmą supūsti, kokią kekšytę ant kelių pasisodinti ir t.t.). Toks ūžiantis kvartalas. Šiame rajone beveik visi vietiniai gyvena iš turistų. Kas kambarius nuomoja, kas restoraną turi, kas skalbia drabužius, kas interneto paslaugas siūlo. Kas jau visai neranda legalaus būdo, kaip iškrapštyti pinigą iš balto žmogaus kišenės, tai daro nelegaliais būdais. Beveik kas dieną centrinėje šio kvartalo gatvėje kam nors ištraukia piniginę, važiuodami pro šalį motoroleriu nuplėšia rankinuką, nutraukia auskarus su visais ausų galiukais ar pan. Taigi reikia būti budriems.

Šiame kvartalėlyje pirmą kartą šioje kelionėje sutikome lietuvius (prieš tai buvo tik planuoti susitikimai). Kai pirmą kartą šnekėjomės su šių keturių tautiečių kompanija, buvo pirma jų diena Vietname. Kai susitikome juos kitą dieną, jiems minėtoje turistų gatvėje jau buvo pavogę pasus – vietiniai ant motorolerio pravažiuodami nutraukė rankinę. Pamoka visiems ateičiai – pasus laikyti kuo arčiau kūno, po drabužiais.

Saigone veikti tikrai yra – aplankėme karo muziejų, parymojome prie vietnamietiškos Lenino versijos – senelio Ho Chi Minho mauzoliejaus. Gaila, kad dėl TET’o senelis Ho Chi Minhas lankytojų nepriėmė. Būtų buvę įdomu pasižiūrėti. Juolab, skaitėme, kad kasmet senelio Ho Chi Minh kūnas keliems mėnesiams keliauja remontui į Maskvą.

Visai patiko ir 50 km nuo Saigono esantys Cu Chi tuneliai. Tai 200 km ilgio po žeme išraizgytas tunelių kompleksas, kuris buvo ypač reikšmingas VietCong’o partizanams Vietnamo karo metu. Atrodė maždaug taip:

Pogrindis. Lukas Misevičius 2011, Vietnamas 20x13, popierius ir tušinukas.

Šioje požeminėje sistemoje buvo įrengtos ir ligoninės, mokyklos, valgyklos, amunicijos saugyklos ir pan. Neįtikėtina yra tai, kad tuneliai buvo kelių aukštų. Gyvenimas virė pirmame aukšte po žeme, tačiau pajutę pavojų žmogeliai maudavo gilyn. Trečiame aukšte po žeme jau buvo sunku kvėpuoti. Be to, visur buvo pilna žiaurių spąstų. Nežinai, kur koją dedi – žūni.

Bandėme ir mes praeiti 5 min. atkarpėlę požeminiu tuneliu. Lukas išprakaitavęs įveikė trąsą, sakė, prieš jį ėję amerikiečiai per visą tunelį stenėjo ir šaukėsi Dievo pagalbos. Man suveikė žiaurus klaustrofobijos priepuolis vos įlindus į tunelį. Reikalas tame, kad tunelio aukštis ir plotis yra toks, kad gali būti tik atsitūpęs ir ropoti žąsele. Iš visų pusių sienos.

Išvykdami iš šalies dedame pliusą vietnamiečiams už linksmybes:

Gatvės baruose kompanijai užsisakius alaus, prie stalo padedama visa dėžė. Žodžiu, geri ir savęs neriboji.

Ir už vietnamietišką kavą:

Kava filtruojama per tokį kavos filtrą. Dėl jaučiamo šokolado skonio skanu gerti ir koncentruotą, ir su kondensuotu pienu.

Nekropolis

Ką gi. Paseksime dar vieną vietnamietišką pasaką. Šį kartą – apie kiek niūresnes jų tradicijas nei Naujieji metai. Šalyje, kurioje gyvena per 80 milijonų žmonių, mirtis ir laidotuvės – itin dažnas įvykis. Į klausimą, kur jie sutalpina visus kapus, atsakymo taip ir neradome. Tačiau nupyškinome kažkiek kadrų, kuriuose atsispindi jų laidojimo tradicijos.

Važiuodami kaimo keliu netoli Hue miesto šalia vieno namo pastebėjome besibūriuojančią minią. Kai išgirdome būgnu mušamą ramų monotonišką ritmą ir pamatėme baltai apsirengusius žmones su raiščiais ant galvų, spėriai kirtome per  stabdžius. Netrukus išvydome ir išpuoštą karstą, kurį kapinaičių link per ryžių laukus tempė vyrų būrys.  Vietnamiečių kapai – didingi ir puošnūs. Su lietuviškais žemės kauburėliais nėra ko lyginti. Susidarėme įspūdį, kad kuo gyvas būdamas Vietname turi daugiau pinigų ir esi visų gerbiamas, tuo didesnį ir ištaigingesnį kapą po mirties gausi. Laidotuvės ir amžino poilsio vieta vietnamiečiams labai svarbūs.  Kapinėse matėme namo dydžio kapų – su kolonomis, skulptūromis, lipdiniais. Ką jau kalbėti apie imperatorių kapus. Čia taip pat galioja principas „kuo svarbesnė persona, tuo didesnis kapas“. Matėme maždaug Sereikiškių parko dydžio „kuklių“ kapukų. Kapavietės teritorijoje yra įvairios paskirties pastatų – bibliotekų, šventyklų, tarnų namų. Kapus paprastai juosia taisyklingų formų dirbtiniai ežerai su salomis . Kapavietės gale – ir pats kapas. Kaip supratom, mirusįjį po ilgų ceremonijų požeminiu kanalu plukdindavo į piliakalnio vidurį ir užvertę įėjimą saugiai palikdavo amžino poilsio. Dar įdomesnį vaizdelį matėme netoli to paties Hue miesto, jūros apsuptame sausumos ruože, kurį vietnamiečiai išnaudojo ne kokiam kurortui, o kapinynui įrengti. Įsivaizduokite kažką panašaus į Nidą, kurioje didžiuliai balto smėliuko plotai prištabeliuoti kapų. Dešimtys kilometrų kapinių. Tačiau mirusiųjų miestu šios vietovės nepavadinsi. Kapinyne laimingai gyvena ištisi kaimai gyvų žmonių. Važiuoji siauromis kaimo-kapinių gatvelėmis ir matai tarp kas antro namo po kapą. Daugeliu atvejų kapai ir namai yra vienodo dydžio, todėl vieni šalia kitų atrodo neblogai. Jaunimėlis atokesnius kapus išnaudoja kaip pasimatymų ir alaus gėrimo vietas, vaikai tarp kapų žaidžia slėpynių, moterys nemato bėdos čia pat puoselėti daržus. Veiklos kapinėse randa  ir karvės, vištos, kiti gyviai.

Vieni vaikystėje žaidžia namus, kiti - kapus 🙂

Šioje mistinėje vietoje apturėjome ir kol kas netikėčiausią mūsų kelionėje nuotykį. Apsižiūrėję ir šiek tiek pavargę dėl mūsų vairuojamo motociklo keliamo triukšmo ir vibracijų sugalvojome pailsėti pliaže, esančiame atokiau nuo šito mirusiųjų – gyvųjų miesto.

Eilinis Luko fetišas - perdarytas motociklas "Minsk".

Pajūry apsižvalgėme. Nei vienoje, nei kitoje pusėje – nė gyvos dvasios. Lukas netgi nuogas įšoko į jūrą išsimaudyti.

Šiek tiek pasivartėme pliaže skaitydami knygas ir kažkaip abu užsnūdome jūros mūšos besiklausydami. Po kokio pusvalandžio atmerkiu akis, žiūriu – tupi prie mūsų nežinia iš kur atsiradęs vyrukas ir knisasi Luko piniginėje, dolerius skaičiuoja. Per tuos miegus žiūriu į jį ir nesuprantu, ar čia sapnas, ar čia tikrovė, ar čia mūsų daiktai, ar ne mūsų. Kad pašokau rėkdama. Bičas tuo metu jau buvo sulankstęs piniginėje rastus doleriukus ir prie mano akių gražiai šypsodamasis kišosi į šliurę. Čia ir Lukas atbėgo pabudęs. Įdomiausia, kad nusikaltimo vietoje pagautas vagis nepasimetė – toliau elgėsi taip lyg turėtų teisę kraustyti piniginę. Lukui atėmus iš jo pinigus ir piniginę, jis dar bandė iškaulyti iš pradžių 20 dolerių, po to – 1. Ir visą laiką šypsojosi sau lyg niekur nieko. Mes šioje situacijoje pasimetėme labiau nei jis. Atrodė, kad mes kažką neteisėto darome iš jo savo daiktus atsiimdami, o ne jis mūsų pinigines kraustydamas. Man miegai išsisklaidė greičiau nei Lukui – supratusi, kas čia įvyko, aprėkiau vyruką ir gestais parodžiau, kad eitų šalin. Pagalvojome, kad Lietuvoje tokia situacija, ko gero, baigtųsi muštynėmis, grumtynėmis ar vagies gaudynėmis. O čia geriausia vagių taktika – apsimesti debilėliu. Žodžiu, tuščiame paplūdimyje tokių vagysčių nesitikėjome. Gerai, kad akį pramerkiau laiku ir doleriai liko saugūs. Nusipirksime už juos ką nors gražaus.

Su Naujaisiais! Antras dublis

Vietnamiečiai, kaip ir kinai, Naujuosius švenčia geru mėnesiu vėliau nei Vakarų pasaulis. Šiemet drakono metus Vietnamas pasitiko sausio 23 – ąją. Data, regis, nustatoma pagal mėnulio kalendorių. Buvome sutikę kiną, gyvenantį Malaizijoje, o šiuo metu keliaujantį po Vietnamą. Jis sakė negerbiantis vietnamiečių dėl to, kad šie „nusikopijavo“ kinų naujuosius metus. Nežinia, ar derėtų čia dėl to pykti, nes Vietnamo ir Kinijos kultūros yra labai glaudžiai susijusios – panašios tradicijos, maistas, ne išimtis – ir Nauji metai.

Kelionių gidai pabrėžtinai kas dešimtame puslapyje rekomenduoja vengti kelionių į Vietnamą TET laikotarpiu (taip čia vadinama savaitę trunkanti Naujųjų metų šventė). Iš kur toks kategoriškumas ir kuo mums baigėsi šių rekomendacijų nepaisymas, tuoj ir papasakosim.

TET‘ui vietnamiečiai pradeda ruoštis jau kokią savaitę iki Naujųjų metų. Labiausiai į akis krentantis dalykas – pilnos gatvės parduodamų gėlių ir kelių rūšių augalų. Populiariausi – geltonai žydintys medeliai ir mandarinmedžiai su vaisiais.

Vaizdas panašus kaip pas mus prieš Kalėdas. Tik Lietuvoje po pažastimi nešamės namo eglutes, o čia vietiniai net susirietę tempia nemažus medelius.

 Pastebėjome, kad lygių lygis – nusipirkti bent du tokius augalėlius ir juos pastatyti šalia savo namų durų.

Lietuvoje Kalėdoms puošiantys pušų ar eglių šakas čia taip pat turi atitikmenį – kukliau švenčiantys vietnamiečiai perka geltonai žydinčias gėles bei kardelius (pasijautėme kaip prieš rugsėjo 1 – ąją). Jais taip pat puošia savo namų kiemus, prikaišo į medžius bei gatvės stulpus.

Bet čia dar tik įžanga. Kuo labiau artėja Naujieji metai, tuo didesnis šalyje kyla chaosas. Moksleiviai, studentai bei dauguma dirbančiųjų gauna savaitę laiko atostogų. Smulkūs verslininkai trumpam pamiršta pinigus ir taip pat pasiskiria sau bent kažkiek poilsio dienų. Taigi 86 milijonus gyventojų turinti šalis virsta degančiu skruzdelynu. Vietnamiečiai vyksta į gimtuosius miestus, stengiasi susitikti net ir su priešingoje Vietnamo pusėje gyvenančiomis giminėmis. Prasideda kova dėl transporto bilietų.

Visų pirma, susisiekimo kaina šokteli gerus 30 proc. Antra, tau atėjus į traukinių ar autobusų stotį, bilietų jau nė kvapo nebūna likę. Iššluoja viską – nuo VIP iki žemiausios klasės vietų. Mes vienu metu jau buvom susitaikę su mintimi, kad visą šį beprotišką laikotarpį teks praleisti Vietnamo centrinėje dalyje esančiame Danang mieste. Iš salos į jį dar spėjome atvažiuoti (apie kelionę šprotų dėžutėje su keliais siauraakiais ant kelių kada nors papasakosime gyvai susitikę), o vat išvažiuoti jau tapo problematiška. Planai Naujuosius sutikti sostinėje Hanojuje žlugo. Ką gi, atsikėlę 5 val. ryto nuvažiavome į stotį ir su kyšiais įsiprašėme į vieną sausakimšą autobusiuką, vežantį į istorinį Hue miestuką, esantį už 100 km nuo Danango. Susitaikėme su mintimi, kad į šventinius fejerverkus teks žiopsoti čia. Traukinio bilietus į Hanojų gavome tik pirmajai Naujųjų metų dienai, kai visi vietiniai jau švenčia ir niekas niekur nevažiuoja. Va tai tau, o tiek svajojome, kaip smagiai per visą Vietnamą keliausime traukiniais.

Naujųjų metų išvakarėse pastebėjome dar vieną įdomų reiškinį. Šalia daugelio namų durų ėmė rastis vaišėmis nukrauti stalai. Bet jie – ne pabaliavoti atvyksiantiems svečiams, o dvasioms. Ši tradicija vėlgi iš kinų perimta. Stengiamasi įtikti mirusių giminaičių dvasioms ar pan., kad šios nepyktų, ir visus metus šeimai sektųsi. Praeinant pro vaišes kildavo mintis “pafryganauti“.

Šalia stalų – ir mistiniai altorėliai, ant kurių taip pat daug kur matėm paaukotą maistą, gėrimus ir net atšviestų netikrų dolerių ryšulius. Ot, apsukrūs tie vietnamiečiai. Galvoja laimę už netikrus pinigus nusipirkti.

Gatvėje vėjo išnešioti netikri doleriai.

Artėjant šventei, gatvės pakvimpa smilkalais. Vietnamiečiai ir šiaip juos degina netaupydami, bet šiuo laikotarpiu jie smilko be proto daug smilkalų. Šalia vienų namų radome išdėliotus džiūti, kaip supratome, šviežiai pagamintus smilkalus.

Artėjant Naujųjų metų vidurnakčiui smarkiai įsilijo, bet įšokę į spalvotus lietpalčiukus mes visgi nušlepsenom per balas pasižiūrėti fejerverkų. Veiksmas vyko šalia senos citadelės. Suvažiavo ŽIAURIAI daug žmonių, daugiausia paaugliukų. Fejerverkai nesibaigė kokias 15 minučių. Su Luku juokavome, kad gera į juos žiūrėti, žinant, kad ne už tavo pinigus tą grožį sprogdina. Iš karto po vidurnakčio visi staigiai išsiskirstė – matyt grįžo į namus, nes Naujieji metai čia – daugiau šeimos, o ne audringų linksmybių šventė.

Naktį eidami namo daug kur pastebėjome šalia namų kūrenamus lauželius. Pažiūrėjome, kas juose pleška – gi tie patys netikri doleriukai. Čia irgi kažkoks mistinis ritualas sėkmei pritraukti.

Tai va tokie buvo mūsų antri Naujieji metai.

2 + 2

Kokoso riešutas krenta nuo medžio, atsitrenkdamas į žemę suskyla į dvi dalis ir iš jo ištrykšta baltas kokoso pienas. Atsikandi „Bounty“ šokoladuko, įmerki kojas į žydrą vandenėlį ir mėgaujiesi TOBULO paplūdimio vaizdais.

Tiesą sakant, pastaruoju metu mūsų kelionė jau šiek tiek buvo tapusi darbu. Keliavome įdomiai, tačiau gana įtemptu ritmu. Atsikeli apie šeštą valandą su pirmais saulės spinduliais, visą dieną laikydamasis plano lankaisi muziejuose, apžiūrinėji apylinkes ir lankytinus objektus, vakare save apdovanoji skarbute šalto alaus ir krenti į lovą pailsinti per dieną pritrintų „mozolių“. Taip jau sutapo, kad pačiu tinkamiausiu laiku ir visiškai netikėtai buvome apdovanoti trejetu dienų atostogų saloje. Palikome Kambodžą ir persikėlėme į Phu Quoc  salą, esančią šalia Kambodžos ir Vietnamo krantų, tačiau priklausančią pastarajam. Taigi kirtome dar vienos valstybės sieną.

Papildomas šių atostogų „bonusas“ – saloje mūsų laukiantys du lietuviai, bičiuliai Tomas ir Jolanta. Vai tai tai… Per du mėnesius Azijoje nebuvome sutikę nė vieno tautiečio. O čia – dar ir pažįstami!

Šnekos iki vėlumų, snorkilinimas žydruose vandenyse, vietinio vietnamietiško vyno ragavimas ir salos naršymas jau net keturiese! Ačiū už draugiją, buvo tikrai labai smagu.

Apsigyvenome atokiau nuo “turistyno” esančioje pakrantėje, namukuose ant jūros kranto. Tiesa, už nakvynę mokėjome daugiausiai per visą kelionę – 20 dolcų. Kažko panašaus už mažiau pinigų čia nelabai rasi. Dar reikėtų pridurti, kad elektrą mums įjungdavo dviem valandoms per parą. Matyt, todėl taip „pigiai“ mokėjom. Nespėjai pasikrauti telefono ar pan., kol generatorius veikia – tavo bėdos. Sutemus namuke kuisdavomės su ciklopinėm lempom ant galvų, o duše pasišviesdavom žibaline lempa. Smaguuu.

Salos skersmuo – apie 50 km. Phu Quoc mums labai priminė Koh Lantą Tailande. Abejose yra ir turistais „apkrautų“ zonų, ir rojaus užkabarėlių su tuščiais „lediniais“ paplūdimiais, ir tankiai apgyvendintų vietinių kaimų, pro kuriuos pravažiuodamas gali stebėti vietinių gyvenimą.

Salos gyventojai daugiausia verčiasi visokių gėrybių rankiojimu iš vandens. Kartais žiūri į juos įbridusius vandenin iki pusės ir nesupranti, ko jie su tais maišais vaikščiodami ieško.

O šitie du žmogeliai netgi susikonstravo sau kažką panašaus į baidares. Sėdi ant putoplasto gabalo nugara atsirėmę į kažkaip pritvirtintą plastikinės kėdės atlošą ir su dviem plastikinėm lėkštėm rankose iriasi. Greitis visai padorus.

Renka visokas geldeles, krabiukus, traukia iš tinklų žuveliokus. Bet kurioje baloje randa ką nors valgomo. Greičiausiai šių žmogelių darbo vaisių teko ragauti salos naktiniame turguje. Visokios geldelės, krabukai, žuviukai – bent jau mūsų su Luku pilvai tiek egzotiškų patiekalų dar nebuvo matę. Smagiausia, kad visą vakarą ligi soties valgęs šviežiausias ir įmantriausias jūros gėrybes, dar užsigėręs nekukliai šaltu alumi, galiausiai sumoki po keliasdešimt litų kiekvienas.

Už lėkštės su krabu kyšančiame puode - azijietiškas patiekalas "Hot pot". Tai kažkas panašaus į fondiu. Ant stalo atneša puodą su sultiniu ant ugnies ir atskirai visokių gėrybių (pavyzdžiui, kalmarų, žuvies, krevečių, įvairių žolių bei noodlų makaronų). Jūros gėrybes patinkančia tvarka meti į sultinį, paverdi. Į lėkštę įsidedi žolių ir šaltų virtų noodlų, užsipili puodo turiniu ir lapnoji. Ne tik kad skanu, bet ir pramoga įdomi pačiam išsivirti sriubą.

Salos apžiūrėjimui kaip visada pasitelkėme motorolerius. Atradome gana keistą vietą – salą saloje. Mažytę prie Phu Quoc prisišliejusią salelę brisdami beveik apėjom.  Matėm visokių gyvių – nuo elegantiškos žvaigždutės iki šiurpą keliančio vandenyje plaukiančio gyvačioko. Dar vienas egzotiškas dalykėlis saloje – tebeveikiantis kalėjimas skaniu pavadinimu „Coconut tree prison“. Kalėjimas pastatytas prancūzų kolonijistų, vėliau naudotas amerikiečių, o dabar jau kurį laiką prasikaltėlius jame laiko patys vietnamiečiai. Dalis kalėjimo yra palikta lankyti kaip muziejus. Juokingai nulipdyti manekenai labai vaizdžiai demonstruoja, kokiais būdais čia seniau būdavo kankinami kaliniai.

Dabar muziejaus ekspoziciją sudaro ištisas laukas tuščių naujai atstatytų kamerų. Praeidami matėme statomas dar kelias eiles naujų patalpų. Pamąstėme, kad ne be reikalo jie čia, matyt, vargsta. Reikalui esant, vėl sukištų į tas kamerytes prasikaltėlius nė nemirktelėję. O karui esant, ir senus kankinimo būdus prisimintų.

Pabaigai – dar vienas salos akcenčiukas, susijęs su šunimis. Ne ne, kol kas jokios šunienos neragavome ir šunų fermose nesilankėme (primenu, kad Vietname šuns mėsa – delikatesas).  Kalbame apie ką kita. Atraskite, kas bendra šiems keturkojams:

Į priešingą pusę augančio kailio juostą ant nugaros šioje saloje turi kas trečias šuo. Visi jie gali didžiuotis turintys bent šiek tiek tik Phu Quoc salai būdingos veislės kraujo. Grynaveisliai šios salos „ridžbekai“ – viena brangiausių veislių Vietname. Tai viena iš trijų pasaulyje egzistuojančių veislių, kuriai būdingi priešinga linkme ant nugaros augantys plaukai. Šie pašiauštnugariai yra puikūs medžiotojai ir namų sargai. Visi yra šiek tiek skirtingi, primena mišrūnus, tačiau nuo jų skiriasi dar ir mėlynais liežuviukais.

Atostogos baigėsi, teko vėl grįžti į kelionės darbą. Planai, grafikai, skubėjimas ir t.t. Po kelių autobusuose praleistų naktų pakilome per pusę Vietnamo ligi jo centrinės dalies. Pakeliui atsisveikinome su Tomu ir Jolanta, kurie liko atostogauti piečiau. Daugiau apie Vietnamą – tuoj tuoj.