6.8 balų papurtymas džiunglėse

Kaip žinia, darbą reikia derinti su atostogomis. Šiek tiek „pasportavę“ Filipinų šiaurėje vėl išsirašėme sau po receptuką kelių dienų poilsiui. Vos valanda skrydžio – ir mes jau Bohol saloje. Nusileidome žaisliniame oro uoste, kuriame tik  vienas takas ir tėra.  Nutarėmė vykti lietuvių jau pramintu keliu – pasibūti džiunglėse prie upės esančioje „Nuts Huts“ poilsiavietėje, kurią kažkada atrado ir savo bloge aprašė keliautojas D. Kinderis, paskui gražiais epitetais apibėrė tinklaraštininkai 100dienu.blogspot.com

Atėjome į recepciją, sakome, esame va du lietuviai, norime namuko kokio kuo pigiau ir t.t. Mums atsako: “Aaa, lietuviai? Kaip smagu, jau turim tokių”. Na, pamanėm, matyt, turi minty, kad lietuviai čia kartais apsistoja. Tada žvilgt į lentą, kurioje kabo šiuo metu čia gyvenančių žmonių šalių vėliavos:

LIETUVOS TRISPALVĖ!!! Visiškoj atokumoj! Kur jie? Kas jie? Vakarop “Nuts Huts“ esančiame restoranėlyje visi gyventojai renkasi vakarieniauti. Sėdim su Luku, nužiūrinėjam visus žmones ir bandome atspėti, kurie du galėtų būti iš cepelinų šalies. Žiūrim, ogi mojuoja mums tokie du baltučiai baltučiai – ką tik iš minusinės Lietuvos atsibaladoję. Pirmą vakarą kaip susipažinom su Giedre ir Ruslanu, taip kartu ir prabuvom visas keturias dienas Bohole. Labai susidraugavome, išsiaiškinome, kad vos per gatvę vieni nuo kitų gyvenam – tai kaipgi nesusitikti kokiame “Čili kaime” cepelinų grįžus?

“Nuts Huts” – neįtikėtino jaukumo vietelė, kurią supa vešli džiunglių augmenija. Galbūt atrodytų keista atvažiuoti į salą ir ilsėtis ne prie jūros, o kažkur salos vidury, visiškoj glūdumoj, kur net mašinos neprivažiuoja. Bet čia iš tikrųjų gera. Gali visą dieną kaip koks koldūnas suptis su knyga hamake, maudytis upėje, pakąsyti ausį laisvai bėgiojančioms ir visur savo spiras paliekančioms ožkelėms arba drėgnuoju sezonu visą dieną pražiopsoti į lietų. Tačiau kaip supratome, per kelerius metus kainos čia šiek tiek šoktelėjo, o pinigų skonį pajutę savininkai apmokestina vis daugiau dalykų. Pavyzdžiui, namukuose laikyti savo maistą griežtai uždrausta (neva kad kokių gyvūnėlių nepriviliotų), o jį valgyti bendroje poilsio zonoje gali tik papildomai sumokėjęs recepcijoje 6 Lt. Suprask – kuo daugiau pinigų palik vietiniame restorane.

Visgi tiems, kam labiausiai pasiseka, “Nuts Huts” atsiveria kur kas daugiau galimybių. Pavyzdžiui, susidraugavus su kitais lietuviais, galima vakarais šiurpinti savo lietuvišku klegesiu čia apsistojusius ramybės ir pseudolaukinės gamtos išsiilgusius susnobėjusius prancūzus. Su Giedre ir Ruslanu sutemus smagiam pabendravimui okupuodavome bambukinę pastogę prie upės. Kai naktį į mus iš kažkur atskrido kažkokio vaisiaus graužtukas, supratome, kad tauškiame per garsiai.

„Nuts Huts“ patyrėme dar vieną įdomų dalyką, kurį net Lietuvos naujienų portalai aprašė. Vidurdienį sėdim kalno šlaite ant polių iškeltame restorane, šnekučiuojamės. Ir staiga pradeda stipriai drebėti grindys, gėlių vazonikai, indai ir mes patys. ŽEMĖS DREBĖJIMAS! Ir toks gana stiprus. Kvapą normaliai užgniaužė.

Kažkaip taip turetų atrodyti piešinys, pieštas žemės drebėjimo metu.

Paskui tą dieną drebėjimus jautėme dar 2 ar 3 kartus. Kažkuriuo metu buvome parduotuvėje. Iš pradžių net nesupratome, kodėl pardavėjai mus stumia į lauką. Išėję gatvėje pamatėme daug sutrikusių vietinių. Jie su žemės drebėjimais nejuokauja. Iš karto bėga į lauką, kad koks pastato gabalas ant galvos neužkristų. Laimei, šįkart Bohole nukentėjusiųjų nebuvo.

Kitą dieną gavome artimųjų žinučių, klausė, ar esam sveiki gyvi. Pasirodo, 6,8 balų žemės drebėjimo epicentras buvo visai netoli mūsų – maždaug už 100 km.  Labiausiai papurtyta Negros sala, ten sugriauta nemažai pastatų, netgi yra kažkiek žuvusiųjų bei dingusių be žinios. Buvo netgi paskelbtas nedidelio cunamio pavojus. Tačiau bangos apsėmė vos kelis namukus Negros salos pakrantėje. Įdomiausia, kad mes niekaip negalėjome apsispręsti, į kurią salą iš pradžių vykti – Negros ar Bohol. Pasirinkome Bohol, nes į ją radome pigesnių lėktuvo bilietų. Kaip sakoma, nedaug trūko…

Tą dieną buvome užsukę į kaimelio mokyklą. Nustebome, kad visai nėra vaikų.

Pasirodo, vos įvykus pirmajam drebėjimui, visi vaikučiai išleisti į namus. Visur savo bėdos. Pas mus pamokos atšaukiamos per didžiausius šalčius.

Padrebėję ir atsigavę po šiokio tokio adrenalino nusprendėme apžiūrėti apylinkes. Keturiese persikėlėme per upę ir pėsčiomis ėjome per gyvenvietes.

Bet likimas nesiliovė juokavęs. Prie “Nuts Huts“ esančiame visiškai nedideliame ir tarp turistų nepopuliariame Loboc miestelyje sutikome dar viena lietuvę! Taigi kažkur kitame pasaulio krašte, visiškoje provincijoje, mažame purviname restoranėlyje prie vieno stalo vakarieniavome jau net penkiese!

Viešnagei Bohole artėjant į pabaigą užsukome pasižiūrėti ir dviejų svarbiausių šios salos pasididžiavimų – šokoladinių kalvų ir tarsierų (tik Bohole gyvenančių mažiausių pasaulyje primatų). Kadangi lijo, tarsierai nebuvo nusiteikę bendrauti ir niekaip nenorėjo rodyti savo didelių gražių akių. Dauguma jų miegojo prilipę prie medžių šakų. Taigi nuotraukų nebus. Tačiau šokoladinėms kalvoms lietus – tik į naudą. Kai dangus apsitraukė juodais debesimis, o palijus visur pakilo rūkas – buvo žiauriai gražu.

Sagada: virš debesų

Nebežinome, ką apie save galvoti. Gali būti, kad mudu turime kažkokių užslėptų nekrofiliškų iškrypimų, išryškėjusių kaip tik šios kelionės metu. Mes vėl trinamės aplink karstus. Iš San Fernando sugalvojom važiuoti į Luzon salos šiaurinę dalį – kalnuose esantį Sagados miestuką, išsiskiriantį neįprastomis laidojimo tradicijomis. Šios vietovės gyventojai ilgą laiką savo mirusius artimus tempdavo į kalnus ir prikaldavo jų karstus prie uolų. Taigi dar ir dabar toje provincijoje šen bei ten gali pamatyti uolas, aplipusias mažais ir dideliais karsteliais.

Jau buvome susitaikę, kad iš San Fernando į Sagadą mums teks 15 valandų kratytis tiesiai per aplinkui važiuojančiu autobusu. Bet priėjo dėdulė Risas (tas stebuklingas mums pagelbėjęs amerikietis-australas) ir sako: „Vaikai, išsinuomokit čia netoliese motociklą ir važiuokite kalnų serpantinais savarankiškai. Jei nestoviniuosit, šį kelią įveiksite per 5 valandas“. Pasiūlymas suintrigavo. Už 30 Lt dienai išsinuomavome ledinį krosinį žirgą ir atvėpę žandikaulius pajudėjome Sagados link neįtikėtino grožio vietovėmis. Tai gražiausia, ką esame matę šioje kelionėje.

Į Sagadą vietoje penkių valandų važiavome devynias. Fotoaparatas jau seniai neturėjo tiek darbo. Labiausiai patiko įspūdingos ryžių terasos. Ko gero, sutiktume bulves iškeisti į ryžius – kad tik Lietuvoje turėtume bent kažką panašaus.

Kai kurios ryžių terasos suformuotos prieš 2000 metų ir yra pripažintos kaip saugotinos vertybės. Šitiek kartų čia kaip skruzdėliukai plušo – drėkino laukus, sėjo ir augino savo duoną kasdieninę.

  

Serpantinais kelis kartus buvome pakilę į viršukalnes. Įdomus jausmas įvažiuoti į lietaus debesis, iki triusikėlių sulyti, o po pusvalandžio kilometru žemiau, jau būti išdžiovintiems šilto vėjo.

Pakeliui pravažiavome pro labai jaukius kalnų miestukus. Kai kurie jų mums pasirodė labiau ispaniški nei azijietiški.

Skalbiniai ir morkos džiovinami paprastuoju būdu.

Sagada – taip pat labai gyvas ir tvarkingas miestelis. Namukai išdygę tiesiog ant uolų.

Diedukas labai džiaugiasi nusipirkęs šviežių kopūstų.

Lukas irgi džiaugėsi šviežiais kopūstais. Sakė, prisegs šią nuotrauką prie savo naujo CV, kai grįžęs ieškosis darbo.

Sagados turgus

Apsigyvenome labai juokingame į viršų platėjančiame viešbutyje su aplink lakstančiais paaugliais šunyčiais, pasitinkančiais neva piktoku lojimu, o išlydinčiais meiliu seilėjimusi ir trynimusi aplink kojas.

Nieko nelaukę patraukėme pasižiūrėti didžiausios Sagados įžymybės. Ir sugalvok tu šitaip… Keistuoliai tie kalniečiai. Kažkur skaitėm, kad anksčiau būdavo didžiausia garbė būti palaidotam tokiu būdu. Artiemieji už laidojimą olose ar ant uolų turėdavo paaukoti 20 kiaulių.

Ne mažesnė garbė - ir būti štai taip po mirties padėtiems tamsioje oloje.

Į Sagadą atvykome pačiu tinkamiausiu laiku. Vietiniai kelias dienas šventė kažkokią kultūrinę šventę, tad miestelis buvo virtęs smagia fiesta.

Pasigrožėję tradiciniais filipiniečių šokiais sugalvojome užkąsti. Šventės metu palapinėse buvo prekiaujama įvairiais gardėsiais. Taip ir neišdrįsę paragauti tradicinių filipiniečių patiekalų (nei 16 dienų viščiuko arba ančiuko embriono „Ballut“, nei aliejuje pačirškintų viščiukų naujagimiukų), nusprendėme tiesiog eiti per palapines kilnodami puodų dangčius, kol rasime ką nors patrauklaus.

Vienoje palapinėje pardavėja mums bandė įsiūlyti iš pradžių virtos vištienos, paskui kiaulienos ir jautienos. Pamačiusi, kad mūsų šie patiekalai nesužavėjo, ji atkėlė dar vieno puodo dangtį. Sako: “Dog meat”. Širdį pervėrė pamatytas vaizdas – sultinyje plaukiojantys smulkučiais šunyčio šonkauliukai. Pasirodo, kai kuriose Filipinų kalnų vietovėse žmonės šuniukų paragauja paragauja… Keista, kad tokių vaizdų pavyko išvengti šuniavalgių šalimi vadinamame Vietname. O štai Filipinuose buvome pričiupti ir nemaloniai nustebinti.

Niekadieniai banguotame San Fernande

Kad jau atskridome į Manilą ir atsidūrėme didžiausioje Filipinų saloje Luzone, nutarėme šiek tiek pačiupinėti šiaurinę jos dalį. Pakeliui stabtelėjome vakarinėje jos pakrantėje „perkrauti“ vidinių batarkių. Tiesiog bedėme pirštu žemėlapyje į nedidelį San Fernando miestuką prie jūros ir jame kelioms dienoms nusėdome.

Tiesą sakant, šios dienos būtų buvusios visiškas nesusipratimas, jei ne pažintis su čia gyvenančiu stebuklingu dėdule Risu. Jau seniai pastebėjome, kad jei šiose šalyse nori tikro draugiškumo ar nuoširdžių patarimų kokiu nors klausimu, ieškok baltų žmonių. Jei nesutinki čia nuolat gyvenančių vakariečių, klausk labiau už tave apsipratusių keliautojų – iš karto gausi atsakymą į rūpimą klausimą be paslėpto naudos siekimo ar pan. Kai kelias valandas vaikštinėjome pakrante ir nesėkmingai ieškojome kur apsistoti (šlykščios skylės už brangiai su daug filmų persižiūrėjusių banglentininkų), mus užkalbino prie kelio alų gurkšnojantis apvalainas dėdė, pusiau amerikietis, pusiau australas. Kažkuo mes jam patikome. Įsodino jis mus į savo pusiau motociklą–pusiau mašiniuką ir nusivežė ant aukšto kalno į savo namus.

Už juokingą pinigų sumą jis išnuomavo mums ištaigingiausius apartamentus su nerealia panorama į jūrą. Pasirodo, šis ponas Filipinuose gyvena jau keliasdešimt metų. Su filipiniete užgyveno paauglę dukrą ir kiek jaunesnį sūnų. Bet žmonelė kažkur pasiplovė, tad vaikus jis augina vienas. Turi namą su keliais prabangiais apartamentais, kuriuos be jokios reklamos nuomoja per pažįstamus čia atvažiuojantiems banglentininkams. Matosi, kad vyrukas gerokai išsiilgęs bendravimo su, jo žodžiais, „normaliais žmonėmis“ (baltaisiais). Per šitiek laiko filipiniečiai jam gerokai įgriso. Jis sako, kad Filipinai – puiki vieta kelias savaites paatostogauti, bet tragiška šalis gyventi. Risas keikėsi dėl šalyje išplitusios korupcijos, vietinių laukiniškumo, siaubingos Filipinų virtuvės bei prastos kokybės išsilavinimo, kurį jo vaikai įgis šioje šalyje. Žinot, po dviejų mėnesių Azijoje mes jį iš dalies suprantame.

San Fernando stengėmės kelias dienas veikti „nieko“. Bet Lukas vis tiek prasimanė veiklos – išsinuomavo banglentę ir instruktorių ir kelias valandas mokėsi čiuožti bangomis. Luko citata: „Labai lengva išmokti“. Štai ir vaizdai, kaip mačo įvaldė lentą.

Pilipynai

Gerai padarėme, kad Filipinus pasilikome kelionės desertui. Po kelių mėnesių Azijoje budistiniai stabukai, oranžiniai vienuolių apsiaustai, nuo saulės išdegę peizažai ir tuktukininkų juokeliai jau nebekėlė jokių emocijų.  Krikščioniški Filipinai su aštriu Pietų Amerikos prieskoniu, ispaniško stiliaus jaukiais miestukais ir nesibaigiančiais žalumos plotais mus atgaivino kaip gurkšnis ledinės „Coca Colos“ karštą dieną. Beje, šį gėrimą miniu ne be reikalo. Filipinai pakvaišę dėl greito amerikietiško maisto, kurį pasigardžiuodami užsigeria saldintais limonadais (Coca-cola čia kainuoja pigiau nei vanduo). Kol kas maistas – vienintelis ryškus šios šalies trūkumas, kurį tenka tverti mūsų išlepintiems skrandžiams. Kaip jums patiktų toks derinukas pietums: pakepti ryžiai, aliejuje virta tešloje apvoliota vištos koja ir keptas kiaušinis? Arba sriuba, kurią, sudaro tik 2 komponentai –  vanduo ir mėsa. Tipiniai pusryčiai – hamburgeris iš „makdako“. Pamirškite agurkus, pomidorus ir kitą žolėdžių maistą. Nekeista, kad daugelis filipiniečių turi užgyvenę nekuklius gelbėjimosi ratus ant pilvų. Blogiausia, kad bent jau kol kas filipiniečių virtuvė mums pasirodė ne tik kad nesveika, nepigi, bet ir visiškai neskani.

Maniloje radome artimųjų rytų restoraną. "Atsirovėme" su falafeliais, alyvuogėmis, šavarmomis ir t.t. Priėjome išvadą, kad visgi tų kraštų virtuvė - tobula.

Į Manilą iš Vietnamo atskridome ankstų rytą – dar su tamsa. Visiškai nusikalę kritom ant prabangių puikiai įrengto Manilos oro uosto grindų ir kelias valandas apsikabinę kuprines nusnūdome. Atgavę kruopelę jėgų išėjom į plačias Manilos gatves kovoti už būvį.

Po nelengvos kelionės ir šiaip nelabai gaudėmės aplinkoje, tačiau dar labiau mus apspangino Manilos mastai. Visi iki šiol aplankyti Pietryčių Azijos didmiesčiai – tik gėlytės, palyginus su Manilos kamščiais, smogu, valkataujančių žmonių skaičiumi gatvėse ir t.t.

Vietoje tuktukų Filipinuose - tokie triračiai perdaryti motociklai su kabinomis.

Nacionalinis filipiniečių pasididžiavimas - išpuošti džipniai, kažkas panašaus į mūsų "mikriukus".

Kartais džipniams suteikiama neįprasta paskirtis. Čia - linksmulis gaisrinės automobilis.

Iš karto pastebėjome, kad biudžetininkams (na, tokiems keliautojams –nuskurėliams kaip mes) Manila – ne pats patogiausias miestas. Atstumai čia dideli, tad esi priverstas laikas nuo laiko naudotis taksi. Kol randi vairuotoją, su kuriuo sutari važiuoti už tą pačią kainą kaip vietiniai, išlieji devynis prakaitus.  Viešbučiai brangūs ir jų gana nedaug (verta rezervuotis iš anksto). Su sunkiomis kuprinėmis ant pečių po Manilą bimbinėjome gerą pusdienį, kol radome šiokį tokį kambarį už 50 Lt nakčiai. Kambodžoje už tokius pinigus gyventume tris naktis gana prabangiame viešbutyje. Bet bala nematė. Užtat visa kita Filipinuose – žiauriai gerai.

Prie remonto dirbtuvių radome tokią netradicinę "iškabą".

Įdomiausi dalykai Maniloje prasideda sutemus. Tik paleisk Luką vieną vakare mineralinio į parduotuvę – grįžta pakelės mergaičių apgraibytas su nešvankių pasiūlymų išūžtom ausim. Jei aš viena išeičiau į gatvę, matyt, grįžčiau vietinių benamių vaikigalių apkramtytom ausim. Gatvėse kas keli metrai vaikai prašo pinigų, o pamiršus stebėti rankinę, iš karto kiša į ją nagus.

Tai pirmas miestas Azijoje, kuriame iš tikrųjų jautiesi nesaugus. Tą jausmą dar labiau sustiprina ant kiekvieno kampo stipinėjantys apsaugininkai su didžiausiais šautuvais. Apsaugą samdosi visi – net kuklūs viešbučiai ir mažiausios parduotuvėlės. Apsidairęs supranti, kad ne be reikalo.

Šio rimto vyruko darbas - saugoti blizgančius visureigius.

Maniloje turėjome labai nedaug laiko. Nusprendėme veltui jo negaišinti ir tiesiu taikiniu movėm į….. KAPINES! Hehe, mums toli nuo nekropolių pabėgti neišeina. Visgi šias dvejas kapinaites aplankyti būtina.

Pirmosios – tvarkingos kinų kapinės. Labiau primena pasiturinčių žmonių gyvenamąjį kvartalą nei nekropolį. Rūpestingi artimieji anapilin išėjusiajam parūpina ne tik ištaigingą mauzoliejų, bet ir kondicionavimo sistemą, tualetą, karštą ir šaltą vandenį bei kitus patogumus – maža ko gali prireikti.

Paskui nosį įkišome į bendrąsias Manilos kapines. Kokia velniava ten dedasi – žodžiais nenupasakosi. Prie pat įėjimo į kapines budintys apsaugininkai prigrasino nieko nefotografuoti – jei pamatys, atims fotoaparatą. Galvojom, pasislėpę vis tiek šį bei tą nupyškinsim, tačiau kur tau! Racijomis tarpusavyje susisiekiantys apsaugininkai mus visą laiką persekiojo – matyt jau varvino seilę dėl mano „Canon‘o“.  O nulindus gilyn, kur apsaugos akys nemato, aplink pradeda ratus sukti tatuiruoti jaunuoliai .. ir vel baisu be kameros likti..

Kaip ir kinų kapinės, šiosios primena gyvenamąjį rajoną.

Kadangi mūsų nuotraukų beveik nėra – keletas linkų:

http://www.vice.com/read/living-dead-v14n11

http://atlasobscura.com/place/manila-north-cemetery

Skirtumas tas, kad šiame nekropolyje gyvena tūkstančiai šeimų. Kaip supratome, jei jau visai neturi kur eiti, visada gali rasti šiltą vietelę prisiglausti kapinėse. Jausmas ten lankantis – sunkiai apibūdinamas. Viena po kitos per kapines „nabašnikus“ baltuose karstuose gabena laidotuvių procesijos. O čia pat – per gumytę strykinėja mergaitės, ant kapo sėdintis dėdulė valgo užpilamą sriubą, tarp kapaviečių įrengtos parduotuvės pilsto „Sprite“, „Coca-colą“ ir kitus gėrimus. Bandėme prasieiti atokesnėmis kapinių gatvelėmis – tūkstančiai žmonių gyvena tiesiog ant kapų. Ir už ką mus taip nubaudė, kad fotografuoti neleido?

 

Kokteilis iš Vietnamo

Linkėjimai Lietuvai nuo Filipinų krantų! Jau kelias dienas esame visiškai kitokioje Azijoje. Čia viskas kitaip nei iki šiol matytose šalyse – pradedant miestais ir kainomis, baigiant maistu ir religija. Dabar dar tik bandome čia apsiuostyti, todėl apie Filipinus pasipasakosime vėliau. O kol kas – fotokokteilis iš Vietnamo.

Kadangi jame keliavome padrikai (ne pagal planą, ne pagal norus, o pagal TET laikotarpiu esamas galimybes), tokie patys nenuoseklūs ir įspūdžiai. Apibendrindami galime pasakyti tik tiek, kad Vietnamas – pirma šalis šioje kelionėje, kurią buvo gaila palikti. Jautėme, kad pamatėme tikrai ne viską, ką galėjome.

Babytė raganauja.

Vyrukas ant šaligatvio gamina "štampukus".

Ištrūkę iš centrinio Vietnamo nelaisvės pagaliau įsėdome į išsvajotą traukinį link Hanojaus. Galvojom, važiuosime sau, pro langą žiopsosime į žalius ryžių laukus, o naktį traukinio liūliuojami į dešinę ir į kairę išsimiegosime minkštose lovose. Bet viskas vyko ne visai taip, kaip įsivaizdavome. Taupydami pinigus rinkomės pigiausias įmanomas lovas – vadinamuosius „hardsleeper‘ius“ su paplonintu čiužinuku šešiaviečiuose kupė. Negana to, miegoti mums teko trečiame aukšte, nes šitaip irgi yra pigiau. Paaiškėjo, kad taupyti šioje vietoje nereikėjo, nes visą kelionę važiavome kaip kokie lagaminai ant lentynos: nei atsisėsi (lubos remiasi į galvą), nei pro langą pažiūrėsi, nes jis yra gerokai žemiau. Kelionė truko apie 15 val, visą tą laiką galėjome arba gulėti tamsoje, arba vaikščioti traukinio vagonais pirmyn atgal stumdami laiką. Negana to, patalynė keičiama tik galutiniuose trasos taškuose – Saigone ir Hanojuj. Šį kelią traukinys įveikia tik per kelias paras. Natūralu, kad žmonės keičiasi – vieni išlipa, kiti įlipa. Taigi tuose pačiuose pataluose per kelias dienas pamiega nežinia kiek žmonių. Mes įlipome trasos viduryje. Patalai pakalnutėmis tikrai nebekvepėjo, todėl nusprendėme juos nuvilkti lauk ir miegoti savo miegmaišiuose tiesiog ant čiužinuko. Bet ojojoj…. Į ką panašūs tie čiužinukai ir kokios jie nenusakomos purvo spalvos geriau nebepasakosiu…

Taigi atvykome į Hanojų. Vėl iš kuprinės dugno traukėme šalikus, pirštines ir šilčiausius drabužius. Žiemą šiauriniame Vietname labai šalta, ypač kai nėra saulės. Kadangi mums atvykus, lietus pylė kelias dienas iš eilės, drėgmė ir šaltis (+10 mums nuo šiol jau šaltis) kaip reikalas palaužė kaulus.

Dėl TET‘o viskas buvo uždaryta. Kol atvykę radome kur papusryčiauti, po Hanojaus centrą ratus sukome kelias valandas. Muziejai taip pat atsidarė tik po kelių dienų. Buvome girdėję apie intensyvų Hanojaus eismą, tačiau, patikėkite, tomis dienomis jis buvo toks kaip kaip Vilniuje 3 val. nakties. Taigi Hanojus mums pasirodė leisgyvis ir gana konservatyvus miestas. Be visa ko, dar ir gana brangus. Apėję pusę Hanojaus centro pigiausią kambarį radome už 14 dolerių. Visgi tikime, kad ne TET metu ir kainos, ir miestas būtų visai kitokie.

Vietnamo šiaurėje jau prireikia ir kailinių.

Maistas - pramoga. Gauni mėsą ir pats išsikepi. Buvo labai skanu, tačiau kartais šmėsteldavo abejonė, ar tik ne šuinieną valgome.

Radome labai smagų kvartalėlį, kurį į dvi dalis dalija ne gatvė, o bėgiai. Gyventojai šalia bėgių čirškinasi maistą, plauna indus ir atlieka kitus buities darbus. Gaila, kad pravažiuojančio traukinio taip ir nesulaukėme.

Ačiū dievui, kad mums užteko proto laiku nusipirkti bilietus skrydžiui iš Hanojaus į Saigoną (Ho Chi Minhą). Į jį mums reikėjo per visą Vietnamą grįžti dėl to, kad turėjome iš ten nusipirkę skrydį į Filipinus. Traukiniu tą kelią važiuotume kelias paras, o lėktuvu – per valandą.

Pasirodo, Saigonui TET – nė motais. Gatvėse – milijonai žmonių, viskas tviska, šviečia, raibuliuoja. Vietiniai gal ir švenčia, tačiau keliautojų dalios savo šventimu neapsunkina.

Apsigyvenome turistų gete. Tas rajonas turėtų patikti ieškantiems britiško stiliaus nežabotų linksmybių (garsiai rėkti, daug gerti, vieną kitą grybą suvalgyti ar dūmą supūsti, kokią kekšytę ant kelių pasisodinti ir t.t.). Toks ūžiantis kvartalas. Šiame rajone beveik visi vietiniai gyvena iš turistų. Kas kambarius nuomoja, kas restoraną turi, kas skalbia drabužius, kas interneto paslaugas siūlo. Kas jau visai neranda legalaus būdo, kaip iškrapštyti pinigą iš balto žmogaus kišenės, tai daro nelegaliais būdais. Beveik kas dieną centrinėje šio kvartalo gatvėje kam nors ištraukia piniginę, važiuodami pro šalį motoroleriu nuplėšia rankinuką, nutraukia auskarus su visais ausų galiukais ar pan. Taigi reikia būti budriems.

Šiame kvartalėlyje pirmą kartą šioje kelionėje sutikome lietuvius (prieš tai buvo tik planuoti susitikimai). Kai pirmą kartą šnekėjomės su šių keturių tautiečių kompanija, buvo pirma jų diena Vietname. Kai susitikome juos kitą dieną, jiems minėtoje turistų gatvėje jau buvo pavogę pasus – vietiniai ant motorolerio pravažiuodami nutraukė rankinę. Pamoka visiems ateičiai – pasus laikyti kuo arčiau kūno, po drabužiais.

Saigone veikti tikrai yra – aplankėme karo muziejų, parymojome prie vietnamietiškos Lenino versijos – senelio Ho Chi Minho mauzoliejaus. Gaila, kad dėl TET’o senelis Ho Chi Minhas lankytojų nepriėmė. Būtų buvę įdomu pasižiūrėti. Juolab, skaitėme, kad kasmet senelio Ho Chi Minh kūnas keliems mėnesiams keliauja remontui į Maskvą.

Visai patiko ir 50 km nuo Saigono esantys Cu Chi tuneliai. Tai 200 km ilgio po žeme išraizgytas tunelių kompleksas, kuris buvo ypač reikšmingas VietCong’o partizanams Vietnamo karo metu. Atrodė maždaug taip:

Pogrindis. Lukas Misevičius 2011, Vietnamas 20x13, popierius ir tušinukas.

Šioje požeminėje sistemoje buvo įrengtos ir ligoninės, mokyklos, valgyklos, amunicijos saugyklos ir pan. Neįtikėtina yra tai, kad tuneliai buvo kelių aukštų. Gyvenimas virė pirmame aukšte po žeme, tačiau pajutę pavojų žmogeliai maudavo gilyn. Trečiame aukšte po žeme jau buvo sunku kvėpuoti. Be to, visur buvo pilna žiaurių spąstų. Nežinai, kur koją dedi – žūni.

Bandėme ir mes praeiti 5 min. atkarpėlę požeminiu tuneliu. Lukas išprakaitavęs įveikė trąsą, sakė, prieš jį ėję amerikiečiai per visą tunelį stenėjo ir šaukėsi Dievo pagalbos. Man suveikė žiaurus klaustrofobijos priepuolis vos įlindus į tunelį. Reikalas tame, kad tunelio aukštis ir plotis yra toks, kad gali būti tik atsitūpęs ir ropoti žąsele. Iš visų pusių sienos.

Išvykdami iš šalies dedame pliusą vietnamiečiams už linksmybes:

Gatvės baruose kompanijai užsisakius alaus, prie stalo padedama visa dėžė. Žodžiu, geri ir savęs neriboji.

Ir už vietnamietišką kavą:

Kava filtruojama per tokį kavos filtrą. Dėl jaučiamo šokolado skonio skanu gerti ir koncentruotą, ir su kondensuotu pienu.

Nekropolis

Ką gi. Paseksime dar vieną vietnamietišką pasaką. Šį kartą – apie kiek niūresnes jų tradicijas nei Naujieji metai. Šalyje, kurioje gyvena per 80 milijonų žmonių, mirtis ir laidotuvės – itin dažnas įvykis. Į klausimą, kur jie sutalpina visus kapus, atsakymo taip ir neradome. Tačiau nupyškinome kažkiek kadrų, kuriuose atsispindi jų laidojimo tradicijos.

Važiuodami kaimo keliu netoli Hue miesto šalia vieno namo pastebėjome besibūriuojančią minią. Kai išgirdome būgnu mušamą ramų monotonišką ritmą ir pamatėme baltai apsirengusius žmones su raiščiais ant galvų, spėriai kirtome per  stabdžius. Netrukus išvydome ir išpuoštą karstą, kurį kapinaičių link per ryžių laukus tempė vyrų būrys.  Vietnamiečių kapai – didingi ir puošnūs. Su lietuviškais žemės kauburėliais nėra ko lyginti. Susidarėme įspūdį, kad kuo gyvas būdamas Vietname turi daugiau pinigų ir esi visų gerbiamas, tuo didesnį ir ištaigingesnį kapą po mirties gausi. Laidotuvės ir amžino poilsio vieta vietnamiečiams labai svarbūs.  Kapinėse matėme namo dydžio kapų – su kolonomis, skulptūromis, lipdiniais. Ką jau kalbėti apie imperatorių kapus. Čia taip pat galioja principas „kuo svarbesnė persona, tuo didesnis kapas“. Matėme maždaug Sereikiškių parko dydžio „kuklių“ kapukų. Kapavietės teritorijoje yra įvairios paskirties pastatų – bibliotekų, šventyklų, tarnų namų. Kapus paprastai juosia taisyklingų formų dirbtiniai ežerai su salomis . Kapavietės gale – ir pats kapas. Kaip supratom, mirusįjį po ilgų ceremonijų požeminiu kanalu plukdindavo į piliakalnio vidurį ir užvertę įėjimą saugiai palikdavo amžino poilsio. Dar įdomesnį vaizdelį matėme netoli to paties Hue miesto, jūros apsuptame sausumos ruože, kurį vietnamiečiai išnaudojo ne kokiam kurortui, o kapinynui įrengti. Įsivaizduokite kažką panašaus į Nidą, kurioje didžiuliai balto smėliuko plotai prištabeliuoti kapų. Dešimtys kilometrų kapinių. Tačiau mirusiųjų miestu šios vietovės nepavadinsi. Kapinyne laimingai gyvena ištisi kaimai gyvų žmonių. Važiuoji siauromis kaimo-kapinių gatvelėmis ir matai tarp kas antro namo po kapą. Daugeliu atvejų kapai ir namai yra vienodo dydžio, todėl vieni šalia kitų atrodo neblogai. Jaunimėlis atokesnius kapus išnaudoja kaip pasimatymų ir alaus gėrimo vietas, vaikai tarp kapų žaidžia slėpynių, moterys nemato bėdos čia pat puoselėti daržus. Veiklos kapinėse randa  ir karvės, vištos, kiti gyviai.

Vieni vaikystėje žaidžia namus, kiti - kapus 🙂

Šioje mistinėje vietoje apturėjome ir kol kas netikėčiausią mūsų kelionėje nuotykį. Apsižiūrėję ir šiek tiek pavargę dėl mūsų vairuojamo motociklo keliamo triukšmo ir vibracijų sugalvojome pailsėti pliaže, esančiame atokiau nuo šito mirusiųjų – gyvųjų miesto.

Eilinis Luko fetišas - perdarytas motociklas "Minsk".

Pajūry apsižvalgėme. Nei vienoje, nei kitoje pusėje – nė gyvos dvasios. Lukas netgi nuogas įšoko į jūrą išsimaudyti.

Šiek tiek pasivartėme pliaže skaitydami knygas ir kažkaip abu užsnūdome jūros mūšos besiklausydami. Po kokio pusvalandžio atmerkiu akis, žiūriu – tupi prie mūsų nežinia iš kur atsiradęs vyrukas ir knisasi Luko piniginėje, dolerius skaičiuoja. Per tuos miegus žiūriu į jį ir nesuprantu, ar čia sapnas, ar čia tikrovė, ar čia mūsų daiktai, ar ne mūsų. Kad pašokau rėkdama. Bičas tuo metu jau buvo sulankstęs piniginėje rastus doleriukus ir prie mano akių gražiai šypsodamasis kišosi į šliurę. Čia ir Lukas atbėgo pabudęs. Įdomiausia, kad nusikaltimo vietoje pagautas vagis nepasimetė – toliau elgėsi taip lyg turėtų teisę kraustyti piniginę. Lukui atėmus iš jo pinigus ir piniginę, jis dar bandė iškaulyti iš pradžių 20 dolerių, po to – 1. Ir visą laiką šypsojosi sau lyg niekur nieko. Mes šioje situacijoje pasimetėme labiau nei jis. Atrodė, kad mes kažką neteisėto darome iš jo savo daiktus atsiimdami, o ne jis mūsų pinigines kraustydamas. Man miegai išsisklaidė greičiau nei Lukui – supratusi, kas čia įvyko, aprėkiau vyruką ir gestais parodžiau, kad eitų šalin. Pagalvojome, kad Lietuvoje tokia situacija, ko gero, baigtųsi muštynėmis, grumtynėmis ar vagies gaudynėmis. O čia geriausia vagių taktika – apsimesti debilėliu. Žodžiu, tuščiame paplūdimyje tokių vagysčių nesitikėjome. Gerai, kad akį pramerkiau laiku ir doleriai liko saugūs. Nusipirksime už juos ką nors gražaus.

Su Naujaisiais! Antras dublis

Vietnamiečiai, kaip ir kinai, Naujuosius švenčia geru mėnesiu vėliau nei Vakarų pasaulis. Šiemet drakono metus Vietnamas pasitiko sausio 23 – ąją. Data, regis, nustatoma pagal mėnulio kalendorių. Buvome sutikę kiną, gyvenantį Malaizijoje, o šiuo metu keliaujantį po Vietnamą. Jis sakė negerbiantis vietnamiečių dėl to, kad šie „nusikopijavo“ kinų naujuosius metus. Nežinia, ar derėtų čia dėl to pykti, nes Vietnamo ir Kinijos kultūros yra labai glaudžiai susijusios – panašios tradicijos, maistas, ne išimtis – ir Nauji metai.

Kelionių gidai pabrėžtinai kas dešimtame puslapyje rekomenduoja vengti kelionių į Vietnamą TET laikotarpiu (taip čia vadinama savaitę trunkanti Naujųjų metų šventė). Iš kur toks kategoriškumas ir kuo mums baigėsi šių rekomendacijų nepaisymas, tuoj ir papasakosim.

TET‘ui vietnamiečiai pradeda ruoštis jau kokią savaitę iki Naujųjų metų. Labiausiai į akis krentantis dalykas – pilnos gatvės parduodamų gėlių ir kelių rūšių augalų. Populiariausi – geltonai žydintys medeliai ir mandarinmedžiai su vaisiais.

Vaizdas panašus kaip pas mus prieš Kalėdas. Tik Lietuvoje po pažastimi nešamės namo eglutes, o čia vietiniai net susirietę tempia nemažus medelius.

 Pastebėjome, kad lygių lygis – nusipirkti bent du tokius augalėlius ir juos pastatyti šalia savo namų durų.

Lietuvoje Kalėdoms puošiantys pušų ar eglių šakas čia taip pat turi atitikmenį – kukliau švenčiantys vietnamiečiai perka geltonai žydinčias gėles bei kardelius (pasijautėme kaip prieš rugsėjo 1 – ąją). Jais taip pat puošia savo namų kiemus, prikaišo į medžius bei gatvės stulpus.

Bet čia dar tik įžanga. Kuo labiau artėja Naujieji metai, tuo didesnis šalyje kyla chaosas. Moksleiviai, studentai bei dauguma dirbančiųjų gauna savaitę laiko atostogų. Smulkūs verslininkai trumpam pamiršta pinigus ir taip pat pasiskiria sau bent kažkiek poilsio dienų. Taigi 86 milijonus gyventojų turinti šalis virsta degančiu skruzdelynu. Vietnamiečiai vyksta į gimtuosius miestus, stengiasi susitikti net ir su priešingoje Vietnamo pusėje gyvenančiomis giminėmis. Prasideda kova dėl transporto bilietų.

Visų pirma, susisiekimo kaina šokteli gerus 30 proc. Antra, tau atėjus į traukinių ar autobusų stotį, bilietų jau nė kvapo nebūna likę. Iššluoja viską – nuo VIP iki žemiausios klasės vietų. Mes vienu metu jau buvom susitaikę su mintimi, kad visą šį beprotišką laikotarpį teks praleisti Vietnamo centrinėje dalyje esančiame Danang mieste. Iš salos į jį dar spėjome atvažiuoti (apie kelionę šprotų dėžutėje su keliais siauraakiais ant kelių kada nors papasakosime gyvai susitikę), o vat išvažiuoti jau tapo problematiška. Planai Naujuosius sutikti sostinėje Hanojuje žlugo. Ką gi, atsikėlę 5 val. ryto nuvažiavome į stotį ir su kyšiais įsiprašėme į vieną sausakimšą autobusiuką, vežantį į istorinį Hue miestuką, esantį už 100 km nuo Danango. Susitaikėme su mintimi, kad į šventinius fejerverkus teks žiopsoti čia. Traukinio bilietus į Hanojų gavome tik pirmajai Naujųjų metų dienai, kai visi vietiniai jau švenčia ir niekas niekur nevažiuoja. Va tai tau, o tiek svajojome, kaip smagiai per visą Vietnamą keliausime traukiniais.

Naujųjų metų išvakarėse pastebėjome dar vieną įdomų reiškinį. Šalia daugelio namų durų ėmė rastis vaišėmis nukrauti stalai. Bet jie – ne pabaliavoti atvyksiantiems svečiams, o dvasioms. Ši tradicija vėlgi iš kinų perimta. Stengiamasi įtikti mirusių giminaičių dvasioms ar pan., kad šios nepyktų, ir visus metus šeimai sektųsi. Praeinant pro vaišes kildavo mintis “pafryganauti“.

Šalia stalų – ir mistiniai altorėliai, ant kurių taip pat daug kur matėm paaukotą maistą, gėrimus ir net atšviestų netikrų dolerių ryšulius. Ot, apsukrūs tie vietnamiečiai. Galvoja laimę už netikrus pinigus nusipirkti.

Gatvėje vėjo išnešioti netikri doleriai.

Artėjant šventei, gatvės pakvimpa smilkalais. Vietnamiečiai ir šiaip juos degina netaupydami, bet šiuo laikotarpiu jie smilko be proto daug smilkalų. Šalia vienų namų radome išdėliotus džiūti, kaip supratome, šviežiai pagamintus smilkalus.

Artėjant Naujųjų metų vidurnakčiui smarkiai įsilijo, bet įšokę į spalvotus lietpalčiukus mes visgi nušlepsenom per balas pasižiūrėti fejerverkų. Veiksmas vyko šalia senos citadelės. Suvažiavo ŽIAURIAI daug žmonių, daugiausia paaugliukų. Fejerverkai nesibaigė kokias 15 minučių. Su Luku juokavome, kad gera į juos žiūrėti, žinant, kad ne už tavo pinigus tą grožį sprogdina. Iš karto po vidurnakčio visi staigiai išsiskirstė – matyt grįžo į namus, nes Naujieji metai čia – daugiau šeimos, o ne audringų linksmybių šventė.

Naktį eidami namo daug kur pastebėjome šalia namų kūrenamus lauželius. Pažiūrėjome, kas juose pleška – gi tie patys netikri doleriukai. Čia irgi kažkoks mistinis ritualas sėkmei pritraukti.

Tai va tokie buvo mūsų antri Naujieji metai.

2 + 2

Kokoso riešutas krenta nuo medžio, atsitrenkdamas į žemę suskyla į dvi dalis ir iš jo ištrykšta baltas kokoso pienas. Atsikandi „Bounty“ šokoladuko, įmerki kojas į žydrą vandenėlį ir mėgaujiesi TOBULO paplūdimio vaizdais.

Tiesą sakant, pastaruoju metu mūsų kelionė jau šiek tiek buvo tapusi darbu. Keliavome įdomiai, tačiau gana įtemptu ritmu. Atsikeli apie šeštą valandą su pirmais saulės spinduliais, visą dieną laikydamasis plano lankaisi muziejuose, apžiūrinėji apylinkes ir lankytinus objektus, vakare save apdovanoji skarbute šalto alaus ir krenti į lovą pailsinti per dieną pritrintų „mozolių“. Taip jau sutapo, kad pačiu tinkamiausiu laiku ir visiškai netikėtai buvome apdovanoti trejetu dienų atostogų saloje. Palikome Kambodžą ir persikėlėme į Phu Quoc  salą, esančią šalia Kambodžos ir Vietnamo krantų, tačiau priklausančią pastarajam. Taigi kirtome dar vienos valstybės sieną.

Papildomas šių atostogų „bonusas“ – saloje mūsų laukiantys du lietuviai, bičiuliai Tomas ir Jolanta. Vai tai tai… Per du mėnesius Azijoje nebuvome sutikę nė vieno tautiečio. O čia – dar ir pažįstami!

Šnekos iki vėlumų, snorkilinimas žydruose vandenyse, vietinio vietnamietiško vyno ragavimas ir salos naršymas jau net keturiese! Ačiū už draugiją, buvo tikrai labai smagu.

Apsigyvenome atokiau nuo “turistyno” esančioje pakrantėje, namukuose ant jūros kranto. Tiesa, už nakvynę mokėjome daugiausiai per visą kelionę – 20 dolcų. Kažko panašaus už mažiau pinigų čia nelabai rasi. Dar reikėtų pridurti, kad elektrą mums įjungdavo dviem valandoms per parą. Matyt, todėl taip „pigiai“ mokėjom. Nespėjai pasikrauti telefono ar pan., kol generatorius veikia – tavo bėdos. Sutemus namuke kuisdavomės su ciklopinėm lempom ant galvų, o duše pasišviesdavom žibaline lempa. Smaguuu.

Salos skersmuo – apie 50 km. Phu Quoc mums labai priminė Koh Lantą Tailande. Abejose yra ir turistais „apkrautų“ zonų, ir rojaus užkabarėlių su tuščiais „lediniais“ paplūdimiais, ir tankiai apgyvendintų vietinių kaimų, pro kuriuos pravažiuodamas gali stebėti vietinių gyvenimą.

Salos gyventojai daugiausia verčiasi visokių gėrybių rankiojimu iš vandens. Kartais žiūri į juos įbridusius vandenin iki pusės ir nesupranti, ko jie su tais maišais vaikščiodami ieško.

O šitie du žmogeliai netgi susikonstravo sau kažką panašaus į baidares. Sėdi ant putoplasto gabalo nugara atsirėmę į kažkaip pritvirtintą plastikinės kėdės atlošą ir su dviem plastikinėm lėkštėm rankose iriasi. Greitis visai padorus.

Renka visokas geldeles, krabiukus, traukia iš tinklų žuveliokus. Bet kurioje baloje randa ką nors valgomo. Greičiausiai šių žmogelių darbo vaisių teko ragauti salos naktiniame turguje. Visokios geldelės, krabukai, žuviukai – bent jau mūsų su Luku pilvai tiek egzotiškų patiekalų dar nebuvo matę. Smagiausia, kad visą vakarą ligi soties valgęs šviežiausias ir įmantriausias jūros gėrybes, dar užsigėręs nekukliai šaltu alumi, galiausiai sumoki po keliasdešimt litų kiekvienas.

Už lėkštės su krabu kyšančiame puode - azijietiškas patiekalas "Hot pot". Tai kažkas panašaus į fondiu. Ant stalo atneša puodą su sultiniu ant ugnies ir atskirai visokių gėrybių (pavyzdžiui, kalmarų, žuvies, krevečių, įvairių žolių bei noodlų makaronų). Jūros gėrybes patinkančia tvarka meti į sultinį, paverdi. Į lėkštę įsidedi žolių ir šaltų virtų noodlų, užsipili puodo turiniu ir lapnoji. Ne tik kad skanu, bet ir pramoga įdomi pačiam išsivirti sriubą.

Salos apžiūrėjimui kaip visada pasitelkėme motorolerius. Atradome gana keistą vietą – salą saloje. Mažytę prie Phu Quoc prisišliejusią salelę brisdami beveik apėjom.  Matėm visokių gyvių – nuo elegantiškos žvaigždutės iki šiurpą keliančio vandenyje plaukiančio gyvačioko. Dar vienas egzotiškas dalykėlis saloje – tebeveikiantis kalėjimas skaniu pavadinimu „Coconut tree prison“. Kalėjimas pastatytas prancūzų kolonijistų, vėliau naudotas amerikiečių, o dabar jau kurį laiką prasikaltėlius jame laiko patys vietnamiečiai. Dalis kalėjimo yra palikta lankyti kaip muziejus. Juokingai nulipdyti manekenai labai vaizdžiai demonstruoja, kokiais būdais čia seniau būdavo kankinami kaliniai.

Dabar muziejaus ekspoziciją sudaro ištisas laukas tuščių naujai atstatytų kamerų. Praeidami matėme statomas dar kelias eiles naujų patalpų. Pamąstėme, kad ne be reikalo jie čia, matyt, vargsta. Reikalui esant, vėl sukištų į tas kamerytes prasikaltėlius nė nemirktelėję. O karui esant, ir senus kankinimo būdus prisimintų.

Pabaigai – dar vienas salos akcenčiukas, susijęs su šunimis. Ne ne, kol kas jokios šunienos neragavome ir šunų fermose nesilankėme (primenu, kad Vietname šuns mėsa – delikatesas).  Kalbame apie ką kita. Atraskite, kas bendra šiems keturkojams:

Į priešingą pusę augančio kailio juostą ant nugaros šioje saloje turi kas trečias šuo. Visi jie gali didžiuotis turintys bent šiek tiek tik Phu Quoc salai būdingos veislės kraujo. Grynaveisliai šios salos „ridžbekai“ – viena brangiausių veislių Vietname. Tai viena iš trijų pasaulyje egzistuojančių veislių, kuriai būdingi priešinga linkme ant nugaros augantys plaukai. Šie pašiauštnugariai yra puikūs medžiotojai ir namų sargai. Visi yra šiek tiek skirtingi, primena mišrūnus, tačiau nuo jų skiriasi dar ir mėlynais liežuviukais.

Atostogos baigėsi, teko vėl grįžti į kelionės darbą. Planai, grafikai, skubėjimas ir t.t. Po kelių autobusuose praleistų naktų pakilome per pusę Vietnamo ligi jo centrinės dalies. Pakeliui atsisveikinome su Tomu ir Jolanta, kurie liko atostogauti piečiau. Daugiau apie Vietnamą – tuoj tuoj.

Berniukams: dulkės, pankrokas ir 250cm³ laimės

Mažiau teksto, daugiau nuotaikos.

Trumpai.

Maža svajonė išsipildė ir Kambodžos pietuose pavyko susiorganizuoti  kelionę krosiniu motociklu su keliom nakvynėm.

Važiuota:

• Nauju asfaltu serpantinuose
• Druskų laukais
• Girininkų ir vietinių laukinių išmintais džiunglių takeliais Kep nacionaliniame parke (!)
• Raudonos žemės žvyrkeliais ir molingais takeliais, besiraitančiais dievo pamirštų kaimų kiemais
• Smėliu paplūdymyje iš „Bounty“ reklamos
• Kaimiečių supiltais metro pločio takeliais, sudarančiais griežtos geometrijos tinklelį vandeniu užpiltuose ryžių laukuose
• Tipiniu keliu – žvyro, molio, sutrėkštų gyvūnų ir asfalto gabalų mišiniu.

Navigacija.

Žemėlapį turėjome nupieštą profesionalaus kartografo, laisvalaikiu dirbančio viešbučio recepcijoje, taigi navigacija buvo išties primityvi – kaip orientyrą įsidėmi kalną tolumoje ir „pjauni“ iki jo tiesiausiu nekeliu.

Technika.

Nenaujos, visko mačiusos Hondos. Galios užtrenka per akis, funkciją atlieka puikiai – jausmas toks, kad galėtum važiuoti 90 laipsnių siena.  Užvestas variklis tarpukojyje kelia itin malonias vibracijas.

Ką pamatėme per šias dienas, skaitėte Vikos įraše, “prodolzenije sledujet“.

Maiva-pamaiva.

Stalkeriavimas Kambodžos pietuose

Jūūūūra… Jos nebuvome matę jau kokį mėnesį – nuo Koh Lantos salos Tailande. Po atšiauraus bejūrio Laoso ir dulkėtos centrinės bei šiaurinės Kambodžos mūsų akyse sužibo viltelė bent jau kojas pamirkyti plačiuosiuose vandenyse Kambodžos pietuose, pajūryje. Phnom Penhyje įsėdom į autobusą, vežantį į kurortinį turistinį miestuką Sihanoukville. Iš ten planavome keltis į salą švęsti mano gimtadienio. Na, žinot, saulė, hamakai, šaltas alus ir visa kita. Bet man sunegalavus iš Sihanoukvilles kojos taip ir neiškėlėme. Hamakus ir kitus gimtadieninius malonumus teko derinti su tamsiu hostelio kambariu.

Deja, gimtadieninių vaišių vaidmuo šioje nuotraukoje – labiau butaforinis. Tikrasis gimtadienio scenarijus: lova – tualetas – lova – paracitamolis – tualetas – smecta – lova ir t.t.

Sugriuvus planams, įtemptame mūsų kelionės grafike laiko salai nebeliko. Vėliau dar bandėme kokio padoresnio paplūdimio ieškoti žemyne, bet kaip supratome, vandens malonumai khmerams svetimi. Normalaus priėjimo prie jūros nėra, krantai – šiukšlėti ir akmenuoti, jei kas iš vietinių ir maudosi tokiame „neapetitname“ vandenyje, tai daro su rūbais. Ištisos pakrantės uzurpuotos žvejų – baisu maudantis į kokį tinklą įsipainioti. Šiaip jau buvo tikrai gražu pasižvalgyti, tik vietovės, deja, nepritaikytos maudynėms.

Štai taip žmonės gyvena. Namelis ant jūros kranto. Vištos šiukšlėse prie namų peri kiaušinius.

Nemaži žemės plotai Kambodžos pietuose paversti druskos kasyklomis.

Žodžiu, čia net minčių niekam nekyla įkurti pajūrio kurortus, pliažus ir pan. Bet nėra to blogo… Negavę maudynių išsinuomavome kelioms dienoms nekuklią motopyrką (Lukas dar išsamiau ja pasigirs) ir dulkėtais keliais išnarstėme Kambodžos pietus.

Daugelis mūsų skaitytojų, ko gero, žino apie mūsų silpnybę apleistiems pastatams. Taigi, įsivaizduokit, „stalkeriavimui“ tinkamos ištisos pietinės Kambodžos provincijos. Aplink Kampot bei Kep miestelius stūkso pėsčiomis neapeinami apleistų vilų rajonai. Tai – kolonijinių laikų palikimas. Šiuose namuose – vaiduokliuose kažkada gyveno prancūzų bei khmerų aukštuomenė. Raudonųjų khmerų revoliucijos metu dalis elito buvo išžudyta, dalis pabėgo. Ištaigingi didžiuliai pastatai liko stovėti tušti. Daugelį jų įsigijo valdininkai ir spekuliantai, tačiau aptvėrę aukštomis tvoromis leidžia joms trūnyti ir jų nerestauruoja.

Štai, pavyzdžiui, gana tvarkingi vartai.

O juos pravėrus – tik dar viena apgriuvusi “kaukolytė“:

Paradoksalu, bet dabar gražiausiose ir prabangiausiose pajūrio vilose šeimininkauja varguomenė. Savavališkai įsikraustę į kelių aukštų klasikinio stiliaus rūmus jie netrunka visko apkabinėti visokiais skudurais, aplinkui primėtyti šiukšlių ir pan. Langų įsidėti nesugeba, tačiau palydovinei antenai kažkaip pinigą sukrapšto. Žodžiu, gyvena savo stiliumi.

Jaunas vilos gyventojas demonstruoja kovos menų įgūdžius.

Vieną dieną skyrėme išvykai į apleistą prancūzų Bokor miestelį kalnuose. Į kalną motoroleriu kilome apie trisdešimt kilometrų. Vėjuotame ir vėsiame Bokore radome nekuklų griuvenų kompleksą su gyvenamaisiais namais, restauruojamais rūmais ir neaiškios paskirties kosminiais objektais.

Čia vėlgi šeimininkauja varguomenė.

Važiuodami ant kalniuko pamatėme senos bažnyčios stogą su kryželiu. Galvojame, įkišime nosį į vidų. Pasirodo, ir bažnyčioje kažkas susisuko lizdelį. Pridžiaustė kažkokių skudurų, sustatė lovas, nežiūrėdami, kur altorius, kur ne. Atsidavusio kataliko širdis to vaizdo neatlaikytų.

Visgi Kepo ir Kampoto provincijos įžymios ne tik griuvėsiais. Sakoma, kad čia užauginami geriausi pasaulyje juodieji pipirai su geografine nuoroda. Skaitėme, kad “šūstriausi“ prancūzų restoranai bent jau anksčiau be šių pipirų neapsieidavo. Užsukę į pipirų plantaciją gavome pakramtyti ką tik nuo pipirmedžio nuskintų dar žalių pipiriukų. Jie tikrai labai skanūs ir aromatingi, tik brangoki.

“Perechod choda“ – Lukui. Jis žadėjo suraityti reportažą specialiai berniukams.