6.8 balų papurtymas džiunglėse

Kaip žinia, darbą reikia derinti su atostogomis. Šiek tiek „pasportavę“ Filipinų šiaurėje vėl išsirašėme sau po receptuką kelių dienų poilsiui. Vos valanda skrydžio – ir mes jau Bohol saloje. Nusileidome žaisliniame oro uoste, kuriame tik  vienas takas ir tėra.  Nutarėmė vykti lietuvių jau pramintu keliu – pasibūti džiunglėse prie upės esančioje „Nuts Huts“ poilsiavietėje, kurią kažkada atrado ir savo bloge aprašė keliautojas D. Kinderis, paskui gražiais epitetais apibėrė tinklaraštininkai 100dienu.blogspot.com

Atėjome į recepciją, sakome, esame va du lietuviai, norime namuko kokio kuo pigiau ir t.t. Mums atsako: “Aaa, lietuviai? Kaip smagu, jau turim tokių”. Na, pamanėm, matyt, turi minty, kad lietuviai čia kartais apsistoja. Tada žvilgt į lentą, kurioje kabo šiuo metu čia gyvenančių žmonių šalių vėliavos:

LIETUVOS TRISPALVĖ!!! Visiškoj atokumoj! Kur jie? Kas jie? Vakarop “Nuts Huts“ esančiame restoranėlyje visi gyventojai renkasi vakarieniauti. Sėdim su Luku, nužiūrinėjam visus žmones ir bandome atspėti, kurie du galėtų būti iš cepelinų šalies. Žiūrim, ogi mojuoja mums tokie du baltučiai baltučiai – ką tik iš minusinės Lietuvos atsibaladoję. Pirmą vakarą kaip susipažinom su Giedre ir Ruslanu, taip kartu ir prabuvom visas keturias dienas Bohole. Labai susidraugavome, išsiaiškinome, kad vos per gatvę vieni nuo kitų gyvenam – tai kaipgi nesusitikti kokiame “Čili kaime” cepelinų grįžus?

“Nuts Huts” – neįtikėtino jaukumo vietelė, kurią supa vešli džiunglių augmenija. Galbūt atrodytų keista atvažiuoti į salą ir ilsėtis ne prie jūros, o kažkur salos vidury, visiškoj glūdumoj, kur net mašinos neprivažiuoja. Bet čia iš tikrųjų gera. Gali visą dieną kaip koks koldūnas suptis su knyga hamake, maudytis upėje, pakąsyti ausį laisvai bėgiojančioms ir visur savo spiras paliekančioms ožkelėms arba drėgnuoju sezonu visą dieną pražiopsoti į lietų. Tačiau kaip supratome, per kelerius metus kainos čia šiek tiek šoktelėjo, o pinigų skonį pajutę savininkai apmokestina vis daugiau dalykų. Pavyzdžiui, namukuose laikyti savo maistą griežtai uždrausta (neva kad kokių gyvūnėlių nepriviliotų), o jį valgyti bendroje poilsio zonoje gali tik papildomai sumokėjęs recepcijoje 6 Lt. Suprask – kuo daugiau pinigų palik vietiniame restorane.

Visgi tiems, kam labiausiai pasiseka, “Nuts Huts” atsiveria kur kas daugiau galimybių. Pavyzdžiui, susidraugavus su kitais lietuviais, galima vakarais šiurpinti savo lietuvišku klegesiu čia apsistojusius ramybės ir pseudolaukinės gamtos išsiilgusius susnobėjusius prancūzus. Su Giedre ir Ruslanu sutemus smagiam pabendravimui okupuodavome bambukinę pastogę prie upės. Kai naktį į mus iš kažkur atskrido kažkokio vaisiaus graužtukas, supratome, kad tauškiame per garsiai.

„Nuts Huts“ patyrėme dar vieną įdomų dalyką, kurį net Lietuvos naujienų portalai aprašė. Vidurdienį sėdim kalno šlaite ant polių iškeltame restorane, šnekučiuojamės. Ir staiga pradeda stipriai drebėti grindys, gėlių vazonikai, indai ir mes patys. ŽEMĖS DREBĖJIMAS! Ir toks gana stiprus. Kvapą normaliai užgniaužė.

Kažkaip taip turetų atrodyti piešinys, pieštas žemės drebėjimo metu.

Paskui tą dieną drebėjimus jautėme dar 2 ar 3 kartus. Kažkuriuo metu buvome parduotuvėje. Iš pradžių net nesupratome, kodėl pardavėjai mus stumia į lauką. Išėję gatvėje pamatėme daug sutrikusių vietinių. Jie su žemės drebėjimais nejuokauja. Iš karto bėga į lauką, kad koks pastato gabalas ant galvos neužkristų. Laimei, šįkart Bohole nukentėjusiųjų nebuvo.

Kitą dieną gavome artimųjų žinučių, klausė, ar esam sveiki gyvi. Pasirodo, 6,8 balų žemės drebėjimo epicentras buvo visai netoli mūsų – maždaug už 100 km.  Labiausiai papurtyta Negros sala, ten sugriauta nemažai pastatų, netgi yra kažkiek žuvusiųjų bei dingusių be žinios. Buvo netgi paskelbtas nedidelio cunamio pavojus. Tačiau bangos apsėmė vos kelis namukus Negros salos pakrantėje. Įdomiausia, kad mes niekaip negalėjome apsispręsti, į kurią salą iš pradžių vykti – Negros ar Bohol. Pasirinkome Bohol, nes į ją radome pigesnių lėktuvo bilietų. Kaip sakoma, nedaug trūko…

Tą dieną buvome užsukę į kaimelio mokyklą. Nustebome, kad visai nėra vaikų.

Pasirodo, vos įvykus pirmajam drebėjimui, visi vaikučiai išleisti į namus. Visur savo bėdos. Pas mus pamokos atšaukiamos per didžiausius šalčius.

Padrebėję ir atsigavę po šiokio tokio adrenalino nusprendėme apžiūrėti apylinkes. Keturiese persikėlėme per upę ir pėsčiomis ėjome per gyvenvietes.

Bet likimas nesiliovė juokavęs. Prie “Nuts Huts“ esančiame visiškai nedideliame ir tarp turistų nepopuliariame Loboc miestelyje sutikome dar viena lietuvę! Taigi kažkur kitame pasaulio krašte, visiškoje provincijoje, mažame purviname restoranėlyje prie vieno stalo vakarieniavome jau net penkiese!

Viešnagei Bohole artėjant į pabaigą užsukome pasižiūrėti ir dviejų svarbiausių šios salos pasididžiavimų – šokoladinių kalvų ir tarsierų (tik Bohole gyvenančių mažiausių pasaulyje primatų). Kadangi lijo, tarsierai nebuvo nusiteikę bendrauti ir niekaip nenorėjo rodyti savo didelių gražių akių. Dauguma jų miegojo prilipę prie medžių šakų. Taigi nuotraukų nebus. Tačiau šokoladinėms kalvoms lietus – tik į naudą. Kai dangus apsitraukė juodais debesimis, o palijus visur pakilo rūkas – buvo žiauriai gražu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: