Šiukšliadaikčiai

Kai prieš tris mėnesius abu tokie nedrąsučiai atvažiavome į Aziją, labiausiai mus sukrėtė ne gatvėse valkataujantys žmonės, ne vietinių higienos nesilaikymas, o šiukšlės. Šiukšlės visur – šalia žmonių namų, vandenyje, miesto gatvėse, viešajame transporte. Matėme netgi vimdančių vaizdų. Pavyzdžiui, purvinoje kavinėje prikerti gana skanios vištienos, o eidamas į tualetą akį užmeti į kavinės virtuvę. „Hm, – pamanai, – nelabai kuo skiriasi nuo sąvartyno“. Tenka mintyse įkalbinėti suvalgytą maistą pasilikti, kur esąs. Arba važiuoji kur nors provincijoje – atrodo, būtų viskas idealu, jei ne šiukšlės. Kai kurie žmonės taip apsileidžia, kad šalia namų vietoje žolės turi plastikinių šiukšlių „veją“. Ir jie nemato tame jokių problemų.

Žinot, netgi mus, liguistus rūšiuotojus, pamatyti vaizdai privertė suabejoti, ar yra kokia nors prasmė europiečiams sukti galvą dėl atliekų, investuoti į modernas šiukšlių deginimo gamyklas bei socialines reklamas, jei Azijoje šimtai milijonų žmonių tiesiog gyvena šiukšlėse. Važiuoji autobusu ir stebi, kaip pro jo langus bendrakeleiviai laikas nuo laiko vis švysteli po kokį butelį ar čipsų pakelį. Barbarai. O kas darosi upėse? Matyt, kokio Merkio vanduo Azijoje būtų geriamas – čia upės jau seniai virtusios tiršta šiukšlių koše.

Džiugu, kad bent jau Filipinai po truputį apsivalo. Ši šalis – švariausia iš kelionėje aplankytų. Neseniai eidami paupiu pamatėme iškabą, draudžiančią šiukšlinti. Labiausiai man patiko sakinys apie gyvūnėlius.

Taigi taigi. Lengvai sukrėsta šiukšlinimo mastų daugiamilijoninėse Azijos valstybėse pradėjau ieškoti teigiamų pavyzdžių, kurie jei ne numalšintų manyje užvirusį pyktį šioms apsikiaulinusioms tautoms, tai bent suteiktų kažkokios vilties, kad net ir ten situacija kada nors pasikeis. Jūsų dėmesiui – Azijoje sumedžiotas idėjos, kaip kūrybiškai, praktiškai ir, svarbiausia, draugiškai gamtai nebereikalingas šiukšles prikelti antram gyvenimui.

Pastebėjau, kad labiausiai azijiečiai vertina panaudotas padangas – jos universaliausiai pritaikomos.

Pietryčių Azijos kaimuose labai populiaru naudoti tokias iš padangų pagamintas šiukšliadėžes.

Kažkada girdėjau, kad atsilikusių šalių gyventojai batus gaminasi iš plastmasinių "bambalių". Pasirodo, viskas keičiasi, žmonės modernėja. Štai jums iš lėktuvų padangų pagaminti puikiausi sandalai braidžioti po balas.

Vakarais susėdę ant šių padanginių lauko baldų vyrai pliekia kortomis, o dienomis - saulės voniomis mėgaujasi vietiniai keturkojai.

Perkerpi padangą perpus ir pagamini puikiausią stalą gausiai kriuksių šeimynai.

Nieko čia nepridursi. Tvora kaip tvora. Dar ir smūgius amortizuoja (jei koks girtas kaimynas šalia mėgintų prisiparkuoti).

Nežinau, kaip jie tai padaro, bet jei gėlės šiuose vazonikuose žydi, vadinasi, padangos tinkamos ir šiam reikalui.

Antra pagal pritaikomumą atlieka – plastikinis “bambalis“ nuo alaus ar limonado.

Tokį buteliais apraišiotą krepšį matėme viename Kambodžos žvejų kaimelyje. Buteliai atstoja plūdurus. Žvejodamas ar rinkdamas kitas jūros gėrybes gali palikti jį ant vandens nesukdamas galvos, kad surinkti krabukai ar žuveliokai apsivers.

Penkialitriniai bambaliai puikiai apsaugo nuo lietaus šiuos elektros tiekimo įrenginius (tiksliai nežinau kas čia - jungikliai, saugikliai ar dar kas).

Labai paprasta, bet visai gražu. Matėme tokiais kabančiais augaliukais papuoštą tvorą kaimo mokyklos kieme.

Trečią vietą šiame antrinio panaudojimo konkurse laimi atliekos iš skardos.

Hanojaus kavinės interjeras. Išbandėme - sėdėti visai patogu.

Žodžiu, vaikai, nuo šiol alaus skardinių neišmeskim.

Perpjovus įstrižai didelę skardinę (nuo ispaniškų alyvuogių ar aliejaus) išeina net du tokie šiufeliukai.

Stiklas Azijoje nėra toks populiarus kaip plastikas, bet ir čia jo kartais atlieka. Azijiečiai – ne iš kelmo spirti, pavyzdžiui, ištuštinę kokakolos ar alaus buteliuką antriniam panaudojimui pritaiko visas jo dalis – net kamštukus.

Stiklo šukės tvoroje - vagims atbaidyti.

Šis vaizdelis - iš visiškai gūdaus Laoso kaimo, kuriame elektra įvesta tik prieš metus. Vietiniai sugalvojo buteliais apdėlioti savo bambukinių namukų pamatus, kad į vidų per plyšius nelįstų gyvūnėliai.

Pasirodo, šaškės - pats ekologiškiausias žaidimas. Pagaminti šaškių lentai neprireikė nukirsti nė vieno medžio - ji nupiešta. Pačių šaškių žaidimui irgi nereikia - užtenka butelių dangtelių.

Šių kraštų gyventojai labai smagiai pritaiko ir žaliąsias atliekas.

Viešoje vietoje teko plautis rankas vandeniu, atbėgančiu per bambukinį vamzdį. Įdomu, kiek laiko jis gali tarnauti.

Išgėrus sultis kokoso kevalas pritaikomas kaip vazonikas.

Pabaigai – keli vaizdukai nuotaikai praskaidrinti. Abejoju, ar kam nors iš jūsų kada nors kils klausimas, kur tokias atliekas antrą kartą panaudoti 🙂